Naujausios
VERSMĖS
Žodžiai ir senoji istorija
2009 metais buvo išspausdinta Jūratės Statkutės de Rosales knyga „Senasis aisčių giminės metraštis“. Šios knygos pagrindą sudaro gotų istoriko Jordano knygos „Getika“ (knyga parašyta 551 metais) vertimas į lietuvių kalbą. Autorė teigia, kad gotai buvo baltai ir vadina juos gudais.
Dauguma istorikų ir kalbininkų palaiko nuomonę, kad Jordano „Getikoje“ yra aprašoma getų istorija maždaug nuo 2000 metų iki mūsų eros iki maždaug 300 mūsų eros metų. Nuo 300 metų aprašoma gotų istorija. Manoma, kad gotai buvo germanai. Getų kalba priskiriama indoeuropiečių kalbų Satem grupei, o germanų kalbos priskiriamos Kentum grupei.
Egidijus SINKEVIČIUS
Apie getus iš Dakijos žynių
Manoma, kad getų istoriją parašė Dio Chrysostomas (g. 40 m. – m. 115 m.). Jis gimė Prūsoje (Prusa) Bitynėje (Bithynia) (dabar Bursa vakarinėje Turkijoje), daug keliavo – lankėsi Trakijoje, Dakijoje, Romoje. Ko gero, Dio Chrysostomas getų istoriją parašė lankydamasis pas Dakijos valdovus ir bendraudamas su Dakijos žyniais. Dio Chrysostomo getų istoriją perrašė Kasiodoras (Cassiodorus) (g. 485 m. – m. 585 m.). Kasiodoro knyga naudojosi Jordanas, rašydamas „Getiką“.
Romos imperija nukariavo Dakiją 105 metais. Tačiau 250 – 270 metų laikotarpiu dakų gentis karpiai surengė daug žygių į Romos imperijos teritoriją ir atsiėmė Dakijos sostinę Sarmužę Getušę (Sarmizegetusa). Nuo šios genties pavadinimo kilo ir Karpatų kalnų pavadinimas. Šiuose žygiuose taip pat dalyvavo Gerulių (Heruli) gentis ir kažkuri germanų gentis. Gali būti, kad šių žygių dalyviai vadino save getais. Vėliau šioje genčių sąjungoje ėmė dominuoti germanai. Dėl to getų pavadinimas buvo pritaikytas germaniškajai kalbinei aplinkai – buvo pakeistas į gotai. Panašių atvejų istorijoje yra. Pavyzdžiui, lietuviai turi žodį „ežeras“, o rusai – „ozero“.
Geruliai
Geruliai, ko gero, buvo kilę nuo Gero (Gerrus) upės pakrančių. Romėnų žemėlapiuose Dunojaus pakrantėje, netoli Margo ir Dunojaus santakos, pažymėtas miestas Gerulaičiai (Gerulatae). Romėnai taip pat buvo įkūrę pasienio karinį miestelį pavadinimu Gerulata (rekonstruotina į Gerulaita ar Gerulaitė?) (dabar netoli jo įsikūrusi Slovakijos sostinė Bratislava). Manau, Gerulatoje gyveno laičiai geruliai, tarnavę Romos imperijos kariuomenėje.
Daugelis istorikų šią gentį vadina heruliais ir laiko juos germanais. Tačiau tokie vietovardžiai kaip Gerrus, Gerulatae ir Gerulata leidžia genties pavadinimą atkurti į „geruliai“.
Be to, šių vietovardžių tiek šaknys, tiek priesagos, tiek galūnės turi atitikmenis lietuvių kalboje. Tai leidžia teigti, kad ši gentis kalbėjo kalba, kuri priskirtina baltų kalbų grupei.
Albanų ir lietuvių ryšys per kalbą
Viena iš albanų kilmės teorijų teigia, kad albanai yra kilę iš šios karpių ir germanų genčių sąjungos. Albanų kalboje tikrai yra labai daug archajiškų germaniškų žodžių: albanų „kėngė“ – anglų „song“ (daina), albanų „zot“ – anglų „god“ (dievas), albanų „tabelė“ – anglų „table“(stalas), albanų „helmetė“ – anglų „helmet“ (šalmas), albanų „bankė“ – anglų „bank“ (krantas), albanų „blu“ – anglų „blue“ (mėlyna), albanų „darkė“ – anglų „dark“ (tamsa), albanų „hark“ – anglų „arch“ (lankas), albanų „lehtė“ – anglų „light“ (šviesa), albanų „liqen“ – anglų „lake“ (ežeras), albanų „stomak“ – anglų „stomache“ (pilvas),...
Yra albanų kalboje ir bendrų su baltais žodžių: lietuvių „plaukas“ – albanų „flok“, lietuvių „rūbai“ – albanų „rroba“, lietuvių „pirštas“ – albanų „gisht“, lietuvių „smakras“ – albanų „mjekėrr“, lietuvių „metai“ – albanų „mot“, lietuvių „pušis“ – albanų „pishė“, latvių „priede“ – albanų „bredh“ (eglė), lietuvių „mokyti“ – albanų „mėsoj“,... Dar viena albanų ir baltų kalbų bendrybė – tai trumpojo „o“ garso neturėjimas. Baltų ir albanų kalbos priskiriamos Satem kalbų grupei. Kad baltai dalyvavo gotų žygiuose įrodo ir tai, kad Ispanijoje, kurią kažkurį laiką valdė gotai, yra populiarus vardas Galindas (Galindes). Tai yra baltų genties galindų, dalyvavusių gotų žygiuose, palikimas.
Matome, kad albanų kalba turėjo ryšių su baltų kalbomis. Tačiau ji neabejotinai yra susijusi ir su germanų kalbomis. Tad, jei gotai kilo iš karpių ir germanų genčių sąjungos, o albanai kilo iš gotų, tai gotai nebuvo vien baltai – tai buvo genčių mišinys.
Ilyrų gentis
Yra ir kita teorija – kad albanai ir germanai kilo iš Ilyrų genties. Ilyrų kalba priklausė Satem kalbų grupei. Albanų kalbos archaiškumą įrodo Dardonijos (Dardania) karaliaus, gyvenusio nuo 448 iki 358 metų iki mūsų eros, vardas Bardylis. Manoma, kad vardas Bardylis kilo nuo Ilyrų kalbos žodžio „bardas“, reiškiančio „baltas“. Albanų kalboje yra žodis „bardhė“, reiškiantis „baltas“.
Ilyrų kalbą paveikus keltų kalboms (keltų kalbos priklausė Kentum grupei) susiformavo germanų prokalbė, priklausanti Kentum kalbų grupei. Jei ši teorija teisinga, tai albanai galėjo ir neturėti ryšių su gotais. Tokiu atveju bendri su baltais bruožai albanų kalboje atsirado ne per gotus, bet per santykius su kitomis gentimis – trakais, getais, sarmatais ir dakais.
Brahamų ir baltų genai
„Getikoje“ rašoma, kad getai apie 1500 metus iki mūsų eros iš teritorijos į rytus nuo Vyslos deltos patraukė į pietus. Taip pasiekė Juodosios jūros pakrantę, vėliau nukeliavo iki Kaspijos jūros. Keliaudami getai prie savo vardo pridėdavo vietovių, kuriose apsistodavo, pavadinimus. Getai, apsistoję prie Tyro upės (dabar Dniestras) pasivadino tyragetais (Tyragetae). Šiaurinėje Kaspijos pakrantėje gyvenę getai vadinosi tįsagetais (Thyssagetae), o į rytus nuo Kaspijos gyvenę getai vadinosi mažagetais (Massagetae). Nuo Kaspijos rytinės pakrantės Indija ranka pasiekiama. Gal iš čia tas sanskrito panašumas į baltų kalbas, bei aukščiausios indų kastos atstovų brahmanų genų beveik šimtaprocentinis atitikimas baltų genams?
Getų dievas Perkūnas?
Kokia pavadinimo "Tįsagetai" kilmė? Anksčiau jau rašiau apie sarmatų genties žygulių, vėliau persivadinusių į jožygius, migraciją nuo Žygulių kalnų ir Volgos pakrančių link Azovo jūros, vėliau – link Dunojaus deltos, o dar vėliau – link Dunojaus ir Tįsos tarpupio. Manau, tįsagetai, gyvenę Volgos upės žemupyje, neabejotinai su žyguliais buvo pažįstami. Ko gero, vakarų link šios gentys keliavo kartu. Atvykę į Dunojaus ir Tįsos tarpupį, tįsagetai ir suteikė pavadinimą Tįsos upei. Nors galėjo būti ir atvirkščiai – tįsagetai buvo kilę nuo Tįsos upės pakrančių, o vėliau nukeliavo prie Volgos pas žygulius.
Vienas pagrindinių getų dievų buvo Zalmoksis (Zalmoxis), kitaip dar vadintas Gebeleiziu (Gebeleizis), atitinkantis lietuvių Perkūną. Kaip žinome, Perkūnas pavasarį „atrakina“ žemę – duoda pradžią augalijos atsigavimui, sužaliavimui. Dėl to vardas Zalmoksis (Zalmuksis?) gali būti kildinamas nuo žodžio „žalmuo“ ir priesagos –kš. Taigi, lietuviškai šis vardas skambėtų Žalmukšis. Vardas Gebeleizis gali būti iškreiptas iš vardo Gaibialeidzius, kurį sudaro dvi šaknys – „gaibas“ ir „leidžia“. Čia „gaibas“ atitiktų lietuvių „žaibas“ (g pakitimas į ž yra dėsningas, palyginkit anglų „goose“ ir lietuvių „žąsis“). Tad lietuviškai vardas skambėtų Žaibialeidžius, t. y. „žaibus leidžiantis“. Visiškai tinkamas vardas Perkūnui.
Trakų genties Ėdonių (Edoni) (pavadinimas nuo žodžio „ėdė“?), gyvenusios Aigiaus (Aegeus) jūros pakrantėje, vadas buvo Getas. Gali būti, kad nuo šio vardo kilo getų genties pavadinimas. Lietuvoje taip pat yra vardas Getas, kuris yra dvikamienio vardo Getautas trumpinys. Vardas Getautas sudarytas iš žodžių „gedėti, geisti“ ir „tauta“. Palyginkite su vardais Gediminas, Gedvilas, Vytautas, Gintautas,... Getų, gyvenusių Haimo (rekonstruotina į Kaimo?) (Haemus) kalnuose, vadas buvo Žaltys (Zoltes). Vėl sąsajos su lietuvių mitu „Eglė žalčių karalienė“?
Romos talkininkas – Romiatalkis
Apie 180 metus iki mūsų eros getams vadovavo Remaksas (Rhemaxos). Gal vardas iškreiptas iš vardo Rimukšis, kuris būtų sudarytas iš vardo Rimas ir priesagos –kš? Vardas Rimas yra dvikamienių vardų Rimantas, Rimbutas, Rimdaugas, Rimgaudas ir pan. trumpinys. Manau, lengviausiai paaiškinamas getų vadų vardas yra Romiatalkis (Rhoemetalces). Romiatalkis buvo odrysų (rekonstruotina į audrišiai?) (Odrysae) genties karalius nuo 12 metų iki mūsų eros iki 12 mūsų eros metų. Jis savanoriškai prijungė savo karalystę prie Romos imperijos. Matyt, todėl gavo vardą Romiatalkis, kuris reiškia „Romos talkininkas“.
Vardas Romiatalkis vėliau tapo labai populiarus. Juo vadinosi daugelis Romos imperijai pavaldžių šalių vadovų. Vienas iš Romiatalkių valdė Bosporo karalystę (Bosporan kingdom). Šiai karalystei priklausė Krymo pusiasalis ir rytinė Azovo jūros pakrantė. Šią karalystę įkūrė graikai, bet 438 metais iki mūsų eros ją užkariavo trakai. Nuo 438 iki 431 metų iki mūsų eros Bosporo karaliumi buvo Spartokas (Spartocus). Spartokų dinastija šią karalystę valdė iki 110 metų iki mūsų eros.
Nuo 16 iki 8 metų iki mūsų eros Bosporo karaliumi buvo Palemonas. Nuo 46 metų iki 63 metų Bosporą valdė Kotys I (Cotys I). Romos imperatorius Neronas 63 metais užkariavo Bosporo karalystę ir pavertė ją Romos imperijos provincija. Kotys I buvo priverstas palikti šalį.
Vardas Kotys buvo labai populiarus Trakijoje. Kotytė (Cottyto) buvo trakų dievaitė. Kotys I, Kotys II, Kotys III, Kotys IV, Kotys V, Kotys VI, Kotys VII, Kotys VIII buvo Trakijos valdovai nuo 383 metų iki mūsų eros iki 19 metų. Bosporo karalius Kotys I buvo Trakijos karaliaus Kočio VIII vaikaitis.
Ponto karalius Palemonas II
Kočio VIII žmona buvo Antonija Tripaina (Tryphaena), kurios brolis Palemonas II buvo Ponto karalius (Ponto karalystei priklausė teritorijos, kur dabar yra Turkija bei rytinė Juodosios jūros pakarantė). Palemoną II taip pat trauktis iš sosto privertė Romos imperatorius Neronas 62 metais. Tačiau Palemonas II nuo 62 metų iki mirties 74 metais buvo Romos imperijos Kilikijos provincijos (dabar pietryčių Turkija) valdytoju.
Apie Bosporo karaliaus Kočio I likimą nieko nežinoma. Kur jis nuvyko, kai buvo priverstas palikti Bosporo karalystę? Manau, jis galėjo pasiprašyti prieglobsčio pas Dakijos, kuri tuo metu klestėjo, valdovus, nes galbūt net mokėjo pastarųjų kalbą – dakų kalba daugelio kalbininkų laikoma tik trakų kalbos tarme. Gyvendamas Dakijoje Kotys I papasakojo Dakijos žyniams Bosporo bei Ponto karalysčių istoriją, paminėdamas ir karalius Palemoną bei Palemoną II?
Žyniai
Kad žynių luomas tais laikais egzistavo ir buvo įtakingas rodo tų pačių dvikamienių vardų paplitimas. Manoma, kad beveik tokius pačius kaip lietuvių dvikamienius vardus turėjo ir germanai. Štai 109 metais Teutoburgo mūšyje nugalėjusių Romos imperiją germanų vado vardas buvo Arminius. Šis vardas atitinka lietuvių vardą Arminas. Palyginkite su: Arvydas, Arvaidas, Alminas, Kantminas,...
Žlugus Dakijos valstybei, dalis jos gyventojų galėjo pasitraukti į sarmatų iki 400 metų valdytą Dunojaus ir Tįsos tarpupį. Hunams įsiveržus į centrinę Europą, šių kraštų gyventojai galėjo trauktis į šiaurę ir taip pasiekti istorinių baltų kraštus. Tarp šių pabėgėlių galėjo būti ir žynių. Taip Bosporo bei Ponto karalysčių istorija, virtusi legenda apie nuo Nerono su 500 savo artimųjų pabėgusį Palemoną, pasiekė LDK metraščius?
Jotvingiai – Sarmatų genties palikuonys
Slovakų kalbininkas Pavelas Juozapas Šafarikas (Pavel Jozef Šafarik) 1837 metais išleistoje knygoje „Slovanske starožitnosti“ pateikia versiją, kad jotvingiai yra sarmatų genties jožygių (Iazyges) palikuonys. Knygoje teigiama, kad į centrinę Europą įsiveržus hunams jožygių gentis skilo į dvi dalis. Vieni jų patraukė į rytus, kur įsiliejo į alanų gentį (alanų palikuoniais laikomi osetinai). Kiti gi traukėsi į šiaurę, kur vėliau pateko į rašytinius šaltinius jotvingių pavadimu.
Teigiama, kad LDK metraštininkai legendą apie Palemoną sukūrė remdamiesi Romos imperijos metraščiais. Tačiau kodėl tada LDK metraštininkai supainiojo Kotį I su Palemonu? Ši klaida leidžia teigti, kad Bosporo ir Ponto karalysčių istorija LDK metraštininkus galėjo pasiekti per žynius, o ne per Romos imperijos metraščius.