
Naujausios
Istorikas kelia klausimą: ar Žiemgala buvo užkariauta?
Spalio 14 d. Žiemgalos–Aukštaičių kultūros draugija Joniškyje pakvietė į konferenciją „Žiemgala: istorinė ir kultūrinė atmintis“, kurioje istorikas Tomas Baranauskas iškėlė intriguojančią mintį, kad lietuviškoji Žiemgala 1290 metais nebuvo užkariauta, nors būtent taip traktuojama nesėkminga sukilimo baigtis. Mokslininkui tokias prielaidas daryti leidžia faktai, kad nukariautose žemėse Livonijos ordinas nepasistatė savo pilių, nors tai įprasta praktika, o kunigaikštis Gediminas vėliau, jau XIII amžiaus pradžioje, save skelbia ne tik lietuvių, rusėnų, bet ir Žiemgalos valdovu.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Žiemgalių sukilimas
Lietuvos edukologijos universiteto lektorius, istorikas Tomas Baranauskas pranešimą provokuojančiu pavadinimu „Ar 1290 metais buvo užkariauta Žiemgala?“ pradėjo nuo įprasto istoriografijoje požiūrio pristatymo. 1279–1290 metai laikomi paskutiniu žiemgalių sukilimu.
1279 metais, vadovaujant Nameisiui, prasidėjusios kovos 1281 metais laikinai sustojo sudarius paliaubas. T. Baranauskas primena, kad Nameisis iškart pasidavė kunigaikščio Traidenio globai, tad su Ordinu vyko ne vien žiemgalių, bet visos tuometinės Lietuvos valstybės kova ir ją jis linkęs vadinti labiau ne sukilimu, bet karu.
Mūšiai tarp žiemgalių ir Livonijos ordino atsinaujino 1285 metais, kai magistras Vilekinas vėl pradėjo pulti Žiemgalą ir prie Tervetės pilies pasistatė Heiligenbergo pilį. Tai buvo lemiamas žiemgalių laisvės kovų etapas, karo zona apėmė teritoriją, kurioje stovėjo Duobelės, Raktės (Žagarės) ir Sidabrės pilys.
1287 metų kovo pradžioje žiemgalių suformuoti pulkai patraukė į Rygą. Nors Rygos užimti nepavyko, bet pasukę dešiniuoju Dauguvos krantu žiemgalių kariai apgulo Ikškilę. Ten, prisiplėšę daug grobio, jie paliko miestą, skendintį liepsnose.
Livonijos krašto magistras Vilekinas, išklausęs pasiuntinio naujienas, paskubomis sukomplektavo kariuomenę ir surengė atsakomąjį žygį. 1287 metų kovo 26 dieną miške prie nedidelio upelio įvyko Garuozos mūšis, kuriame žiemgaliai sumušė Livonijos krašto kariuomenę. Mūšyje žuvo ir magistras Vilekinas, 33 ordino broliai, gausybė kitų aukštų ordino žmonių.
Nusiaubta, bet neužkariauta
1289 metais Prūsijos kryžiuočiai pastatė Ragainės pilį Skalvoje, kuri bus tolesnių kovų forpostas. Dabar jau Žiemgalos puolimas vyko dviem kryptimis. 1289–1290 metais žiemgaliai priverčiami apleisti Duobelės, Raktės ir Sidabrės pilis. Sidabrė buvo paskutinė, ilgiausiai priešinusis Ordinui ir galiausiai sudeginta. Po to dalis žiemgalių pasitraukė į Lietuvą.
Žiemgala liko nusiaubta, tačiau, pasak istoriko T. Baranausko, neužkariauta. Nes kurgi Ordino valdžia? Kodėl kryžiuočiai, sudeginę, suniokoję tris Žiemgalos pilis, nepastato Ordino pilių, kas yra įprasta praktika Kurše ar Latgaloje.
Negana to, jie apleidžia ir savąją Heiligenbergo pilį. Susiformuoja tarsi dykra, niekieno žemė tarp Lietuvos ir vokiečių ordino valdomų žemių dalies.
Kodėl taip atsitiko, istorikas tiesiai negali atsakyti, bet daro prielaidą, kad turėjo įtakos ir ideologiniai nesutarimai bei nuostoliai bendraujant su Rygos arkivyskupu, kuris netgi apskundė Ordiną popiežiui Klemensui V. Gali būti, kad naujam Ordino magistrui Haltui pasirodė teisingiau nukreipti jėgas kita kryptimi.
Tačiau esmė, anot T. Baranausko, kad strateginis žiemgalių tikslas – iš Heiligenbergo išvyti vokiečius – buvo pasiektas.
Dar vienas įdomus faktas: kunigaikštis Gediminas 1323 metais dokumentuose save tituluoja lietuvių ir rusėnų karaliumi, Žiemgalos valdovu ir kunigaikščiu. Tad lietuviškoji Žiemgala nėra Ordino valdoma.
Žiemgalos įteisinimo bandymai
Lietuviškoji Žiemgalos dalis, regis, neužmirštama iki šių dienų. Apie tapatybės ir kultūrinės atminties aspektus kalbėjusi Joniškio kultūros centro direktorės pavaduotoja Ilona Osipova priminė, jog įteisinti Žiemgalą kaip regioną mintis buvo kilusi kraštotyrininkui, pedagogui Juozui Šliavui.
Vėliau buvo net trys gana realūs bandymai tai padaryti. Pirmuoju atveju galima laikyti periodą, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę numatyta steigti apskritis, tarp kurių – ir Joniškio. Tada atsirado oficialių siūlymų Joniškio apskritį pavadinti Žiemgalos apskritimi ir netgi atlikta Pakruojo, Pasvalio bei Joniškio rajono gyventojų apklausa, kuri parodė, kad didžioji dalis jų – net 74 procentai atsakiusiųjų – tam pritartų. Tačiau, kaip žinia, buvo įsteigta Šiaulių apskritis.
2003 metais vėl kilo sujudimas, kai Etninės globos kultūros taryba prie Seimo užsimojo nustatyti tikslesnes etninių regionų ribas ir Joniškio rajoną ketinta priskirti Žemaitijai. Žiemgalos–Aukštaičių kultūros draugija tam ryžtingai ir sėkmingai pasipriešino.
Trečiu bandymu, kai tapatumas buvo panaudotas kaip legitiminis įrankis, I. Osipova laiko 2016 metus, kada, perskirstant pagal gyventojų skaičių, buvo įkurta Žiemgalos rinkimų apygarda, kuriai priskirtas Joniškio rajonas ir dalis Pakruojo bei Šiaulių rajonų.
Įspūdingas pavyzdys Tervetėje
Tačiau bene įspūdingiausias Žiemgalos istorinės ir kultūrinės atminties įamžinimo pavyzdys yra kaimyninėje Latvijoje, Tervetėje, kur Žiemgalos istorijos tyrinėtojas Normunds Jerums padedamas bičiulių sugebėjo įkurti muziejinę ekspoziciją ir pagal archeologinius duomenis atkurti trečdalį improvizuotos žiemgališkos medinės pilies.
Ji statoma ir toliau. Tai daro 2–3 entuziastai savo jėgomis ir beveik tik rankomis, nes miško teritorijoje sudėtinga privažiuoti didelei technikai. Su europine parama pavyko tik paruošti infrastruktūrą ir įsigyti stendus, visa kita padaryta savomis lėšomis.
Pilyje įrengta ekspozicija Žiemgalos tema yra didžiausia Latvijoje. Nors Latvijos nacionalinis muziejus žiemgališkų eksponatų turi daugiau, tačiau jie guli fonduose ir tik labai nedidelė dalis prieinama lankytojams.
Kasmet N. Jerums su bendraminčiais rugpjūčio mėnesį organizuoja žiemgalių šventę. Kitąmet ji vyks jau 15-ą kartą.
O prasidėjo viskas maždaug prieš du dešimtmečius, kai architektūros mokslus baigęs Normunds pradėjo domėtis istorija ir perskaitė knygų seriją apie XIII amžiaus Žiemgalą. Postūmis buvo toks stiprus, kad jaunuolis pradėjo keliauti po minėtą regioną ir labai susižavėjo Tervetės miesteliu, kur kadaise stovėjo galinga medinė pilis, bet nebuvo jokių atminties ženklų, tik paprasta lentelė su užrašu.
Kai jaunas vyras pareiškė norą įkurti žiemgališką ekspoziciją, vietos valdžios atstovai iš pradžių sakė, kad negali niekuo padėti, bet vėliau skyrė žemės, kuri liko nenaudojama, išėjus sovietų kariuomenės daliniams.
Pats N. Jerums per kelerius metus Latvijos Universitete baigė istorijos studijas, dabar vadovauja Tervetės istorijos muziejui.
Konferencijos, kuri buvo Žiemgalos–Aukštaičių draugijos 20-mečiui skirto ciklo vienas iš renginių, pabaigoje visus žiemgališkais ruginių miltų virtieniais (kleckais), ožkos sūriu ir kitomis gėrybėmis vaišino Žiemgalos kulinarinio paveldo asociacija (vadovas Arūnas Činčys).
Jono IVANAUSKO nuotr.
Lietuvos edukologijos universiteto lektorius, istorikas Tomas Baranauskas iškėlė mintį, kad 1290 metais Žiemgala nebuvo užkariauta.
Žiemgalos istorijos tyrinėtojas Normunds Jerums, su bičiulių pagalba sugebėjęs Tervetėje (Latvija) įkurti muziejinę ekspoziciją ir statyti žiemgališką pilį, domėjosi, kuo gyvena Žeimelio (Pakruojo rajonas) muziejus ir jo vedėja Daiva Skrupskelytė.
Joniškio kultūros centro direktorės pavaduotoja Ilona Osipova pasakojo, kad įteisinti Žiemgalą kaip regioną jau buvo bandoma tris kartus.