
Naujausios
Aukštaitis Žemaitijoje populiarina klumpes
Meistras nedidelėse staklelėse įsiveržė dvi klumpes ir rodo, kaip jos daromos. Žiūrovai – kuršėniškiai vaikai, kuriems klumpės jei ir žinomos, tai tik iš knygelių bei pasakojimų. Taigi, tautodailininkas jiems surengė dar vieną pamoką.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Tiko ir mažiems, ir dideliems
Uteniškis tautodailininkas Vytautas Šemelis Kuršėnuose, Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre, savo klausytojus mokė: „Kai pirksite klumpes, būkite budrūs, kad jūsų neapmautų. Įkišate į klumpę koją, o čia dar pirštą kišate – turi tilpti. Tada klumpės bus tinkamo dydžio.“ Ir būtina avėti klumpes, apsimovus vilnones kojines – kuo storesnės, tuo geriau.
Svečias pasakojo, kad žemaičiai klumpes avėdavo kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro, dirbdami kone visus darbus. Tik nemėždavo mėšlo, nes į klumpes pribėgdavo srutų, todėl pradėdavo slidinėti koja, neardavo dirvos, kadangi pribyrėdavo grumstų, nevažiuodavo į mišką malkų, kad nepribyrėtų sniego, ir neidavo su klumpėmis į šokius.
Pavenčių mokykloje stovyklaujančius moksleivius į susitikimą su V. Šemeliu atlydėjusi mokytoja Janina Vainorienė pasakojo, kad jos babytė į mokyklą eidavusi, avėdama klumpes. Ji bėdodavusi, kad į klumpes prisinešdavo sniego ir būdavo labai slidu. Babytė minėjusi, kad paėjėdavę gal dešimt metrų, klumpes vieną į kitą nudaužydavę, ir vėl eidavę.
V. Šemelis, viduryje patalpos ant grindų prisidėjęs klumpių, įvairių įrankių, pasistatęs specialų stovelį, aiškino, kaip jos daromos.
Klumpes daro iš liepos, tuopos, juodalksnio, žilvičio. Vyriškos gali būti daromos ir iš beržo, bet jos būna sunkesnės.
Piemuo, linkęs paspardyti grumstus, akmenis, per metus sudėvėdavo dvi poras klumpių. Šeimininkui, taupančiam savo daiktą, šio apavo užtekdavo metams.
Populiarina
Uteniškis V. Šemelis tvirtino, kad jis ir Žemaitijoje nėra retas svečias. Atvažiuojąs į Šiaulių rajono mero Antano Bezaro sodybą, esančią už Micaičių, Tadiškėje. Šioje sodyboje jis kaląs skulptūras, čia jų ir galima pamatyti.
Klumpes pradėjęs daryti prieš trejetą mėnesių. Nelengva apsirūpinti įrankiais, nes, anot V. Šimelio, „kalviai, atsiprašant, pavirto į suvirintojus“ – prekybos centre nusiperka skardelių ir jas suvirina.
O ir pridrožus klumpių, nežinia, kur jas dėti. V. Šemelis žino, kad Olandijoje per metus jų pagamina ir parduoda po keturis milijonus. Ir sukuriama daugybė darbo vietų. Klumpės – šios šalies simbolis. Jas apsiavę, olandai į kiemą pasivaikščioti eina. Jie puoselėja savo tradicijas.
Tautodailininkas V. Šemelis edukacines pamokas pradėjo rengti dar 1980 metais. Mokė pynimo iš vytelių, medžio skulptūros subtilybių. Dabar atėjo metas klumpdirbystei.
Šiaulių rajono etninės kultūros ir tradicinių amatų centro direktorė Birutė Poškienė sako, kad renginys centre suorganizuotas V. Šemelio iniciatyva. Aukštaitijoje praeityje būdavo vaikščiojama su medpadžiais, o Žemaitijoje vienas iš pagrindinių apavų buvo klumpės. Uteniškis tautodailininkas ir panoro atvykti, parodyti, kaip daromos klumpės.
Svečiui surengta ekskursija po centrą. Jame yra ir iš šviesaus atminimo kuršėniškio Adolfo Turausko parsivežtų klumpių.
V. Šemelis pakviestas edukacinius užsiėmimus vesti ir šiemet rugpjūčio pradžioje Paežeriuose vyksiančioje etnokultūros stovykloje.
Autoriaus nuotr.
MEISTRAS: Uteniškis tautodailininkas Vytautas Šemelis pasakojo ir rodė, kokios būna klumpės, kaip jos daromos.
ATRADIMAS: Daugelis vaikų pirmą kartą pamatė, kaip atrodo jų protėvių dėvėtas apavas.
RENGINYS: Vytautas Šemelis šįkart savo pasakojimu sudomino būrį vaikų.