
Naujausios
Kodėl sudeginot Rūpintojėlį?!
Mintys po Šiaulių dramos teatro spektaklio „Mindaugas“ premjeros
Vladas VERTELIS
Einant į salę iš scenos juodumos sklido dūmai. Gal Lietuvos pagonys degina šventąjį Brunoną?
Žinojau, kad jaunų vokiečių teatralų „Mindauge“ lyg ir nebus paties Mindaugo, o kad karalienė Morta „džiazuotų“ apie Sausio 13-osios TV bokštą ir tankus, nesitikėjau.
Besiraitančios keistos raguotos būtybės: tarsi ateiviai ar dar neišnaikinti Amerikos indėnai, pusiau velniai – pusiau žmonės – pradeda spektaklio šėlsmą. Judesio fiesta, žodžių mišiniai, šiaip triukšmas, šviesų blykčiojimas ir besisukantys pasauliai, kuriuos skrodžia krentanti žvaigždė (gal koks erdvėlaivis ar likimo pirštas ) ir bakstelėja į žemės lopinėlį tarp pelkių ir brūzgynų.
Taip atsitiko Lietuva. Čia nėra kalnų, čia labai žalia, – kažkaip panašiai skanduoja raguotos būtybės. Gal tai galėjo nutikti ir kitur? Gal Velykų saloje?
Spektaklyje daug kosmoso. Besisukančios scenos fantasmagorijoje šiaulietiški vaizdeliai susilieja į globalizuotą paveikslą. Kartais sukuriama nesvarumo būsena, kai, rodos, leki paskum esamą ir būsimą globalią Lietuvą nežinia kur.
Mindaugo spektaklyje – nedaug arba jis – visur po truputį, o tokio Lietuvos karaliaus, kokį labai seniai sukūrė Regimantas Adomaitis, net ir negalėjo būti. Kur jam ten tarp repuojančių, krypuojančių, politikuojančių ir ironizuojančių... Ir lizdeikų ten nerasta. Ir Justino Marcinkevičiaus taip pat nedaug.
Daug ir neturėjo būti, nes šiauliečių Mindaugas – kitoks ir Lietuva – kitokia. Jau seniai pabudusi, vėl prisnūdusi, nubudusi ir besiruošianti.
Scenoje skanduojama meilė Lietuvai, dujų laivas, gazpromas, dar velnias žino kas. Aiškinamasi, kas labiau mamaitę – karalienę Mortą – mylėjo, kas labiau Lietuvą myli. Informacijos, skanduočių tiek daug, ir viskas šimtą kartų girdėta, politikų, politikierių ir žiniasklaidos nuvalkiota, tad visa ta kakofonija susilieja į tuščių žodžių jovalą. Dar gražus lietuviškas ištiktukas: pyst, pyst, pyst...
Vėl žvaigždė krenta, vėl sukasi scena su didžiuliu Velykų salos baiboku. Vėl raguotųjų choras skanduoja dainuoja. Kažkas salėje tarsteli – agitbrigada. (O kiek tokių agitbrigadų parlamentuose, tarybose, medijose, kiek visokio plauko pranašų garbintojų – pimpačkiukų?)
Šiauliečių „Mindaugas“ – futuristinis spektaklis ir išraiškos priemonėmis, pašėlusiu tempu, koliažu, sudėliotu iš aktorių sukurtų vaizdų ir videointarpų, ryškiai dominuojančia ir spektaklį klijuojančia scenografija; futuristinis – ir dabarties deklaracija bei ateities pranašystėmis. Mes jau atėjome, jie jau atėjo. Kalba ir kalbės. Ir taip – kaip norės, kaip moka, kaip įsivaizduoja pasaulį, kaip vertina istoriją. Ir šiuo atveju netinka pasakymas: „galima ir tokia „Mindaugo“ traktuotė“. Jie neprašo leidimo tokiai traktuotei, jie teigia. Mes teigiame. Todėl ir proletariškai avangardinis choras – agitbrigada, kaip ir scenografija, tampa jungiančia, organiška ir labai paveikia vaidinimo ir vaizdinio dalimi.
Dramos, tragedijos nepastebėjau (gal neatidžiai žiūrėjau), turbūt buvo, nes nuo Just. Marcinkevičiaus Mindaugo, sukūrusio savyje valdovą, bet nužudžiusį žmogų, sunku atsiriboti. Yra komedijos, grotesko, ironijos. Po efektyvesnės agitbrigados skanduotės salėje pasigirdo plojimai, retsykiais žiūrovus pasiekdavo ir ironija.
Kai prožektoriai ėmė akinti, o veiksmas persikėlė į balkoną ir į ekraną, šaudavo noras paimti žirkles ir šiek tiek pakarpyti juostelę. Tačiau – tai išimtinai režisieriaus privilegija.
Akivaizdu, kad „Mindaugo“ kūrėjai ir aktoriai tiki bei žino, ką daro, todėl ir įvyko Šiauliuose teatras. (Galbūt įvyks ir ateityje.) Sėkmė – teatrui, sėkmė – Šiauliams.
Yra spektaklių, kino filmų, kuriuos lengva sudirbinėti. Be jokios abejonės sudirbinės ir Šiaulių „Mindaugą“.
Spektaklis sutvertas interpretacijoms ir įvairiems pojūčiams, aliuzijoms į kažką. Man kažkodėl atsitiko tolima aliuzija į Vladimiro Majakovskio proletarinį avangardą ar į Aleksandro Bloko poemos „Dvylika“ finalines eilutes, kur vyrų su šautuvais priekyje – Jėzus Kristus su baltų rožių vainiku ant galvos.
Atminty šmėstelėjo ir seniai seniai pamiršta režisieriaus Raimundo Vabalo bufonada kino farse „Marš, marš tra-ta-ta“ (1964). (Suprato, nesuprato, kam reikia, tas suprato ... ir padėjo ilgiems dešimtmečiams ant lentynos...)
Tad ir šis rašinėlis yra tik teatro diletanto minčių kratinys – tos mintys gali būti ir visiškai ne į temą.
Spektaklis sutvertas diskusijai, gal net audrai. Sukrapštau palyginimą su 1988 metais Šiauliuose užgimusiu Roko klubu. Tada pirmieji roko koncertai tarsi klubo emblemoje nupieštas raudonas žaibas kirto ne tik į skrybėlėtą funkcionierių, prisitaikėlį, prisnūdėlį, bet ir budino visuomenę.
Įdomu, ar po tiek metų laisvės Šiauliuose dar įmanoma vieša, o ne feisbukinė diskusija apie meno įvykį?
Norisi tikėti, kad taip, nes Šiaulių teatro scenoje buvo sudegintas Rūpintojėlis!
Sauliaus Jankausko nuotr.