Amatai: seniau ir dabar

Ama­tai: se­niau ir da­bar

„Bu­vo­me, esa­me ir bū­si­me gra­žūs ir įdo­mūs pa­sau­liui per sa­vo ama­tus, tra­di­ci­jas, dai­nas. To­dėl ir tu­ri­me gai­vin­ti, stip­rin­ti ir pra­tęs­ti tau­ti­nę ta­pa­ty­bę“, – įsi­ti­ki­nęs pro­fe­so­rius et­no­lo­gas Li­ber­tas Klim­ka, apie se­nuo­sius ama­tus ir jų gy­va­vi­mą iki šių die­nų kal­bė­jęs per Že­mai­čių va­sa­ros kur­sus Kel­mė­je.

Da­lia KAR­PA­VI­ČIE­NĖ

daliak@skrastas.lt

Įdo­mūs pa­sau­liui

Ge­di­mi­nas prieš 7 šimt­me­čius, kaip di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis, pa­ra­šė laiš­kų iš sos­ti­nės Vil­niaus.

Val­do­vas kvie­tė at­vyk­ti įvai­rius ama­ti­nin­kus, siū­ly­da­mas jiems pui­kias są­ly­gas gy­ven­ti ir už­siim­ti ama­tais, net do­va­nas. Lie­tu­vos kraš­tą už­plū­do gink­la­ka­liai, kal­viai, ra­čiai. Kvie­tė Ge­di­mi­nas ir žem­dir­bius, da­vė jiems že­mės ir de­šimt me­tų ža­dė­jo mo­kes­čių neim­ti. Taip, pa­sak pro­fe­so­riaus et­no­lo­go Li­ber­to Klim­kos, Vil­nius žen­gė pir­mą­jį žings­nį į Eu­ro­pos Są­jun­gą.

Vi­du­ram­žių Vil­niu­je – 60 ama­ti­nin­kų ce­chų

Et­no­lo­gas L. Klim­ka ro­dė skaid­rė­je pa­vaiz­duo­tus vi­du­ram­žių ama­tus, la­bai svar­bius Lie­tu­vai.

Vie­nas iš svar­biau­sių, rei­ka­lin­giau­sių ama­tų – kal­vys­tė, iš ku­rio iš­si­vys­tė laik­ro­di­nin­kys­tės ama­tas, autorinė ju­ve­ly­ri­ka. Bu­vo jau ir var­go­nų meist­rų. Pir­mie­ji var­go­nai Lie­tu­vo­je su­meist­rau­ti XVII am­žiu­je, iki šio­lei sto­vi Kre­tin­gos baž­ny­čios zak­ris­ti­jo­je, ir, jei rei­kia, dar gro­ja.

Skaid­rė­je dar­bui ruo­šia­si ir chi­rur­gas, kaž­ka­da pri­klau­sęs barz­das­ku­čių ce­chui.

Vil­niu­je ama­ti­nin­kų ce­chų or­ga­ni­za­ci­jų vi­du­ram­žiais bu­vo apie 60. Ce­chuo­se bū­da­vo mo­ko­ma, o na­mai – skir­ti su­si­rin­ki­mams, rep­re­zen­ta­ci­joms, ne dar­bui. Ce­chų na­muo­se bū­da­vo lai­ko­mos ka­ra­liš­ko­sios pri­vi­le­gi­jos, gink­lai, vė­lia­vos, ce­cho kny­ga. Ce­chų meist­rai bu­vo iš­si­ko­vo­ję mo­no­po­lio tei­sę, tik­tai jie ga­lė­da­vo par­da­vi­nė­ti konk­re­čios rū­šies ga­mi­nius mies­te. Ga­lė­jo da­ly­vau­ti ir val­dan­čio­je struk­tū­ro­je-ma­gist­ra­te.

Pir­ma­sis ce­chas Vil­niu­je įsi­kū­rė 1495 me­tais, šven­to Balt­ra­mie­jaus die­nos iš­va­ka­rė­se, rugp­jū­čio 23 die­ną. Šis šven­ta­sis yra vi­sų ama­ti­nin­kų glo­bė­jas.

Meist­ras prie­sai­ką duo­da­vo Ro­tu­šė­je. Prieš tai meist­ras tu­rė­da­vo at­lik­ti ban­do­mą­jį dar­bą, tam tik­rą lai­ką sta­žuo­tis – dirb­ti pa­meist­riu, įsi­gy­ti gy­ve­na­mą­jį būs­tą, rei­ka­lin­gus įran­kius. Bū­da­vo la­bai ne­leng­va tap­ti meist­ru.

Pa­ti se­niau­sia tech­no­lo­gi­ja – ke­ra­mi­ka, pa­de­dan­ti ar­cheo­lo­gams nu­sta­ty­ti gy­ven­vie­čių, pi­lia­kal­nių am­žių. Vi­du­ram­žių ir šiuo­lai­ki­nių ke­ra­mi­kų dirb­tu­vės ma­žai kuo ski­ria­si. Tie­sa, pir­mo­ji ke­ra­mi­ka bu­vo lip­dy­ti­nė, vė­liau at­si­ra­do žies­ti­nė. Se­niau ra­tą su­kda­vo ko­ja, da­bar – mo­to­riu­kas. Vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je įkū­ręs ke­ra­mi­kos mu­zie­jų Le­liū­nuo­se (Anykš­čių ra­jo­nas) yra puo­džių puo­džius Vy­tau­tas Va­liu­šis. Prie mu­zie­jaus jau gims­ta par­kas.

Po­pu­lia­ri at­si­gau­nan­ti ke­pu­ri­nin­ko pro­fe­si­ja

Ci­vi­li­za­ci­jos nė­ra, pa­sak L. Klim­kos, be ver­pi­mo ir au­di­mo. Aukš­tai­ti­jo­je dar ne taip se­niai bu­vo nau­do­ja­ma Ak­mens am­žiaus tech­no­lo­gi­ja – ver­pia­ma verps­tė­mis su iš­rai­žy­tu pa­sau­lio mo­de­liu. Že­mai­čiai se­no­kai įsi­gi­ję ver­pi­mo ra­te­lius.

Au­dyk­los bū­da­vo ku­ria­mos prie dva­rų, ten daž­niau­siai aus­da­vo ge­lum­bę, va­di­na­mą at­ko­čiais. Da­bar Lie­tu­vo­je li­ku­sios ne­di­de­lės au­di­mo dirb­tu­vė­lės, au­džia ne­dau­ge­lis, pa­lai­ky­da­mi se­no­vės tra­di­ci­ją.

Svar­bus ama­tas – ga­min­ti apa­vą. Su šiau­čių, bat­siu­vių ama­tu glau­džiai su­si­jęs odos ap­dir­bi­mas. Vil­niu­je yra at­ski­ras Ty­mo (ty­mas – ypa­tin­gai plo­na oda) kvar­ta­las. Odi­nin­kai daž­niau­siai bū­da­vo to­to­riai.

Bu­vu­si po­pu­lia­ri, šiais lai­kais at­si­gau­na ke­pu­ri­nin­kų pro­fe­si­ja. Ke­pu­res da­ry­da­vo iš mi­lo. O mi­lo ke­pu­res, pa­sak L. Klim­kos, la­bai tin­ka dė­vė­ti ei­nant į pir­tį. Prie pir­ties la­bai tin­ka rėč­ke­lės, ku­bi­lai. Iš va­rio ka­ti­lus kal­da­vo ka­ti­liai. Et­no­lo­gas pa­ta­rė uo­gie­nę ir da­bar vir­ti va­ri­niuo­se ar­ba žal­va­ri­niuo­se in­duo­se, to­ly­giai pa­skirs­tan­čiuo­se tem­pe­ra­tū­rą. Uo­gie­nės ko­ky­bė tik­rai pa­ge­rė­ja.

Tau­tos pa­si­di­džia­vi­mas – kal­viai

Apie kal­vių ama­tą et­no­lo­gas kal­bė­jo at­ski­rai, o kal­vius va­di­no tau­tos pa­si­di­džia­vi­mu.

„Kaip ir kuo mums Žal­gi­rio mū­šy­je pa­vy­ko įveik­ti nuo gal­vos iki pen­ti­nų šar­vuo­tus kry­žiuo­čius-pro­fe­sio­na­lius ka­rius? Ži­no­ma, kad nar­sa ir ka­la­vi­ju“, – sa­kė L. Klim­ka.

Ka­la­vi­jai bu­vo iš­skir­ti­niai – juos­tuo­to ("da­mas­ki­nio") plie­no ie­ti­ga­lių. Juos­tuo­tas plie­nas yra la­bai kie­tas, bet, at­si­tren­kęs į ak­me­nį ar­ba šar­vą, ne­lūž­ta, ne­tru­pa, o šar­vą per­ker­ta. Ki­tos plie­no rū­šys, pa­vyz­džiui, ke­tus, yra tra­pios.

„Kal­viai Stan­kai iš Ma­žei­kių – tė­vas su tri­mis sū­nu­mis – mo­ka nu­kal­din­ti juos­tuo­to plie­no pei­lius, ie­ti­ga­lius. La­bai pa­pras­ta: paim­ti ge­le­žies stry­pą, iš­tie­sin­ti, išil­gin­ti, su­lenk­ti, su­vi­rin­ti, vėl išil­gin­ti, su­lenk­ti, su­vi­rin­ti. Ir taip – ko­kius 200 kar­tų“, – šmaikš­ta­vo pro­fe­so­rius.

Po­pie­riaus ga­my­ba – in­te­lek­tua­lus ama­tas

In­te­lek­tua­liu ama­tu pro­fe­so­rius Li­ber­tas Klim­ka va­di­no po­pie­riaus ga­my­bą.

XVII am­žiu­je Lie­tu­vo­je dar vei­kė apie 60 po­pie­riaus ma­lū­nų. Po­pie­riaus ža­lia­vą – plau­šus už­raug­da­vo di­džiu­liuo­se in­duo­se. Tik van­dens ma­lū­nas bu­vo pa­jė­gus to­kį kie­kį iš­mai­šy­ti.

„Gai­la, kad ši po­pie­riaus ga­mi­ni­mo tra­di­ci­ja Lie­tu­vo­je neiš­li­ko iki šių die­nų. Bet dai­li­nin­kai mo­ka taip po­pie­rių pa­si­ga­min­ti“, – sa­kė profesorius.

1450-ai­siais per­vers­mą su­kė­lė Jo­ha­no Gu­ten­ber­go iš­ra­di­mas – spaus­di­ni­mo pre­sas, pa­si­sko­lin­tas iš vyn­da­rių. At­si­ra­do kny­ga, ku­ri, L. Klim­kos įsi­ti­ki­ni­mu, ly­dės žmo­ni­ją iki jos pa­čios su­si­nai­ki­ni­mo. Di­džiau­sias vi­sų lai­kų, epo­chų, ir am­ži­nas iš­ra­di­mas. Kom­piu­te­ris neišs­tums kny­gos, nes kny­ga yra me­no kū­ri­nys.

Iš­li­ko tik Lie­jyk­los gat­vė

Mū­sų kraš­tui, pa­sak L. Klim­kos, bron­zos lie­jy­ba įdo­mi ke­le­rio­pai.

Iš bron­zos lie­ja­miems var­pams, pa­tran­koms rei­kė­da­vo la­bai daug vaš­ko. Mo­de­lis bū­da­vo lip­do­mas iš vaš­ko, ap­te­pa­mas mo­liu, iš­de­ga­mas. Į iš­tir­pu­sio, iš­ga­ra­vu­sio vaš­ko ert­mę pi­la­ma iš­ly­dy­ta bron­za.

„Lie­tu­va tu­rė­jo stra­te­gi­nę pre­kę. Ka­dan­gi miš­kai dar ne­bu­vo iš­nai­kin­ti, dre­vė­se gy­ve­no daug bi­čių. Bu­vo pa­kan­ka­mai vaš­ko. Bet lie­jy­ba, Lie­tu­vo­je kles­tė­ju­si nuo Žy­gi­man­to Au­gus­to lai­kų, iki mū­sų die­nų neiš­li­ko.Tik Lie­jyk­los gat­vė Vil­niu­je ama­tą pri­me­na“, – sa­kė Li­ber­tas Klim­ka.

Au­to­rės nuo­tr.

Pro­fe­so­rius, et­no­lo­gas Li­ber­tas Klim­ka pa­sa­ko­jo apie se­nuo­sius lie­tu­vių ama­tus ir jų gy­va­vi­mą iki šių die­nų.

Pie­ši­ny­je pa­vaiz­duo­ti vi­du­ram­žių lie­tu­vių ama­tai, tarp ku­rių – kal­viai, var­go­nų meist­rai, chi­rur­gas ir ki­ti.

Ama­ti­nin­kai tu­rė­jo ir sa­vo ce­chų ženk­lus.

Sa­vo ga­mi­niais ama­ti­nin­kai pre­kiau­da­vo mu­gė­se. Nuot­rau­ko­je – Plun­gė­je ren­ka­si klum­pes.