Naujausios
KOMENTARAS
„Žiemgala“ miršta. Tegyvuoja alus!
Janina VANSAUSKIENĖ
Šeštadienį Pakruojo dvare vyko 25-oji folkloro ansamblių šventė „Žiemgala“. Taip „Pakruojo krašte“ pranešdami apie įvykusį renginį, nesuklydome sakydami „folkloro ansamblių šventė“. Nes ji, pasirodo, nebėra krašto senųjų tradicijų šventė, o tik jas bandančių išlaikyti pačių ansamblių sambūris.
Gal apie pusantro šimto muzikantų, dainininkų ir senąja tarme porinančių linksmas istorijas pasakotojų koncertavo, keisdami vieni kitus.
Žiūrovų, vis dar vadinamoji tradicinė, šventė netraukė. O tiksliau – jų buvo gal perpus mažiau nei atlikėjų. Žinoma, jei priskaičiuotume ir pulkelius vestuvininkų, užklydusių nusifotografuoti didžiausio Lietuvoje dvaro aplinkoje.
Kas atsitiko „Žiemgalai“, ar mums – čia gimusiems ir augusiems, čia atvykusiems ir su šiuo kraštu susiejusiems savo gyvenimus – ji nebėra įdomi?
Kodėl senųjų tradicijų puoselėtoja ir propaguotoja laikytos „Žiemgalos“ šventės per ketvirtį amžiaus ne suklestėjo ir išpopuliarėjo, bet ėmė smilkti ir blėsti?
Šventei baigiantis „Pakruojo kraštas“ to klausė ir „Žiemgalos“ dalyvių, ir žiūrovų. Ansamblio „Kruoja“ dainininkė Rita Mikoliūnienė pirmiausia pasigedo jaunimo ir tarp atlikėjų, ir tarp žiūrovų.
To paties ansamblio dalyvė Lina Kučienė prisiminė laikus, kai gal prieš daugiau kaip dešimtmetį pakruojiečių folkloro ansamblis „Verdenė“ pagal senųjų švenčių tradicijas leisdavo trumpiausias vasaros naktis prie laužų, apsirengę tautiniais rūbais dainuodavo, šokdavo ir jaunimas.
Iš pulkelio žiūrovų kalbintas Kęstutis Žagrakalis apgailestavo, kad net tokiu geru oru folkloro ansamblių pasižiūrėti mažai kas atėjo: „...kur tie žmonės?“ – stebėjosi pakruojietis.
Lyg atsakymas apie folklorą ir šventę nuskambėjo garbaus amžiaus rozalimietės Joanos Jurevičienės atodūsis: „Niekam mes nebeįdomūs. Pavargau, važiuosiu namo nesulaukusi pasakorių.“
Tiesą pasakius, didžioji dalis ansambliečių iš tiesų garbaus amžiaus. Daugeliui jų būtų daug maloniau sudainavus dainą kitą sėdėti ant suolelių paunksnėje ir žiūrėti, kaip krašto folkloro tradicijas iš jų perimantis jaunimas trypia polkas, kadrilius ar skambiais balsais traukia šienapjūtės dainas.
Jaunimo tebuvo vos du kolektyvai – iš Linkuvos „Ratinėls“ ir „Naujapamūšis“ iš Pamūšio.
Tokia šventės dalyvių amžiaus statistika pagrindinei šventės organizatorei rajono Savivaldybės administracijos Kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjai Birutei Vanagienei irgi neatrodo linksmai.
Jos žodžiais, kai kurie dabartinių ansamblių vadovai irgi jau artėja prie garbaus amžiaus slenksčio, daugelis jaunimo palieka rajoną.
Tad ar lemta folkloro šventei ar bent folkloro ansamblių šventei sulaukti 50-ojo jubiliejaus? Juk ji buvo kurta ir puoselėta su tokia meile ir atsidavimu pačių pirmųjų etninės kultūros gaivintojų: „Linkavos“ ansamblio įkūrėjos, šviesaus atminimo etnografės ir mokytojos Stasės Lovčikaitės, kraštotyrininko ir muziko Kazimiero Kalibato, „Žiemgalos“ ansamblio Bučiūnuose įkūrėjos ir ilgametės vadovės Emilijos Genienės, lituanistės mokytojos Angelės Statkuvienės, Aušros Rukienės ir kitų, tuo metu tautiškumo dvasia degusių kultūros žmonių ir tuo pasekti skatinusių kitus.
„Žiemgalos“ šventės, anuomet laikytos viso etninio krašto švente, ateitis rajono kultūros barų vadovei B. Vanagienei neatrodo perspektyvi: „Gal trisdešimtojo jubiliejaus ir sulauksime. Fokloras nebuvo ir nėra populiarus.“
Toks atsakymas sukėlė prieštaringų minčių. Atmintyje išliko vieno Žemaitijos miesto trijų dienų šventė, kurioje viena diena buvo skirta krašto folklorui, tarmei ir tradicijoms.
Nuo ryto miesto centrinė aikštė dūzgė nuo vaikų balsų, savo tarme plėšiančių dainas, šokančių senovinius šokius ir visokius žaidimus, o šalia klegėjo liaudies amatų mugė. Vakare į tą aikštę ėmė plūsti jaunimo ir suaugusiųjų folkloro ansambliai.
Senovinės žemaitiškos vestuvės su visomis tradicijomis ir apeigomis kelis tūkstančius žiūrovų ir juokino iki ašarų (kai jaunikiui norėta vietoj jaunosios įbrukti avį), ir virkdė (kai jaunieji klaupėsi prieš tėvus prašydami jų palaiminimo). Tuo metu keli šimtai folkloro ansamblių dalyvių darniai traukė tas vestuvines apeigas lydinčias dainas.
Po šventės ansambliečiai pirmiausia tryško įspūdžiais ir džiaugsmu, kad tokia didžiulė žiūrovų minia darniai jiems pritarė, o sujaudinta senovinių vestuvių apeigų nuščiuvo ar braukė ašaras. Jie jautė sau ir žiūrovams padovanoję tikrą šventę.
Šiame mieste turbūt retas įsivaizduoja, kaip galėtų atrodyti miesto švenčių programa be vienos ir bene linksmiausios dienos, skirtos savojo krašto šnektai ir folklorui. Šiai tradicijai miesto šventėse duoklė tenka irgi tik nuo tautinio atgimimo laikų.
Beje, skirtumas tarp Pakruojo „Žiemgalos“ ir to Žemaitijos miesto šventės folkloro dienos yra tas, kad pastarosios scenarijų kuria profesionalus renginių režisierius, o Pakruojyje – patys valdininkai, atsisakydami netgi kelių rajone esančių diplomuotų renginių organizatorių.
Gal todėl valdininkų kurpiamos šventės tampa vienodos, tarsi ant vieno kurpalio užtemptos ir yra pasmerkiamos lėtai mirčiai, nes iš šalies atrodo prastumtos „dėl kryžiuko“, o kitos – komercinės – dėl valdininkų „pjaro“, ir pinigų, kurie gal net paskutiniais centais subyrės į aludarių kapšus.
Susidaro įspūdis, kad rajono valdžiai dabar svarbiausia suorganizuoti putojančią alaus šventę, nes tam ir į Miuncheną važiuota.
Romėnų garsiąją frazę „Duonos ir žaidimų“, Pakruojo valdininkai galėtų perfrazuoti: „Alaus ir reginių“.