Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
„Žmogiškumas nugali tyliai, pralaimi – garsiai“
Pakruojietis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Valdas Gasparavičius – vienas iš tų pedagogų, kuris žino kelią į jaunų žmonių širdis, kurį mokiniai išgirsta ir be žodžių. Mokytojo pamokos – ne tik klasėje, bet ir scenoje, su mokiniais kuriant spektaklį ar kartu rašant pjesę.
Kūryba – kaip veidrodis, atspindintis šiandienos žmogų, vertybes ir ydas, skirtingų kartų nuostatas. Kokios jos? Apie tai ir kalbamės su mokytoju Valdu GASPARAVIČIUMI.
Tapome nuobodūs
– Spektaklio „Angelas“ anonse rašėte, kad jums – Dievo dovana būti su jaunais, laisvais, kuriančiais žmonėmis.Tačiau apie jaunimą dažniau girdime, jog daugelis yra viskam abejingi, neturi tikslų ir atkaklumo jų siekti, turi iškreiptą vertybių supratimą. O gal tai – tik nuomonė tų, kurie nesugeba su jaunais žmonėmis bendrauti, nesugeba jų girdėti, suprasti?
– Pirmiausia mane šiek tiek erzina kalbos apie kitokį jaunimą. Jis toks pat kaip ir mes, kuriems jau keliasdešimtą kartą sukukavo gegutės. Ir problemos panašios. Kas, pavyzdžiui, su mumis, tais nejaunais žmonėmis, yra linkęs bendrauti (be šypsenų iš vaško), nori girdėti (kam skambina varpai), stengiasi suprasti (kas pjauna širdį tarsi dobilą)? Kiek mes patys esame jautrūs kitiems, kokie, po šimts, tie mūsų didieji tikslai ir didžiosios bei mažosios (pastarosios bene svarbiausios) vertybės?
Šalia mūsų labai daug nedrąsių vaikų – protingų, gerų, kultūringų, kūrybingų, kuklių. Visais laikais jie yra, nes mes patys buvom tokie ar ir dabar dar esam. Tik apie juos vis mažiau begalvojam. Bėda ta, kad padugnes patys užkėlėme ant sosto, o dabar iš beviltiškumo, bailumo, bejėgiškumo tik pykstam, o kai pavargstam, inkščiam.
Ir prarandam viens kitą, nes esam pavargę, nebekantrūs, vieniši, susvetimėjantys, nebeturintys laiko. Tampam nuobodūs. Visi – ir tie jauni, ir tie nebe. Todėl dirbti su jaunais žmonėmis, kurie laisva valia renkasi tikslą kurti (piešti, groti, dainuoti, šokti, vaidinti...), ir yra Dievo dovana – galimybė būti laisvam, būti išgirstam ir suprastam.
Apie žmones ir tautą
– Spektaklį pristatėte su liūdna užuomina apie neteisybę, „kvailumo ir bukumo viešpatiją, kuri pamažu baigia sutraiškyti mumyse inkščiantį Žmogų“. Kaip manote, kodėl žmogiškumas dažniau pralaimi ir ką tai reiškia tautai? Ar „inkščiantis Žmogus“ – kiekvieno mūsų sąžinės balsas?
– Tas liūdnumas galbūt randasi užvėrus repeticijų salės duris. Grįžti ten, kur būti privaloma.
O su tuo žmogiškumu lietuviams nuo seno nesisekė. Vis dar esam mužikėlių tauta be orumo. Paliepus lipam į liepas gegute kukuoti, o po to piktinamės, kad mumis nušauna. Gal todėl tas žmogiškumas taip tyliai nugali ir taip garsiai pralaimi. Gal todėl mums lengviau išvardyti, kas yra draudžiama, o ne kas leidžiama. Ir kartais kyla mintis, kurios stengiesi garsiai nesakyti: jei tauta būtų „uab'as“, ji jau dešimtis kartų būtų turėjusi bankrutuoti. Toks tas mūsų – kaip žmonių, kaip tautos – gyvenimas. Vis dažniau iš inercijos.
Meilė – kaip Angelo išskleisti sparnai
– Spektaklį, kuris sutraukė pilną salę žiūrovų, prieš kelerius metus kūrėte su buvusiais „Žemynos“ vidurinės (dabar pagrindinės) mokyklos vienuoliktokais, o dabar statėte su dabartiniais „Atžalyno“ gimnazijos teatro artistais abiturientais. Bendraautorius ir aktorius skiria keliolika metų. Kuo panašūs skirtingų kartų abiturientai?
– Šiais metais buvusi ne viena priežastis apskritai nepastatyti spektaklio. Bet išgelbėjo „Angelas“. Įtariu, kad kažkokiu būdu pjesėje liko anų laikų dvasia – grožis, protas ir kuklumas. Pamažu kažkas mumyse pasikeitė – pradėjom vienas kitą girdėti, matyti, jausti, suprasti, nepasakyti, ko nereikia, ir (nebe paslaptis) mylėti. Taip nutinka retai.
O kai iki Šimtadienio likus porai valandų randi savo aktorėlius rimtai repetuojančius be liepimo ar prašymo, tai atsisėdęs salės gale supranti – Angelas išskleis savo sparnus kaip išskleidė tada, prieš keliolika metų. Ir vieni, ir kiti verti kriaušės žiedlapių šiugždesio, žolės, peraugančios delnus, ir tylaus bei švelnaus Jo prisilietimo.
Kalbėjosi ir fotografavo Janina VANSAUSKIENĖ
VERTYBĖS: Mokytojas Valdas Gasparavičius apie tautą ir vertybes sako: „Jei tauta būtų „uab'as“, ji jau dešimtis kartų būtų turėjusi bankrutuoti.“