Naujausios
Vienkiemį saugo medinukai ir banginis
Neseniai Medikonių jaunimas, keliavęs protėvių takais po apylinkes, Šarkynės miške nustebo aptikęs neįprasto grožio vienkiemį. Manydami, jog tai – kaimo turizmo sodyba, užsuko į ją ir sužinojo, jog Jasaičių kaimo vienkiemis – jo savininkų kūryba.
Janina VANSAUSKIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Ir aviliai su veidais
Kai miško keliukas atsiremia į Jasaičių vienkiemį, pajunti nenusakomą didžiulių medžių skleidžiamą ramybę ir čia gyvenančių žmonių kūrybingumą.
Sodo pakraštyje, beveik priešais seną namą su baltomis langinėmis ir prieangiu – avilys. Jis tarsi medinės skulptūros dalis – veidas didelėmis akimis ir iš pražiotos burnos iškištu liežuviu – laka bitėms.
Kitas su įspūdingu veidu avilys – išskaptuotas iš medžio kelmo.
Prie pat vartelių, nuo šakos savo apvaliomis akimis spokso pelėda. Naktį jos akys šviečia kaip tikros.
Praėjus pro vertelius, nuo stovinčio ąžuolo kamieno susminga dar viena pora akių, žvelgiančių iš po vešlių ašutinių plaukų. Čia pat – dar keli medinukų veidai prie senos malkinės po ąžuolu. Jie – kelmuose, kurių paskirtis – prisėsti grįžus ar netikėtam atvykėliui, laukiančiam sodybos šeimininkų.
Tokių veidų sodyboje ir aplink ją – ne vienas. Pamiškėje stovi suolas čia dažnai užsukantiems medžiotojams. Jis laikosi ant dviejų nudžiuvusių alksnių kelmų. Juose irgi – medinukų veidai.
Vešliuose gėlynuose ir prie tvenkinio slepiasi ne viena ragana, kuriai plaukus atstoja savo amžių baigusių medžių kelmai. Gamtos tvariniai čia tarsi prikelti antram gyvenimui.
Sodyba – trijų kartų kūrinys
Vienkiemis miške – pakruojiečių Daivos ir Romo Čepulionių, jų dukters Birutės bei sūnaus Mindaugo ir Daivos mamos Elenos Morkūnienės kūrybos erdvė. Čia darni trijų kartų šeima praleidžia dienas, dirba, kuria ir ilsisi.
Vienkiemyje Elenos Morkūnienės duktė su šeima ėmė kurtis prieš septynerius metus. Ją nusipirkę pakruojiečiai savo antruosius namus vis dar gražina ir puoselėja.
Į šį procesą įsijungė visi.
Pedagogė Elena užsiėmė gėlynais. Jai talkino anūkė Birutė. Neapsiėjo ir be žento Romo pagalbos, kai prireikdavo vyriškos jėgos iš miško parsitempti išversto medžio kelmą raganos plaukams ar akmenų tvenkinio pakrantėms išgrįsti.
„Nebereikia mums nei palangų, nei maljorkų“, – nusijuokia E. Morkūnienė, pasidžiaugdama vienkiemio didžiuliais senais ąžuolais. Moteris sako jie sodyboje skleidžia ypač gerą aurą.
Banginis – iš vaikystės pasakos
Vargu ar rajone pavyktų rasti didesnį alpinariumą, koks yra Jasaičių vienkiemyje. Jį sumanė ir prižiūri gėles mėgstanti E. Morkūnienė.
„Kai iškasė tvenkinį, sėdėjome abi su Birute ir svarstėme, ką daryti su gruntu – jo visas kalnas“, – prisimena E. Morkūnienė.
„Staiga vieną akimirką pamačiau, kad tas kalnas – kaip banginis, beveik nieko nereikia taisyti. Tada iš vaikystės prisiminiau rusišką eiliuotą pasaką: „Čiuda-juda ryba – kit, / po seredine more ležit.“ (Čiuda-juda žuvis – banginis,/ vidury jūros guli. – rus.) , – taip alpinariume prie tvenkinio atsirado banginis, pasakoja moteris.
Ponia Elena su anūke pasitarusios jį visą apsodino šviesiai melsvos dekoratyvinės žolės kupsteliais, kad jūrų milžinas taptų tarsi nusėtas žvynais. Akį atstojo raudonai žydintis gėlės kupstelis, o išpučiamą fontaną vandens – svyruoklis berželis.
Ši poilsio vieta, atsirėmusi pakraščiu į miško tankmę – pati puošniausia sodyboje. Ir mėgstamiausia. Vasarą šeimai malonu atsigaivinti vėsiame tvenkinėlio vandenyje, ar pokštelėti į jį išėjus iš pirtelės.
Šakos – staliaus medžiaga
Romas Čepulionis meistrauti iš medžio pradėjo seniai. Įsigijus sodybą pagrindine staliaus medžiaga tapo šakos, kurių aplink miške – nors glėbiais tempk.
„Tik reikia pasiieškoti tinkamų, galvą pasukti, kaip šakas pritaikyti“, – sako R. Čepulionis.
Taip viename seno namo kambaryje atsirado iš šakų jo sumeistrauti miegamojo baldai: dvigulė lova, kita – dviejų aukštų, lentynėlė naktinei lempai ir vakaro knygai, pakaba rūbams, didžiulė knygų lentyna ir net spintelė su niša televizoriui.
O lauke iš šakų išaugo lieptelis į tvenkinį, pavėsinė su suoleliais. Čia šeima vasaros savaitgaliais pietauja, geria arbatą, priiminėja svečius.
„Sodyba didžiulė, kai reikia visus sukviesti prie stalo, paskambinu varpu“, – sako E. Morkūnienė ir už virvelės timpteli mažytėje varpinėje virš pavėsinės kabantį varpelį.
„Viskas žento rankomis sumeistrauta“, – pasidžiaugia moteris ir paaiškina, kad sodyboje kurti gražią aplinką – visos šeimos bendras tikslas.
Vienkiemyje įdarbinto saulę
Netoli tvenkinio stovinti maža pirtelė – iš pirmo žvilgsnio nesiskiria nuo tradicinių. Tik ant vieno jos stogo šlaito kvadrato formos plokštė atrodo neįprastai.
„Čia – tik senas radiatorius, – paaiškina plokštės paskirtį sodybos šeimininkas. – Kai saulė šviečia, radiatoriuje sušyla vanduo ir kildamas į viršų patenka į šalto vandens talpyklą. Taip įkaitintas vanduo pats sukasi ratu, kol tik radiatorių kaitina saulė. Kartais vanduo talpykloje įšyla taip, kad norint praustis jį reikia maišyti su šaltu vandeniu.“
Šeima šiuo įrenginiu patenkinta, nes vasarą ne visada būtina pirtį kūrenti, o šiltas vanduo praverčia ir prausiantis, ir buities darbams.
„Dar daug yra sumanymų, idėjų, tačiau darant viską savo jėgomis ir be didelių pinigų, viskas vyksta lėtai“, – sako E. Morkūnienė. Jai pritaria žentas Romas: „Vaikai mokosi darbo, semiasi patyrimo“.
Autorės nuotr.
TRYS KARTOS: Vienkiemis tapo trijų kartų kūrybos erdve: R. Čepulionis, E. Morkūnienė ir B. Čepulionytė.
MEDINUKAS: Ant ąžuolo kamieno kiekvieną pasitinka vienas iš sodybos medinukų.
BANGINIS: Alpinariumo pakraštyje ant pievos patiesęs uodegą guli Elenos Morkūnienės vaikystės pasakos personažas banginis.
GĖLYNAI: Didžiulius gėlynų plotus prižiūri ir puoselėja Elena Morkūnienė su anūke Birute.
KLELMAS: Antram gyvenimui prikeltas seno medžio kelmas.
RAGANA: Šis medinukas – ragana gėlyne – atsirado iš nesuskaldytos trinkos ir supuvusio medžio šaknų.
ŠILDYTUVAS: Ant pirtelės stogo įrengtą vandens šildytuvą kaitina saulė.
PAVĖSINĖ: Vienkiemio pavėsinė sumeistrauta iš šakų.
AVILYS I: Iš kelmo išskaptuotas avilys irgi tapo vienkiemį puošiančiu medinuku.
AVILYS II: Priešais sodybą avilys medinuko šmaikščiu „veidu“ pasitinka atvykėlį.
SUOLELIS: Medžiotojams skirtas suolelis atsirado, kai nudžiuvus uosiams liko jų kelmai.
BALDAI: Sodybos šeimininko rankose medžių šakos virto originaliais baldais.