Naujausios
Iš pirštų išbiręs Šliuželių dialogas
Iš kasdieninių pokalbių su savimi ir aplinkiniais gimė menininkų, Šiaulių dailės mokyklos pedagogų Irenos ir Viliaus Šliuželių kūrybos darbų paroda „Dialogai“. Paroda, skirta autorių 50-mečiui, penktadienį pristatyta Šiaulių „Laiptų" galerijoje.
Simona PUŽAITĖ
simona@skrastas.lt
Duetas
„Laiptų" galerijoje žinomi menininkai Irena ir Vilius Šliuželiai yra surengę po vieną personalinę ir dvi bendras parodas, jie kasmet dalyvauja kalėdinėje miniatiūrų parodoje bei plenere „Šiaulių Monmartro respublika“.
I. Šliuželienė yra Šiaulių dailės mokyklos skulptūros, keramikos, piešimo ir kompozicijos mokytoja bei mokyklos vadovė. Grafikas V. Šliuželis – šios mokyklos skulptūros ir keramikos mokytojas.
Gausiai susirinkusiems į parodos atidarymą artimiesiems, bičiuliams, kolegoms Irena padovanojo po savo kūrybos kiaušinį – kad greičiau ateitų pavasaris.
Irena ir Vilius Šliuželiai dialogą su „Šiaulių kraštu“ užmezgė atskirai. Kaip ir jų parodoje – kartu sudėjus minčių detales, jos virto vientisu pokalbiu.
Darbai suskambėjo naujai
– Viliau, kiek jums pačiam svarbūs skaičiai 50, 100 ar 25?
– Skaičiai visiškai nesvarbu, nes ataskaitą darai pats sau. Nėra didelio skirtumo, ar metais anksčiau, ar vėliau, ar kiekvienais metais...
Kada yra darbų, juos reikia rodyti.
– Kai šalia sudėjote savo ir žmonos darbus, koks jų dialogas užsimezgė?
– Jeigu ne parodos, niekada nematytum, kaip darbai skamba, nes nėra tokios erdvės, kad viską būtų galima išdėlioti, derinti. Viskas daroma tarsi fragmentais, detalėmis: vienas pokalbis, kitas pokalbis. Kai viską sudedi kartu – naujai nušvinta. Net patys nustembame.
Mano grafika – plokščias dalykas, o Irenos – keramika – tūrinis. Specialaus derinimo net negali būti. Viskas iš trupiniukų susirenka savaime.
– Kūrybiniame procese kalbėdavotės su žmona?
– Kūrybiniame procese – ne. Mes kartu dirbame, gyvename, visą laiką esame kartu. Bet kai reikia kurti, kiekvienas turime savo kampiuką, semiame atskirai. Kai baigta, vienas kitą pakviečiame, parodome, pasidžiaugiame, patariame.
– Ar per kūrybinį periodą galėtumėte išskirti sau svarbiausią darbą?
– Bijočiau vieną išskirti, nes, einant laikui, vis atsiranda kažkas nauja. Atlikus darbų ciklą galima pasidžiaugti, bet ruošiant naują projektą atsiranda kitas geras darbas. Neįmanoma darbų išskirti, taip, kaip neįmanoma mylėti savo vaikų vieną labiau ar mažiau.
– Kas turėtų nutikti, kad pasakytumėte: „Viskas. Nebekuriu“?
– Turėtų nutikti kažkas labai baisaus. Aš dėkingas, kad galiu įsijungti į šią veiklą, nes ji nevaržo nei metais, nei laikotarpiais, nei gyvenimo sunkumais.
– Gimtadienio proga visi linki, ko jūs palinkėtumėte sau ir žmonai?
– Žmonai palinkėčiau sveikatos ir kad ji truputėlį daugiau laiko galėtų skirti sau. Ji, kiek gali, viską atiduoda kūrybai, viskas pas ją plaukia be pabaigos.
Sau palinkėčiau laiko: sustoti, apsidairyti, apibendrinti. Pasižiūrėti, ką, kaip darau, ką toliau daryti.
Dialogas ir darbai
– Irena, kokios ataskaitos išvados, kai sudėjote darbus šalia?
– Išvadas galėtų pasakyti žiūrovas, nes būtų nekuklu ir neteisinga patiems susidėlioti. Buvo didelis rūpestis – kaip atrodys ekspozicija, o paskui ramybė, kad padarėme, ką galėjome.
– Parodą pavadinote „Dialogai“. Kaip manote, ką sako jūsų darbai?
– Greičiau tai yra mūsų dialogai. Mano dialogas su tuo, ką darau. Mudviejų su Viliumi dialogai. Jie yra inspiracija daugeliui darbų. Tame dialoge kartais gimsta darbo užbaigtumas, ateina paskutinis taškas. Kartais ateina pamąstymas, naujas darbas.
Dialogas tarp mūsų vyksta nuo ryto iki vakaro. Kartais norime patylėti. Ir vėl dialogas – rezultatas patylėjimo.
Dar yra dialogas su žmonėmis, mokiniais, draugais, kolegomis ir su savimi. Viso to išdava – ką tu sukaupei, surinkai aplink, kokie klodai pas tave liko. Mintys realizuojasi ir iš pirštų išbyra tai, ką jūs dabar matote.
– Ką naujo apie vyrą jums pasako jo darbai?
– Dabar jam – monumentalumo tarpsnis. Manau, kad jis atrado naują ėjimą, bėgimą. Man šitas jo etapas patinka. Aš jį pažinau kaip darbštų, drąsų, gražiai mokantį derinti spalvines dėmes.
– Ko 50-mečio proga palinkėtumėte vyrui ir sau?
– Kuo toliau, tuo dažniau susimąstai, kad svarbiausia yra sveikata. Kai pats esi stiprus, gali būti optimistas, kalnus versti, palaikyti kitą. Kol būname jauni turbūt apie tai nė nesusimąstome. Švaistome ir savo laiką, ir sveikatą į visas keturias puses.
Dabar ateina laikas pagalvoti apie tai, ką turėjai, rikiuotis gyvenimą tolyn, nusistatyti vagą, pasitikrinti vietą po saule. Toks ir linkėjimas.
Dar svarbu – geri žmonės aplink. Linkėčiau ir sau, ir Viliui, ir jums visiems – gerų žmonių.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DIALOGAS: Irena ir Vilius Šliuželiai tarpusavyje bendrauja nuo ryto iki vakaro. Iš dialogų gimsta kūrybiniai darbai.
PARODA: Pasak autorių, vienoje erdvėje sudėti darbai suskambėjo naujai, atsiskleidė kitomis spalvomis.