Naujausios
ENTER’14 – prizai ir nominacijos
Arūnas UOGINTAS
„Šiaulių krašto“ kultūros apžvalgininkas
54 paraiškos buvo pateiktos Šiaulių dailės galerijos ENTER’14 Medijų meno festivalio konkursinės programos kuratoriui, videomenininkui Virginijui Malčiui. 17 filmų buvo atrinkti peržiūrėti, 8 nominuotieji kovojo dėl vertingų prizų (pirmosios vietos premija – 500 eurų).
ENTER filmų konkursas vykdomas nuo 2002 metų. Novatoriškumas, medijų technologijos bei šiuolaikinis požiūris į vaizdo architektūrą buvo ir yra šio festivalio esmė. Tuo jis išsiskiria Lietuvoje ir yra populiarus tarp videomenininkų.
Šių metų konkursinių filmų tematika ir plastika buvo labai įvairi, todėl šeštadienį (gegužės 21 d.) nemažas būrys žiūrovų turiningai nuo 18 valandos leido laiką „Saulės“ kino salėje.
Kuratorius nusprendė novatoriškų filmų kino peržiūrai pateikti septyniolika filmų, tarp kurių didesnė dalis atstovavo kompiuterinei, sustabdyto kadro animacijai. Gal todėl ir festivalio pagrindinį apdovanojimą pelnė filmas „Sausra“ (2016), Vilniaus technologijos ir Dizaino kolegijos bakalauro darbas.
Šio sustabdyto kadro technika sukurto videodarbo siužetinė linija yra, kaip teigia autoriai, universali istorija, pasakojanti apie žmoniškumą ir abstrakčioje vizualioje situacijoje nagrinėjanti pamatines visuomenės vertybes.
Balta, estetiška betoninė, tarsi kelių aukštų kamera, kurioje patalpinami herojai, yra dirbtinai sukonstruota struktūra, tačiau filmo kūrėjai joje įkomponuoja vizualių metaforų prisodrintą erdvę, kuri leidžia žiūrovui stebėti vaizdą ir modeliuoti matomas situacijas.
Filmo režisierė Agnė Kupšytė kuria tam tikras vaizdo stebėjimo taisykles, lyg ir paprastais siužeto vingiais lemiančias personažų veiksmus: pavadinčiau – balto smėlio sklaidytojų kasta neleidžia į savo lygį per grindų gruodą besibraunančiųjų.
Vienas herojus pasiryžta ir keičia situaciją: išgelbėja iš per grindų mūrą prasikasusį varguolį. Tarsi kokiame žaidime, šis geras žmogus vėliau dar tęsia išbandymus vandeniu bei kitokiomis stichijomis ir pakliūva tarp aukštesnių ūgiu ir išraiškingesnės plastikos šios betoninės erdvės „dangaus“ gyventojų.
Šiame animaciniame filmuke dera garsas ir vaizdas, režisierės rezgamos malonios vizualios žabangos kalba apie visos kūrėjų komandos profesionalumą.
Vilniečio Antano Skučo „Laimės žiburys“ (2015) – profesionali animacija. Tarpukario Lietuvos idealizmas ir arsininkų tapybos estetika, gražus derinys.
Automobiliai ir kai kurie kiti šių laikų vaizdiniai, prasiskverbiantys per Jono Biliūno teksto ritmiką, keičia siužeto problematiką ir tampa suprantami, tarkim, šių laikų jaunam žiūrovui. Tik filmo finalinė dalis trumpa, ir laimės metafora, kurią visiems dovanoja žuvusieji, ėję į Žiburį, staiga dviejų žmonių sueityje ima ir pasibaigia. Norėjosi vizualaus stebuklo, nors ar įmanoma pavaizduoti laimę? Simbolizmo epochos genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis būtent tokiais savo atrastais vaizdiniais ir stebindavo...
Šiauliečio Adomo Žudžio „#tupinigusiurblys“(2016) – video-
klipas lietuviško repo pranašams grupei „MC Mesijus ir Munpauzn“ yra gerai sutvarkytas skaitmeninės animacijos darbas, kuris dėl prizinės konkurso vietos rimtai konkuravo, tačiau komisija pasirinko premijuoti tik vieną animacijos filmą.
Pernai Grand Prix atiteko Šiaulių animacijos mokyklos – universiteto Audiovizualinio meno programos absolventui Jonui Žilinskui. Be šio autoriaus, į konkursinę peržiūrą tarp geriausių filmų pateko ir originaliai pasirodė ir kitų šios programos studentų Justo Jurkevičiaus („Ku ku“, 2016) ir Eglės Šaulytės („Kontūrai“, 2016) videofilmai.
Antruoju konkurso prizu buvo apdovanotas vilniečio Vytauto Juozėno trumpametražis filmas „Blokiniai“ (2016). Vertinimo komisijos nariai šios nominacijos diskusijoje minėjo ir Dominykos Čiplytės (VDA) videofilmą „Datos“ (2016).
Abu videodarbai impresionistiniai, išlaikantys Jono Meko dienoraštinio fiksavimo – (diary-film) žanro – dvelksmą. Dominykos Čiplytės videovizijoje įsimena garso takelis: trūkčiojantis merginos pasakojimas apie vienos dienos prisiminimus, kuris ne tik pratęsia penkerių metų vaizdų dėlionę, bet ir nuveda žiūrovą platesnių metaforų link.
Visgi frontaliniai kaimynų – įvairių senukų, dar balto katino ant palangės – filmavimai tarsi per savo buto langą papirko komisijos narius ir nuspalvino Juozėno videonovelę tam tikru socialiniu šarmu, kuris priminė kiekvienam iki skausmo artimus ir maloniai kūrybingus senolius. O garso takelis, kai per telefoną močiutė skundžiasi dar nuo Kūčių užsilikusios silkės užkandos likučiais ir diktuoja pyrago receptą, yra toks artimas kiekvienam iš savo „gimtojo buto“ dirbti išvykusiesiems...
Savitai autorius panaudojo vieno gražiausių ir į Lietuvos Raudonąją knygą įtraukto drugių – Machaono (lot. Papilio machaon) – metamorfozę, kuri primena Tave, čia augusį, besimaitinusį, po truputį energiją kaupusį, o po to kur nors svetur sužydėjusį ir, deja, tame „blokinių kaimynų“ skruzdėlyne kažką palikusį...
Trečios vietos nominacijoje konkuravo trys filmai: Bertos Tilmantaitės, Šilalė, „Himalaya“ (2015), Andriaus Žemaičio, Telšiai, „Conic1988“ (2016) ir vilniečių Gabrielės Labanauskaitės, Adomo Jablonskio ir Eglės Burbaitės „Tuštumos“ (2015).
Puikus Bertos Tilmantaitės videomontažas iš kelionės į Himalajus kadrų buvo vertas premijos, tačiau ENTER festivalio moto- vertinti originalumą, meniškumą ir technines filmo subtilybes nulėmė, jog laurai atiteko Andriaus Žemaičio videokūriniui.
Andrius savo filme, pasitelkdamas įvairius audiovizualinius, tačiau ne lėkštus efektus, subtiliai manipuliuoja, kaip pats teigia, savo haliucogeniniais išgyvenimais, užburia žiūrovą ir vedžioja jį po savo vizijų koridorių labirintus.
Taigi, medijų meno festivalio ENTER’14 finalinė dalis baigėsi įmantria kino filmų konkurso programa, kuriai paraiškas, kaip minėjau, pateikė per penkiasdešimt menininkų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Telšių, Radviliškio, Šeduvos, Mažeikių, Šilalės, Tauragės miestų, kurie atstovavo įvairioms Lietuvos video- meno mokykloms: Vilniaus dailės akademijai, Kauno Vytauto Didžiojo ir Šiaulių universitetams, Vilniaus technologijos ir dizaino kolegijai bei kitoms mokymosi įstaigoms.
Šiam žinomam šalies festivaliui, kaip teigia jo kūrėjai, didelių pastangų kurti naujas koncepcijas nereikia. Jas diktuoja nuolat kintanti skaitmeninių technologijų raida ir jos įtaka visuomenės gyvenimui. Svarbiausia suspėti reaguoti į pokyčius, aprėpti problemas ir numatyti perspektyvas, o gausus šio festivalio dalyvių ir žiūrovų skaičius teigia apie garantuotą tęstinumo galimybę...
I vieta – Agnė Kupšytė, Balys Kumža. Sustabdyto kadro animacijos filmo „Sausra“ fragmentas. Nuotrauka Virginijaus Malčiaus. 2016
II vieta – Vytautas Juozėnas. Trumpametražinio filmo „Blokiniai“ fragmentas. Nuotrauka Virginijaus Malčiaus. 2016
III vieta – Andrius Žemaitis. Filmo „Conic 1988“ fragmentas. Nuotrauka Virginijaus Malčiaus. 2016
Justas Jurkevičius. Filmo „Kuku“ fragmentas. Nuotrauka Virginijaus Malčiaus. 2016