Apie knygas ir Žemaitijos ribas

Rin­ko­si ir skai­ty­to­jai, ir ra­šy­to­jai

Šiau­lių kny­gų mu­gės ati­da­ry­me pa­skelb­ti Gra­žiau­sios 2017–2018 me­tų Šiau­lių ir Tel­šių ap­skri­čių kny­gos kon­kur­so nu­ga­lė­to­jai. Gra­žiau­sias kny­gas rin­ko pen­kių na­rių ko­mi­si­ja, va­do­vau­ja­ma gra­fi­kės Vai­vos Ko­vie­rai­tės-Trum­pės.

Kon­kur­sui bu­vo pa­teik­tos 29 kny­gos. Šir­džių kny­ga, ku­rią bal­suo­da­mi rin­ko skai­ty­to­jai, ta­po al­bu­mas "Šiau­lių ber­niu­kų gim­na­zi­ja XIX a. II p.–XX a. I p." (su­da­ry­to­jai – Bi­ru­tė Lu­ko­šiū­tė, Jo­nas Nek­ra­šius, di­zai­ne­ris – Vil­man­tas Damb­raus­kas, tech­ni­nis ma­ke­to re­dak­to­rius – Ar­tū­ras Jau­gė­la).

No­mi­na­ci­jos "Is­to­ri­jos pa­sa­ko­ji­mas vaiz­dais" nu­ga­lė­to­ja iš­rink­ta kel­miš­kio dai­li­nin­ko And­riaus Se­sels­kio kny­ga "Sie­los so­dai".

Tri­jų no­mi­na­ci­jų – 2017–2018 me­tų gra­žiau­sios kny­gos, es­te­tiš­kiau­sios kny­gos ir "Už tu­ri­nio ir for­mos vie­no­vę" – nu­ga­lė­to­ju Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rius Bro­nius Mas­ku­liū­nas pa­skel­bė Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jų.

2017–2018 me­tų gra­žiau­sia kny­ga ko­mi­si­ja iš­rin­ko kny­gą "Re­mi­gi­jus Pa­čė­sa. Shtai" (su­da­ry­to­jai – Ag­nė Na­ru­šy­tė, Gin­ta­ras Zin­ke­vi­čius, di­zai­ne­ris – Ge­das Čiu­že­lis), es­te­tiš­kiau­sia kny­ga pri­pa­žin­ta "An­ta­nas Di­lys. Iš fo­toar­chy­vo" (su­da­ry­to­ja – Vi­li­ja Ulins­ky­tė-Bal­zie­nė, di­zai­ne­ris – Vil­man­tas Damb­raus­kas, tech­ni­nis ma­ke­to re­dak­to­rius – Ar­tū­ras Jau­gė­la), už tu­ri­nio ir for­mos vie­no­vę įver­tin­ta kny­ga "Gin­tau­tas Stul­gai­tis. Fo­tog­ra­fi­ja" (su­da­ry­to­ja – Ie­va Mei­lu­tė-Svin­kū­nie­nė, dai­li­nin­kė – Mil­da Dai­novs­ky­tė). Šios kny­gos – Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus lei­di­niai, iš­leis­ti Šiau­lių "Auš­ros" mu­zie­jaus lei­dyk­lo­je.

Veik­lo­mis ir su­si­ti­ki­mais bu­vo už­pil­dy­tos vi­sos bib­lio­te­kos erd­vės.

Praei­ties žval­gas (Ša­rū­nas Ja­siu­ke­vi­čius) pri­sta­tė kny­gą "Čer­no­by­lis: pa­sau­lis po tre­čio­jo pa­sau­li­nio ka­ro".

Pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Bi­kul­čius su Val­du Pa­pie­viu pa­šne­ke­siu "Ro­ma­nų ret­ro­pers­pek­ty­vos: eg­zis­ten­ci­nis ėji­mas su sa­vi­mi" nu­kė­lė į Pa­ry­žių. Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tas spe­cia­liai į Kny­gų mu­gę Šiau­liuo­se at­skri­do iš Pran­cū­zi­jos.

Ma­žo­jo­je sa­lė­je Pet­ras Rep­šys ir Si­gu­tė Chle­bins­kai­tė pri­sta­tė P. Rep­šio eks­lib­ri­sų ka­ta­lo­gą, Da­lia Čio­čy­tė, As­ta Gus­tai­tie­nė, Da­lia Ja­kai­tė ir Ma­ri­jus Šid­laus­kas – kny­gą "Krikš­čio­ny­bė ir šiuo­lai­ki­nė lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra".

Di­džio­jo­je skai­tyk­lo­je į po­kal­bį vie­to­je su­si­ti­ki­mo su au­to­riu­mi apie Juo­zo Bal­tu­šio die­no­raš­čius kvie­tė li­te­ra­tū­ro­lo­gas An­ta­nas Šim­kus ir pro­fe­so­rė Džiul­je­ta Mas­ku­liū­nie­nė.

G. Bleiz­gys pri­sta­tė kny­gą "Sū­pa­vi­mas", Vir­gi­ni­ja Kul­vins­kai­tė – "Kai aš bu­vau ma­la­liet­ka", Kor­ne­li­jus Pla­te­lis – poe­zi­jos kny­gą "Įt­rū­ku­sios mė­ne­sie­nos", Kas­ty­tis Sar­nic­kas (Kas­te­tas) – de­biu­ti­nį ro­ma­ną "Turnė̃".

Me­no ir mu­zi­kos skai­tyk­lo­je Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kan­ce­lia­ri­jos ka­ri­nės pe­rio­di­kos re­dak­ci­jos at­sto­vai kal­bė­jo apie žur­na­lo "Ka­rys" šim­to me­tų ke­lią nuo 1919 iki 2019 me­tų.

Kny­gų mu­gės me­tu pri­sta­ty­ta ir nuo spa­lio 29 iki lapk­ri­čio 29 die­nos vei­kian­ti Sta­sio Eid­ri­ge­vi­čiaus eks­lib­ri­sų pa­ro­da. Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi eks­lib­ri­sai iš Lie­tu­vos dai­li­nin­kės gra­fi­kės, kny­gų iliust­ruo­to­jos, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tės Bi­ru­tės Ži­ly­tės ko­lek­ci­jos.

Abo­ne­men­te bu­vo ga­li­ma su­si­pa­žin­ti su Vy­dū­no ir Ajur­ve­dos klu­bo lei­di­niais, Ki­no sa­lė­je žiū­rė­ti re­ži­sie­riaus Arū­no Žeb­riū­no fil­mus, įvai­rio­se bib­lio­te­kos erd­vė­se vi­są die­ną vy­ko edu­ka­ci­jos.

Kny­gų mu­gės ren­gi­niai bai­gė­si Ma­riaus Po­vi­lo Eli­jo Mar­ty­nen­ko "Sle­mo teks­tais".

Že­mai­ti­jos ri­bos

"Ar Šiau­liai – dar Že­mai­ti­ja, ar ne? Ar Til­žės gat­vė ski­ria Že­mai­ti­ją nuo Aukš­tai­ti­jos, kaip sklan­do le­gen­da Šiau­liuo­se? " – kny­gos "Že­mai­ti­jos krikš­tas: chris­tia­ni­za­ci­jos pro­ce­sas XV–XVII am­žiu­je" pri­sta­ty­me is­to­ri­kų Alf­re­do Bumb­laus­ko ir jo sū­naus Man­gir­do Bumb­laus­ko klau­sė pro­fe­so­rė Ri­ta Re­gi­na Tri­mo­nie­nė.

Pa­sak A. Bumb­laus­ko, že­mai­čių klau­si­mas yra lie­tu­vių na­ci­jos ap­si­lei­di­mas, nes jie lai­ko že­mai­čius, kaip dzū­kus, aukš­tai­čius, su­val­kie­čius, et­nog­ra­fi­ne ri­ba.

"Nie­ko pa­na­šaus! Že­mai­čiai yra žy­miai svar­bes­nė is­to­ri­nė pro­ble­ma ne­gu et­nog­ra­fi­nis re­gio­nas, ne­gu tar­mi­nis re­gio­nas. Pa­gal is­to­ri­ją jo­kių dis­ku­si­jų nė­ra, kad Šiau­liai yra Že­mai­ti­jo­je, ri­ba ei­na link Sa­lo­čių. Klo­vai­niai ša­lia Pak­ruo­jo – va, kur yra Že­mai­ti­jos pa­ri­bys. Kas ban­do dėl Šiau­lių abe­jo­ti – du iš is­to­ri­jos. Yra aiš­kūs že­mė­la­piai, aiš­kios ri­bos. Su­val­kie­čiai klai­kiai per­si­gąs­ta, kad ri­ba ei­na Vi­ša­kio upe­liu. Vi­si za­na­vy­kai, Ša­kių ra­jo­nas, Ku­dir­kos Nau­mies­tis, Vir­ba­lis, Ky­bar­tai – taip pat Že­mai­ti­ja ir nie­ko ne­pa­da­ry­si. Tai yra is­to­ri­ja."

Pa­sak A. Bumb­laus­ko, že­mai­čiams te­ko ir pa­ka­riau­ti su lie­tu­viais: sie­na, ku­ri ta­po komp­ro­mi­su tarp Lie­tu­vos ir Že­mai­ti­jos, ei­nan­ti Vi­ša­kio upe­liu, Ne­vė­žiu, į šiau­rę api­man­ti Šiau­lius, yra že­mai­čių iš­ka­riau­ta sie­na.

"Nuo 1442 me­tų iki 1795 me­tų yra tik­ra sie­na, kam dar abe­jo­ti?! 350 me­tų že­mai­čiai gy­ve­na au­to­no­miš­kai. Kė­dai­nių pa­grin­di­nis se­na­mies­tis yra Že­mai­ti­jo­je, o Jur­gio baž­ny­čia yra Aukš­tai­ti­jo­je."

A. Bumb­laus­kas pa­brė­žė: kal­bant apie Že­mai­ti­ją, ne­rei­kia va­do­vau­tis tar­me, nes Že­mai­ti­jos es­mė yra tai, ką pa­li­ko Vy­tau­tas.

"Že­mai gy­ve­nan­čius žmo­nes lie­tu­viai va­di­na že­mai­čiais, o iš ten žiū­rint, tie, ku­rie gy­ve­na aukš­tai – aukš­tai­čiai. Vy­tau­tas pui­kiai paaiš­ki­na geog­ra­fų pa­lik­tą ok­si­mo­ro­ną: Že­mai­čių aukš­tu­ma – was ist das? Kaip taip ga­li bū­ti? Tik­rie­ji že­mai­čiai pa­gal Vy­tau­tą at­si­ran­da že­mai, be­veik ten, kur Ne­ries že­mu­pys, ten, kur Kau­nas, Jo­na­va, Kė­dai­niai, ten yra Že­mai­ti­jos ge­ne­zė. Tik­rie­ji že­mai­čiai dar XVI am­žiu­je yra Mi­ka­lo­jus Dauk­ša, jis kal­bė­jo tų lai­kų že­mai­čių kal­ba."

Pro­fe­so­rius kė­lė klau­si­mą: iš kur tuo­met dū­ni­nin­kai ir dou­ni­nin­kai? Jo tei­gi­mu, iš kur dū­ni­nin­kai, moks­lui mįs­lė, o iš kur dou­ni­nin­kai, nie­kas nea­be­jo­ja.

"An­ta­nas Sa­lys nu­sta­tė, kad že­mai­čių dou­ni­nin­kų tar­mės ri­ba ei­na pa­na­šiai nuo Gargž­dų link Ža­rė­nų Tel­šių ra­jo­ne, su­ka link Luo­kės, ri­ba yra Šat­ri­ja. Vie­no­je Šat­ri­jos pu­sė­je sa­ko­ma "ou­ga", ki­to­je "ūga". A. Sa­lys nu­sta­tė, kad ta ri­ba la­bai tiks­liai su­tam­pa su Cek­lio da­ly­bų ak­tais 1253 me­tais. Li­vo­ni­jos ma­gist­ras su Kur­šo vys­ku­pu da­li­ja­si, mies­te­liai pa­rai­džiui iš­var­dy­ti – nuo Šat­ri­jos iki Pa­lan­gos nė­ra Lie­tu­vos ir Že­mai­ti­jos. Čia ir yra di­dy­sis ste­buk­las. Ten, kur Že­mai­ti­jos sos­ti­nė Tel­šiai, nė­ra Že­mai­ti­jos dar XIII am­žiaus vi­du­ry­je! Ten yra kur­šiai. O kaip tie kur­šiai su­že­mai­tė­jo? Že­mai­čiai lai­mė­jo Dur­bės mū­šį ir užė­mė kur­šių pi­lis. Pats vė­ly­viau­sias kur­šių su­že­mai­tė­ji­mo pro­ce­sas yra nuo XIII am­žiaus vi­du­rio – dou­ni­nin­kų at­si­ra­di­mas."

Rem­da­ma­sis Z. Zin­ke­vi­čiu­mi, A. Bumb­laus­kas tei­gė, kad ir dū­ni­nin­kai kaž­ka­da yra bu­vę kur­šiai, pro­ce­sas bu­vęs anks­tes­nis, kai paim­ti Kur­šė­nai, Kel­mė, Ši­la­lė, Ra­sei­niai, Tau­ra­gė – ir­gi kur­šas.

Ar kei­sis her­bas?

Kny­ga "Že­mai­ti­jos krikš­tas: chris­tia­ni­za­ci­jos pro­ce­sas XV–XVII am­žiu­je" iš­leis­ta M. Bumb­laus­ko di­ser­ta­ci­jos pa­grin­du.

R. R. Tri­mo­nie­nė ak­cen­ta­vo, kad is­to­ri­kas Lie­tu­vos mas­tu pa­siū­lė nau­jo­viš­ką mo­de­lį, kaip tir­ti krikš­tą: Lie­tu­vos ofi­cia­lio­ji kon­ver­si­ja ne­ga­li bū­ti už­baig­ta tol, kol krikš­to ne­prii­ma vi­si re­gio­nai, tarp jų ir Že­mai­ti­ja. Krikš­tas nė­ra vien­die­nis ir ne ke­lių de­šimt­me­čių pro­ce­sas – jis tru­ko ke­lis šimt­me­čius.

"Uni­ka­lu­mas, kad tu­ri­me net ke­lis krikš­tus: Lie­tu­vos, Že­mai­ti­jos net se­ri­ją krikš­tų, – sa­kė is­to­ri­kas. – Rei­kia žiū­rė­ti vi­są komp­lek­są: nuo val­do­vo krikš­to iki ma­si­nių krikš­tų, iki vys­ku­pi­jų ir pa­ra­pi­jų kū­ri­mo, pa­go­niš­kos reak­ci­jos nu­mal­ši­ni­mo, vys­ku­pi­jų ap­rū­pi­ni­mo."

Pa­sak A. Bumb­laus­ko, Vy­tau­to įkur­tos pa­ra­pi­jos – tai ofi­cia­lio­ji chris­tia­ni­za­ci­ja. Pas­kui at­si­ran­da bi­zū­nai.

"Klo­vai­niai prie Pak­ruo­jo. Va­la­vi­čius 1626 me­tais iš­lei­džia dva­ro ar­ti­ku­lus: jei­gu gy­ve­ni už 1 my­lios, tu­ri kar­tą per sa­vai­tę ei­ti į baž­ny­čią, nea­tė­jus – bi­zū­nai, už 2 my­lių – kas ant­rą sa­vai­tę, už 3 my­lių – kas tre­čią, ki­taip – bi­zū­nai. Ir tai – praė­jus 300 me­tų nuo že­mai­čių krikš­to. Be­veik ati­tin­ka Va­ka­rų dės­nin­gu­mą, kai pro­ce­sui rei­kė­jo apie 400 me­tų."

"Kas ro­do, kad že­mai­čiai tam­pa krikš­čio­ni­mis ir ka­da?" – klau­sė R. Tri­mo­nie­nė.

M. Bumb­laus­kas ty­ri­mu įro­dė, kad rei­kia ak­cen­tuo­ti XVII am­žiaus pra­džią: vi­suo­ti­nis krikš­tas, ne­be­lie­ka suau­gu­sių­jų krikš­tų, iš­nyks­ta pa­go­niš­kų die­vų są­ra­šai. Sim­bo­li­nės da­tos – Kra­žių ko­le­gi­jos įkū­ri­mas, pir­mie­ji vie­nuo­ly­nai Kre­tin­go­je, Ty­tu­vė­nuo­se, Kra­žiuo­se.

A. Bumb­laus­kas ka­pi­ta­li­niu sū­naus at­ra­di­mu įvar­di­jo da­tų su­ta­pi­mą: 1622 me­tai – pa­siek­ta pa­ra­pi­jų vi­du­ti­nio spin­du­lio 10 ki­lo­met­rų ri­ba,1622 me­tai – pa­sku­ti­nis suau­gu­sių­jų krikš­ti­ji­mo pa­mi­nė­ji­mas, 1619 me­tai – pa­sku­ti­nis pa­go­nių die­vų są­ra­šas, 1618 me­tai – pa­sku­ti­nė baž­ny­čios fun­da­ci­ja, pa­tei­kiant pa­go­ny­bės mo­ty­vą.

Ne­ma­ža kny­gos da­lis skir­ta pa­go­ny­bės re­lik­tams. Kal­bė­da­mas apie vi­di­nę chris­tia­ni­za­ci­ją, A. Bumb­laus­kas juo­ka­vo, kad pro­ce­sas ir šian­dien ne­si­bai­gia: nors vi­si krikš­ty­ti, bet ti­ki ho­ros­ko­pais.

Po­kal­bio pa­bai­gai A. Bumb­laus­kas pa­li­ko "bom­bą".

Na­cio­na­li­nės eks­pe­di­ci­jos me­tu per­va­žia­vus nuo Pa­lan­gos, Šiau­lių iki Kė­dai­nių ir iš­klau­sius A. Bumb­laus­ko kal­bas, kad M. Va­lan­čiaus lai­kais Že­mai­ti­ja su­tam­pa su Kau­no gu­ber­ni­ja, į ją įei­na Ute­na, Uk­mer­gė, Pa­ne­vė­žys, Ku­piš­kis, Ro­kiš­kis – šie mies­tai pri­ski­ria­mi Že­mai­čių vys­ku­pi­jai, lai­dos pro­diu­se­ris Ed­mun­das Ja­ki­lai­tis pro­fe­so­riui pa­siū­lė: kei­čiam Lie­tu­vos her­bą – te­bū­na Vy­tis ir Meš­ka!

Kaip kad sva­jo­jo Si­mo­nas Sta­ne­vi­čius, Si­mo­nas Dau­kan­tas, Dio­ni­zas Poš­ka, "kol su­val­kie­čiai ne­persp­jo­vė su Ba­sa­na­vi­čiu­mi ir "Auš­ra".

Idė­ja pro­fe­so­riui pa­ti­ko. Bu­vo su­mo­de­liuo­tas ke­tu­rių sky­dų her­bas (Vy­tis, Meš­ka, Meš­ka, Vy­tis) ir pri­sta­ty­tas Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to teat­re vy­ku­sia­me bai­gia­ma­je ren­gi­ny­je, skir­ta­me Že­mai­ti­jos me­tams.

"Vi­sai ne­blo­gai praė­jo, nie­kas ne­nuš­vil­pė", – re­ziu­ma­vo A. Bumb­laus­kas.

Klo­vai­niai ša­lia Pak­ruo­jo – va, kur yra Že­mai­ti­jos pa­ri­bys. Kas ban­do dėl Šiau­lių abe­jo­ti – du iš is­to­ri­jos.