Naujausios
„VERSMĖS“
„Žodis kaip žiedas skleidžiasi“
Praėjusį penktadienį Kiaunorių bibliotekoje surengta popietė-viktorina „Žodis kaip žiedas skleidžiasi“, skirta Tarptautinei gimtosios kalbos dienai. Kiaunoriškiai lietuvių kalbos žinias pasitikrino viktorinoje, spėjo mįsles, tarmiškai pasakojo įvairius nutikimus.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
„Jau saulelė...“
Popietė-viktorina „Žodis kaip žiedas skleidžiasi“ Kiaunorių bibliotekoje, skirta Tarptautinei gimtosios kalbos dienai, pradėta Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ ištrauka iš „Pavasario linksmybių": „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“.
Visi popietės dalyviai klasiko eiles pažino be vargo, tačiau, vėliau paaiškėjo, kitos užduotys buvo kur kas sudėtingesnės.
„Kalba – sielos veidrodis, o žodis – minties drabužis. Pabandykime išsiaiškinti, ar mūsų minties drabužis – patvarus, gražus“, – sakė mokytoja Jadvyga Rudaitienė.
Varžytuvėse-viktorinoje dalyvavo dvi komandos, simboliškai pavadintos aukštaičiais ir žemaičiais. Kiaunoriškiai bandė atsakyti į įvairius klausimus.
Geriausiai viktorinos dalyviams sekėsi taisyti lietuvių kalbos piktžodžius „kurtkė“ – striukė, „fain“ – gražu, gera, „biuletenis“ – nedarbingumo lapelis, „kalnierius“ – apykaklė, „videlčius“ – šakutė, „dukofkė“ – orkaitė, „bliuskė“ – palaidinė, „petelnė“ – keptuvė, „torielka“ – lėkštė. Abi komandos nepadarė nė vienos klaidos.
Neprastai kiaunoriškiai minė ir mįsles. Nukirsta, suspausta, primarginta ir mylima – knyga. Diena buvo vakar ir bus rytoj. Nei pavalgyti, nei atsigerti negalima iš tuščio indo. Petronėle ar Maryte dar vadinama ir boružė.
Du komandos nariai vaidino patarlę, o kita komanda turėjo ją atspėti.
Nebėra kalbos – nebėra ir kultūros
„Kai gimtosios kalbos nebėr, nebėra ir kultūros. Žemė lietuviškai – žemė, ir saulė virš jos lietuviškai – saulė. Žolė ir gėlė taip gražiai lietuviškai auga, ir lietus kai lyja, kai beldžiasi į langą: „įleisk“. Žinai tada, kad esi, dėlioji žodžius, kad savo šaknis pajaustum ir suprastum, jog myli lietuviško žodžio skambesį“, – Elenos Bacevičienės žodžiais kalbėjo Kiaunorių bibliotekininkė Elena Buivydienė.
Vasario 21-ąją Jungtinės Tautos nuo 1999-ųjų yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Mokytoja Jadvyga Gudaitienė priminė legendą, bylojančią, jog seniau visi žmonės buvę vieno tikėjimo ir kalbėję viena kalba. Sykį jie nusprendė drauge pastatyti tokį aukštą bokštą, kad užlipę į jo viršūnę patektų pas Dievą. Žmonės statė ir statė, vis svarstydami, ką veiks pas Dievą pakliuvę. Dievui tokie žmonių poelgiai ir mintys nepatiko. Jis nusprendė žmonėms duoti dvylika tikėjimų ir tiek pat kalbų.
Pasaulyje dabar priskaičiuojama iki 3000 kalbų. Bet, nepaisant skirtingų kalbų paplitimo, žmonės siekė rasti ir bendrą kalbą, kad galėtų susikalbėti bet kuriame pasaulio krašte. Buvo galimi du būdai: paskelbti pasauline kalba kurią nors vieną arba sukurti naują kalbą. Dirbtinė esperanto kalba, nors ir nesunkiai išmokstama, nelabai paplito. Kitomis dirbtinėmis kalbomis galima laikyti mimikos, gestų, kelio ženklų ir panašiai.
Lietuviškai kalbėjo, lotyniškai rašė
Pagal kilmę kalbos skirstomos į šeimas. Pati gausiausia – indoeuropiečių kalbų šeima. Šios šeimos kalbomis šneka apie trys milijardai žmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Indoeuropiečių kalbų šeimai priklauso ir lietuvių kalba.
Kaip atskira rytų baltų šakos kalba lietuvių kalba žinoma nuo septintojo amžiaus. Lietuviai, vieninteliai iš baltų, buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV amžiuje siekė Juodąją jūrą.
„Lietuvių kalba tik šnekėta, susirašinėjama buvo lotyniškai. Lietuvių šnekamoji kalba atsirado tik XVI amžiuje, o bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje, vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu“, – sakė mokytoja Jadvyga Rudaitienė.
Rusenome ir anglėjame
Kiekviena tauta stengiasi savąją kalbą – mąstymo išraišką – išsaugoti. Tarybiniais laikais į lietuvių kalbą įsimaišė ir joje prigijo nemažai slavizmų, dabar vis daugiau lietuvių kalboje atsiranda angliškų žodžių.
„Kalbininkai juokauja, teigdami, jog anksčiau rusenome, o dabar – anglėjame. Jaunimas neretai priešinasi kalbininkų norui lietuvinti iš užsienio plūstančius skolintus šiuolaikinius terminus, internete žineles rašo šveplai, taip negerbdamas nei savęs, nei kitų, nei savo kalbos“, – sakė bibliotekininkė.
„Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savo gerai nemokėti“, – yra sakęs didysis lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis.
Lietuvių kalbai, mokslininkų teigimu, išnykimas kol kas negresia.
„A katuka ataka?“
„Kalba ne po knygomis guli, žmonių burnoje tarmių upeliais teka“, – poetą Antaną Baranauską citavo popietės vedėjos.
Praėjusieji metai Lietuvoje buvo paskelbti Tarmių metais. Lietuvių kalboje yra dvi tarmės – aukštaičių ir žemaičių, pastarosios skirstomos į 15 patarmių ir daugiau kaip 100 šnektų. Dešimt šnektų išliko už Lietuvos ribų – Baltarusijoje, Lenkijoje, Australijoje, Vokietijoje ir kitur.
Viktorinos dalyviai spėjo, kuriomis tarmėmis ir šnektomis vedėjos skaitė ištraukas. Kiaunoriškės ir pačios kalbėjo žemaitiškai. „A katuka ataka?“ – klausė. Ilgokai prireikė suprasti, kad lietuviškai šį klausimą reiktų išversti taip: „Ar kačiukai atako?“.
Autorės nuotr.
VIKTORINA: Kiaunoriškiai, pasidalinę į aukštaičių ir žemaičių komandas, lietuvių kalbos žinias pasitikrino viktorinoje.
KALBOS: Popietės vedančiosios (iš kairės) mokytoja Jadvyga Rudaitienė ir bibliotekininkė Elena Buivydienė pasakojo apie pasaulio kalbas, tarp jų – ir lietuvių.