Naujausios
Programoje skambės L. Biolmano, J. Naujalio, F. Mendelsono, J. S. Bacho, V. Porodcky kūriniai, baroko muzika. Koncertą ves režisierė, skaitovė Genovaitė Urmonaitė. Iš Pakruojo kilusi režisierė, vadovaujanti Tauragės liaudies teatrui, su programa į Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią atvyksta ne pirmą kartą.
– Kuo ypatingi koncertai sakralioje erdvėje?
– Perskaičiau italų rašytojo Bruno Ferrero knygoje mintį: „Jei įžengsi į bažnyčią ir atversi savo sielą tylai, pastebėsi, kad Dievas pirmas tave sutinka su šypsena.“ Įeini tyliai, nusišypsai sau, nusišypso tau, girdi žodžius, vargonų muziką...
Vargonų muzikos, 1976 metais iš Pakruojo atvykusi studijuoti į Vilnių, eidavau klausytis į Katedrą. Ir ne tiek žiūrėti senųjų paveikslų šedevrų (tuo metu Katedra buvo paversta paveikslų galerija), kiek panirti į vargonininkų Bernardo Vasiliausko, Nijolės Dainienės, Leopoldo Digrio atliekamos muzikos garsus.
Praėjus 50-čiai metų, gyvas tas jausmas, kai, įėjusi į Katedrą, niekada nesijausdavau viena. Muzikos garsais sekmadieniais gal kokius metus nuklysdavau mintimis į namus, visada rūpėjo poezijos tekstai, knygos. Toje sakralioje erdvėje ir jau žymiai vėliau, gyvendama Tauragėje, kasmet šv. Velykų švęsti rinkdavomės Šiauliuose, Žaliūkiuose, pas itin religingą tetą, anksti rytą per dažniausiai šlapią žemę (kartais ir su kaliošais) su teta eidavom į Prisikėlimo ryto mišias.
O pirmą kartą išgirdus ten koncertuojant Šiaulių kamerinį chorą „Polifonija“, ne kartą atvažiuodavau specialiai į koncertą bažnyčioje.
Prisimenu, kai prieš 20 metų porą mėnesių gyvenau draugų šeimoje Liuksemburge. Jauna šeima dirbo Europos Parlamente. Kalėdų proga nuėjome į bažnyčią, kurioje giedojo visų Europos šalių atstovai. Ir dabar matau, kaip, džiaugiantis Kristaus gimimu, kažkurioje finalinėje giesmėje visi į viršų švysteli raudonas nykštukų kepuraites...
Neteigiu ir nenorėčiau, kad po kiekvienų šv. Mišių turėtų būti bažnyčiose koncertai. Bet kartais, retkarčiais, ypatingomis progomis, manau, kad galėtų, nes yra daug žmonių, kurie šiaip rimtosios, sudėtingos klasikinės muzikos koncertų ir nelanko. Mėgstu bendrauti, klausti – kodėl. Dažnas atsakymas – neįdomu, nepatinka, nesuprantu. O ar aš labai supratau prieš 50 metų vargonų muziką? Gal kažkokį garsą, skambesį, nes (šypsaus dabar prisiminus) Pakruojo muzikos mokykloje baigiau 3 akordeono klases...
Ir pasakysiu gal nepopuliariai, kad bažnyčioje klausytis koncerto nėra lengviau. Pro jos duris įėjęs tu jau pats atsineši žinią, klausaisi ne vienas ir net ne vien su tais, kurie yra šalia. Atėjęs savotiškai užsidarai ir atsidarai, simboliškai įžengi į kitą erdvę, net kitą pasaulį, vis ieškai savęs, kad galėtum duoti kitiems.
Tad šios dienos teisingi meno kūriniai tebus tos durys, erdvė tarp neregimo ir regimo.
– Kas jus sieja su Šiauliais, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia ir koncerto atlikėjais?
– Atsitiktinumų kaip ir nebūna gyvenime... Viskas įvyksta taip, kaip ir turi įvykti. Prieš 5 metus, atostogaujant pas mamą Pakruojyje, iš Tauragės man paskambino smuikininkės Agnės Gečaitės, tuo metu kylančios žvaigždutės, jau tada pastebėtos ir globojamos Mstislavo Rostropovičiaus paramos ir labdaros fondo (dabar Agnė puikiai groja Vokietijos simfoniniame orkestre), mama Eglė ir pasisiūlė į svečius.
O atvažiuodamos dar atsivežė ir Joną Vozbutą su mama Rasa. Rasa, pasirodo, gimusi Tauragėje. Agnutę grojant Tauragėje jau buvau girdėjusi ne kartą ir ne du, o va, Jonas...
Po darbo valandų prašiau pasilikti Pakruojo sinagogos nuostabiąją darbuotoją Gitaną Maas, kad bent ką parodytume ir papasakotume svečiams. Mamos paprašė vaikų, kad iš bagažinės atsineštų smuiką ir akordeoną ir taip atsidėkotų. Koncertą vedžiau improvizuotai, kreipiausi į neva gausiai susirinkusią publiką, nors ten sėdėjo tik Gitana ir mamos, o Agnė ir Jonas grojo kaip tūkstančiams...
Vėliau dar ne kartą klausiausi Jono atliekamų kūrinių, kviesdavau prisijungti prie Tauragės liaudies teatro švenčių. Kelerius metus kviečiu pasklidusius kraštiečius tauragiškius į renginį „Surišti... Lietuvos lietumi ir Taurage“. Šio renginio talismanu jau tapo Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonas tauragiškis Gintaras Jonikas.
O sudalyvavus J. Vozbuto baigiamajame Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos diplominio darbo koncerte nuliūdau: kada dabar? Ir vėl nieko atsitiktinio – po koncerto pasilikau nakvynei Jono mokytojos ekspertės, Šiaulių miesto garbės pilietės Marytės Markevičienės namuose.
Greit metai, kai Jonas mokosi prestižinėje Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijoje (CNSMDP) akordeono specialybės bakalauro studijose. Dabar trumpam grįžęs atostogų.
Kunigas, Mokytoja, Jono Tėvai susišnekame. Tai žmonės, kurie, manau, darydami gerus darbus skaidrina žmonių būtį, prašo sustoti ir pajusti laiką, nes, anot mano bičiulio rašytojo Juozo Gaižausko, viršvalandžių gyvenimui neišprašysi.