Naujausios
GYVOJI ETNINĖ KULTŪRA
Velykos – šventė. Tik kokia?
Artėjančių šventų Velykų išvakarėse „Kelmės krašto“ redkolegijos narė, Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė svarstė, kokia turėtų būti ši pavasario šventė, kaip žemės pabudimą sutikdavo senovės lietuviai.
Nors tradicijas keičia laikas, nuo Velykų esmės ir prasmės, pasak D. Žalpienės, pernelyg nutolti negalima. Velykų papročiai ir apeigos skirti tam, kad rudenį sulauktume gero derliaus.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Pasirinkimas visada yra
Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė, kalbėdama apie šventes, tvirtino, jog žmogui visuomet yra pasirinkimo laisvė.
Velykos gali būti paprasta džiugi šventė: su vaišių stalais, šeimos, giminaičių suėjimu. Bet Velykos gali būti švenčiamos ir krikščioniškai, ir laikantis baltiškų tradicijų.
Kas lemia skirtingą Velykų šventimą? Daug priežasčių. Šios, kaip ir kitų švenčių išskirtinumą lemia tradicijos. Bet juk ne visi tradicijas žino. D. Žalpienės įsitikinimu, kultūros darbuotojų, mokymo įstaigų užduotis – žmones šviesti, mokyti tradiciškai švęsti Velykas.
Kitas klausimas – kiek tradicijų reiktų laikytis. Dalis tradicijų, reikia pripažinti, atgyvenusios, nebeaktualios, neturi tęstinumo. Ar ir jų laikytis? Ar išsirinkti tik tas tradicijas, kurios mums turi prasmę?
Nenutolti nuo šventės esmės
– Kurios Velykų tradicijos, papročiai, jūsų manymu, turėtų gyvuoti ir ateityje?
– Pirmiausia – savitas margučių marginimas.
Etnologas Libertas Klimka yra pastebėjęs, kad kitose šalyse margučiai marginami taip, kad būtų gražu: taškiukais, brūkšniukais, gėlytėmis ir panašiai. O mūsų margučiai išsaugoję verpstėms, audiniams būdingus raštus.
Esu gimusi Kretingoje. Prisimenu, kad vaikystėje būtinai margučius margindavome mėnuliu ir saule. Neatsitiktinai. Juk ir ankstesniais metais ant Velykų stalo būdavo tokių margučių. Lietuviai tikėjo, jog augalams geras mėnulis – jaunas ir pilnatis. Per jaunatį ir pilnatį stengdavosi žemės darbus dirbti.
Mūsų margučiai – prasmingi. Juodos spalvos margutis – žemei, žalios – augalams budinti, rausvas – šilumos, saugumo, kartais – kovos prieš piktąsias dvasias simbolis. Mėlynu margučiu buvo prašoma malonių orų pasėliams.
Kiaušinis – gyvybės simbolis, jo sudaužymas – simbolinis gyvybės išlaisvinimas. Po šio ritualo viskas turi pradėti augti ir brandinti derlių.
Manau, kad neturėtume nutolti nuo Velykų – žemdirbių šventės – esmės.
– Bet Velykas švenčia ir nuo žemės nutolę miestiečiai. Kokia tuomet jiems Velykų prasmė?
– Reiktų į šią šventę pažiūrėti plačiau. Kas, kad žmogus nearia, nesėja, nepjauna ir duonelės nekepa, bet ją juk valgo. Niekur juk nedingo natūralus žmogaus ir gamtos ryšys.
Senovėje lietuviai, kaip ir kitų kraštų gyventojai, kurie išgyvendavo metų laikų kaitą, pabudimo šventę minėdavo aktyviai ir džiaugsmingai, su ritualais, apeigomis.
Geresnis derlius – geresnis gyvenimas
– Kokie tie ritualai, ko mūsų protėviai siekė švęsdami Velykas?
– Ne pinigų ar laimės, o geresnio derliaus. Pavyzdžiui, pasukę margutį, žiūrėdavo, į kurią pusę nusisukęs. Jei į pietus – laukia šiltas oras, jei į šiaurę – šilumos nelauk, į vakarus nusisukęs margutis pranašauja drėgmę, į rytus – vėjus.
Per Velykas mūsų protėviai apeidavo javų laukus. Būtinai supdavosi – kad linai aukšti augtų. Kiaušinių lukštus užkasdavo vis dėl to paties – geresnio derliaus.
Nuo senovės, pagonybės laikų per pavasario pabudimo šventę garbinamas vanduo ir ugnis. Žmonės eidavo prie šaltinių, melsdavo, kad vandens nepritrūktų nei žmogui, nei žemei. Įsigalėjus krikščionybei vanduo ir ugnis buvo pradėti šventinti.
Sunku įsivaizduoti, kad čia, kur mes gyvename, Baltijos regione, žmonės įsikūrė prieš 12 tūkstančių metų. O kai kurios tradicijos, papročiai išliko iki šių dienų.
Po laukimo – šventės džiaugsmas
– Prieš Velykas krikščionišku papročiu laikomasi septynių savaičių pasninko. Ar dauguma mūsų taip gyventi mokėtų?
– Kiekviena diena kaip šventė – nebe šventė. Kai žmogus visko turi per daug, tampa paprasčiausias vartotojas, jis nebepastebi mažų, bet šiltų dalykų. Reikia mokėti šventės išlaukti. Tada ir džiaugsmas visai kitoks.
Pasninkaudavo lietuviai irgi ne šiaip sau, ne iš gero gyvenimo. Maistą reikėjo taupyti, kad užtektų iki naujo derliaus.
Manau, kad pasninkas nėra kokia nors blogybė. Dar ir sveikatai naudingiau keletą savaičių be pieno ir mėsos pagyventi. Bet po to sausojo laikotarpio kokia skani duonelė, jau nekalbant apie Velykų pyragą.
– Kokį vaišių stalą mūsų protėviai ruošdavo per Velykas?
– Dažniausiai ant Velykų stalo būdavo dedami margučiai, kiaulės galva arba ir visas paršelis, sūris, sviestas, varškė, pyragas ir sudaigintos avižos.
Savaitę prieš Velykas, vadinamąją Didžiąją savaitę, žmonės stengdavosi susitvarkyti, švarintis, išvalyti, atnaujinti namus. Būdavo prisimenamos vėlės. Per Velykas ant artimųjų kapų dažnas ir margutį nunešdavo.
Bet jokiu būdu per Didžiąją savaitę, Velykas nevalia judinti tik bundančios žemės.
Vaikų Velykėlės – prie dvaro
– Kaip Velykas švęsdavo vaikai? Dabar įprasta, kad mažieji pramogauja ridendami ir daužydami kiaušinius.
– Vaikai margučius ridendavo, tačiau margučių daužymas nebuvo jų pramoga. Tuo užsiimdavo vaikinai ir vyrai. Daugiausia pririnkęs sudaužytų kiaušinių būdavo žinomas keliuose kaimuose, vadinamas Kiužiu. Pirmąją Velykų dieną būdavo daužiama su kiaušinio smaigaliu, antrąją – su drūtgaliu.
Margučiai būdavo laikomi visą savaitę, iki vadinamųjų vaikų Velykėlių.
Kelmės krašto muziejus dešimt metų prie buvusio Kelmės dvaro organizuoja Atvelykio šventę vaikams, jų tėveliams, seneliams. Pramogų, linksmybių, erdvės užtenka visiems.
Kelmės kiaušiniautojų pasveikinimas
– Ko palinkėtumėte Velykų proga?
– Viename etnografinių leidinių radau užrašytą sveikinimą, kuriuo sveikindavo Kelmės krašto kiaušiniautojai.
„Sveiki sulaukę šventų Velykų. Pakajaus, derliaus, metų gerų, pyragų baltų, kiaušinių margų, vaikų mažų“. To ir linkiu.
Ačiū už pokalbį.
Autorės nuotr.
ŠVENTĖS: „Kelmės krašto“ redkolegijos narė, Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė sakė, jog tokios šventės, kaip Velykos, moko mus laikytis gyvenimo ritmo.