Naujausios
„ATOLANKOS“
Į sceną eina ne tik artistai
Ūkininkas, namų šeimininkė, valytoja, verslininkas, penkiasdešimtmetis, pensininkas ir vos sulaukęs pilnametystės. Šiuos, rodos, labai skirtingus žmones galima sutikti vienoje vietoje – Kelmės rajono Vaiguvos mėgėjiško teatro „Šaltinis“ scenoje. Negi teisus Šekspyras, tvirtinęs, jog visas pasaulis – teatras, o visi jo gyventojai – artistai?
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Nuo „Rudens vakaro“...
Roma Kvietkuvienė nuo 1999-ųjų pabaigos dirba Užvenčio kultūros centro Vaiguvos filialo renginių organizatore. Beveik penkiolika metų Vaiguvoje gyvas ir mėgėjiškas teatras, šaknis pradėjęs leisti gerokai anksčiau.
Pirmasis vaiguviškių suvaidintas spektaklis „Rudens vakaras“ pagal Žemaitę buvo režisuotas Linos Ringienės. Tuometinė spauda apžiūroje rodytą spektaklį aprašė gražiai. Buvo išskirta natūraliai turtinga spektaklio kalba, dekoracijos. Ir net devyni artistai, kurie išdrįso lipti į sceną.
Palikę ūkius, namus, tik grįžę po darbų, vaiguviškiai „Rudens vakarą“ repetuodavo 5 kartus per savaitę. Roma Kvietkuvienė spektaklyje debiutavo kaip Petrikė Milašikė, jos vyras Juozas Kvietkus suvaidino labai gyvą personažą Leoną Pagirį.
„Buvau dar gana jauna, tik tokiam vaidmeniui ir tikau. Bet vaidmuo buvo tikrai rimtas“, – šypsojosi R. Kvietkuvienė, vartydama prisiminimais dvelkiančius nuotraukų albumus.
... iki „Spiritistinio seanso“
Kai kurie iš pirmųjų artistų devintuko scenos nepaliko iki šiol. R. Kvietkuvienė skaičiavo: bene visuose spektakliuose vaidino Lina Tefelienė, visuose pirmuosiuose – Danutė Janušienė, gal tik porą spektaklių praleidęs Pranas Radžius. Artistėmis yra tapusios Morta Alūzienė, Rita Rimeikienė, Alla Lekavičienė. Naujausi spektakliai jau sunkiai įsivaizduojami be Valdo Lukoševičiaus.
Per nepilnus penkiolika metų Vaiguvos scenoje gimė dešimt skirtingų spektaklių, kuriuos vienija lietuviška dramaturgija. Vaiguviškiai vaidino ir vaidina Žemaitės, Onos Didžiulienės-Žmonos, Kazio Sajos, Liūnės Janušytės kūrinius – nuo to paties „Rudens vakaro“, dar kartą atnaujinto po 10 metų, iki „Spiritistinio seanso“. Pastarasis spektaklis pastatytas profesionalaus Kelmės mažojo teatro režisieriaus Algimanto Armono neprofesionaliems artistams davė neįkainojamos patirties.
Paženklinimas
Nors visi spektakliai kupini humoro, artistams gyvenimas ne vien linksmų, džiugių dalykų seikėja.
Tie žmonės, pasak R. Kvietkuvienės, tarytum paženklinti. Vieną po pirmosios premjeros, tų pačių 1998-ųjų rudenį, prie pat namų partrenkė girtas vairuotojas. Kitas artistas įniko į alkoholį, pradėjo grabišauti, kol galiausiai pateko už grotų. Vienokia ar kitokia netektis kolektyvo vadovę žeidžia skaudžiau kaip kirčiai.
Tačiau pati didžiausia netektis, su kuria dar neišmoko gyventi, vaiguviškius artistus ištiko neseniai.
„Net nesitiki, kad nebėra mūsų Vytauto. Dar labai sunku suprasti ir įsivaizduoti, kaip mes be šio žmogaus atrodysime“, – apie staiga mirusį pagrindinį artistą, pakėviškį Vytautą Kislauską, kalbėjo R. Kvietkuvienė.
Vytautas buvo labai gyvas, tikras, iki ašarų juokingas, net keliantis savotišką graudulį. Buvo artistas, nors ir nesimokęs jokių aktorysčių, grynuolis. Taip kalba visi, kurie jį pažinojo ir nors sykį matė scenoje. Vytauto vaidybą žiūrovai palydėdavo gausiais plojimais, o profesionalai negailėdavo ir prizų, rimtų įvertinimų.
Prisiminimas
Roma Kvietkuvienė prisiminė, jog kartą, po spektaklio, vaiguviškiai pasiliko pavakaroti. Užėjo ir Vytautas, tuomet dar tik žiūrovas.
Ir pradėjo išraiškingai pasakoti, kaip jis būtų vaidinęs vieną ar kitą epizodą, pradėjo ir kažkaip įdomiai, neįkyriai patarimus dalinti. Tuomet ir pamaniusi režisierė: pasikviesiu, tegul pavaidina, o ne kalba. Vaidinti juk sunkiau, negu gali iš šalies pasirodyti.
Vytautas su trenksmu debiutavo „Advokato patarimuose“. Geresnio advokato nebuvo įmanoma nei įsivaizduoti, nei norėti.
„Taip ir pasiliko su mumis, niekuomet neatsisakydavo vaidinti. Atvirkščiai – vis klausinėdavo manęs: ką statysime, ką toliau vaidinsime? Jam reikėjo veiklos. Bet ne bet kokios – kūrybinės, šviesios, pilnos gerumo, šypsenų. Retas žino, kiek gerų darbų Vytautas Pakėvyje yra padaręs tyliai. Juo buvo galima pasitikėti besąlygiškai“, – sakė R. Kvietkuvienė.
Gyvenimas nestoja, nors ir labai brangus, svarbus žmogus miršta. Tik trumpam stabteli, leisdamas gyviesiems sudėlioti prisiminimus, darbus.
Pasak R. Kvietkuvienės, labai nesinorėtų, kad Vaiguvoje teatras apmirtų. Pirmiausia – dėl Vytauto. Jis to nesuprastų. Nesuprastų ir kiti vaiguviškiai, laukiantys premjeros.
Autorės nuotr.
„JUOKIS": Vaiguviškiai savo spektaklius yra vaidinę ir ne tik rajone, bet ir įvairiuose regiono, respublikos festivaliuose, konkursuose, apžiūrose. Nuotraukoje – akimirkos iš šventės „Juokis“.
ADVOKATAS: Debiutinis Vytauto Kislausko advokato vaidmuo „Advokato patarimuose“ buvo labai sėkmingas, įvertintas ir žiūrovų, ir specialistų.
Romos KVIETKUVIENĖS albumo nuotr.
ARTISTAI: Vaiguvos artistai savo mėgėjišką teatro kolektyvą pavadino „Šaltiniu“. Be repeticijų, premjerų, pasirodymų dauguma vaiguviškių nebeįsivaizduoja savo gyvenimo, kaip ir be tyro šaltinio vandens. (Viduryje – kolektyvo vadovė Roma Kvietkuvienė, pirmas iš dešinės – neseniai Anapilin iškeliavęs vienas iš pagrindinių artistų Vytautas Kislauskas. Nuotrauka daryta po „Spiritistinio seanso“ premjeros).