Naujausios
Fado princesė uždainavo ir lietuviškai
Tradicinių portugališkų dainų — fado — atlikėja Žoana Amandoeira, trijų koncertų po Lietuvą turnė pradėjo nuo Šiaulių ir savo nuoširdumu pakerėjo publiką. Koncerto pabaigoje su publika dainavo lietuviškai „Mūsų dienos — kaip šventė...“
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Fado gimsta ne gerklėje, bet sieloje
Antradienį „Saulės“ koncertų salėje dainavusi Žoana Amandoeira, tituluojama fado princese, žiūrovus pakerėjo ne tik ilgesingomis ir temperamentingomis fado dainomis, bet ir savo nuoširdumu. “Fado gimsta ne gerklėje, bet sieloje“, — koncerto metu aiškino populiari atlikėja. Tačiau galutinai publiką fado princesė nuginklavo su savo grupe atlikusi “Mūsų dienos — kaip šventė“, skaitydama tekstą iš lapelio.
Publika atsistojusi dainavo kartu su atlikėja, o pasibaigus koncertui prie jos nusidriekė eilutė laukiančiųjų dainininkės autografų. Visos atsivežtos kompaktinės plokštelės buvo kaip mat išgraibstytos.
Išdalijusi autografus, dainininkė davė interviu „Šiaulių kraštui“.
Fado atgimimas
— Matėme, kaip publika šiltai priėmė ir jus, ir fado. Kaip manote, kodėl lietuviams fado yra artimas?
— Aš tikrai manau, kad tarp lietuvių ir portugalų esama sielų panašumo. Užtat Lietuvos publika, nors ir nesupranta dainų žodžių, supranta fado.
— Fado populiarėja Lietuvoje, ir, turbūt, kitose šalyse. Mes fado klausomės, kaip tam tikros egzotikos. Įdomu, ar populiarus fado pačioje Portugalijoje?
— Labai. Šiuo metu yra išaugusi nauja fado muzikantų, kompozitorių ir dainininkų karta, kuriai ir aš priklausau. Su naujos kartos atėjimu fado vėl išgyvena atgimimą, nes buvo laikas tarp 80-ųjų ir 90-tųjų pradžios, kai fado nebuvo labai gerbiamas ir buvo tapatinamas su diktatūros laikmečiu.
Bet dabar situacija kita — mus palaiko daug žmonių, kurie mūsų klausosi, eina į koncertus. Dabar fado yra populiarus ir tarp jaunosios kartos, ir tarp pagyvenusių žmonių.
— Koncerto metu sakėte, kad fado kinta kartu su visuomene. Ar naujasis fado labai skiriasi nuo tradicinio?
— Aš esu labiau tradicinio fado dainininkė, man patinka sena muzika, bet mes ieškome naujų eilių, joms pritaikome sukurtas melodijas ir dainuojame.
— Kartą Lisabonoje mačiau, kaip virtuvės darbininkė nusirišo prijuostę, sudainavo keletą fado dainų, nusilenkė, vėl užsirišo prijuostę ir nuėjo pjaustyti daržovių... Sakykite, kur ir kas dainuoja fado Portugalijoje?
— Fado labai populiaru dainuoti mažose kavinėse ir restoranėliuose, kurių Lisabonoje yra be galo daug. Aš ir pati kartais dainuoju ne tik koncertuose ar festivaliuose, bet ir mažose kavinėse, fado namuose, kur šios dainos skamba natūraliai, be mikrofonų.
Fado galima dainuoti bet kur — jei dainuosime siela, tai sujaudinsime žmones bet kurioje auditorijoje. Bet iš tiesų gražiausiai ir stebuklingiausiai fado skamba mažose tavernose ar kavinėse.
— Kaip jums patiko Šiaulių publika?
— Ji iš tiesų ypatinga. Tai, kad publika su mumis bendradarbiavo, aš pajutau nuo pat koncerto pradžios. Tai buvo matyti iš jų dėmesio, iš žmonių akių, visiškai atvirų širdžių, protų ir ausų. Čia man buvo labai gera.
Iš tiesų tokio šilto priėmimo Šiauliuose net nesitikėjau, juk čia buvau pirmą kartą. Esu buvusi Vilniuje ir Kaune, ten mane žmonės šiek tiek žino, bet Šiaulių publika pranoko visus lūkesčius.
Fado ir krizė
— Fado ir ekonominė krizė. Ar tai yra susiję?
— Žinoma, susiję. Juk mes gyvename tokiu laikotarpiu, kai žmonės neturi pinigų svarbiausiems dalykams, todėl natūralu, kad kultūrai jie leidžia mažiausiai. Bet man labai pasisekė — aš asmeniškai nelabai jaučiu krizę, nes labai daug dirbu, koncertuoju, gastroliuoju. Manau, mes turime nepasiduoti, rodyti iniciatyvą, nebūti liūdni. Juk mes galime keliauti ir adaptuotis prie situacijos.
— Apie ką kalba ir kaip jaučiasi dabar portugalai?
— Jie visi kalba apie krizę. Mūsų Vyriausybė labai padidino mokesčius, tad žmonės gyvena labai sunkiai. Portugalijoje labai didelis nedarbas, kuris vis auga. Situacija iš tiesų labai bloga: žmonės depresijoje, o kai girdime žinias vis apie tuos pačius niūrius dalykus, nebematome net šviesos tunelio gale. Bet aš viliuosi, kad tai praeis...
— Ar galėtumėte apibūdinti, kokie yra portugalai?
— Mes esame linkę į melancholiją ir jaučiame didelį „saudade“ (portugališkai — labai didelis ilgesys). Tačiau esame labai šilti ir svetingi visiems, kas pas mus atvažiuoja. Portugalai labai gražūs žmonės — kartais liūdni, kartais laimingi, bet tas derinys yra žavus.
— Jūs jau trečią kartą Lietuvoje. Kokie jums pasirodė lietuviai?
— Manau, iš išorės esate uždaresni, negu portugalai. Kai Lietuvoje nueiname į kavinę, ten žmonės nesišypso — tuo lietuviai skiriasi nuo portugalų. Bet iš tiesų lietuviai yra labai šilti žmonės — ir tai matyti iš publikos...
Apskritai man Lietuva yra ypatinga šalis. Kadangi per trejus metus čia lankausi jau trečią kartą, ji tapo man artimesnė už kitas šalis. Čia dainuodama aš jaučiu kažkokį ypatingą santykį ir ryšį su publika, ir gaunu vis daugiau ir daugiau kvietimų.
SIELA: „Jei dainuosime siela — sujaudinsime žmones bet kurioje auditorijoje“, — sakė fado princese tituluojama Žoana Amandoeira.
FADO: Fado (iš portugalų kalbos — „lemtis“) — tai melancholiška daina apie nelaimingą meilę, išdavystę, mirtį ir neviltį, vandenyną. Svarbiausias emocinis fado elementas — ilgesys (“saudade“). Fado paprastai dainuoja moteris, o jai pritaria du gitaristai, vienas grojantis portugališka, o antrasis — klasikine gitara. Žoana Amandoeira scenoje - su savo broliu Pedro, grojančiu portugališka gitara.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.