Kodėl sudeginot Rūpintojėlį?!

Ko­dėl su­de­gi­not Rū­pin­to­jė­lį?!

Min­tys po Šiau­lių dra­mos teat­ro spektaklio „Min­dau­gas“ prem­je­ros

Vla­das VER­TE­LIS

Ei­nant į sa­lę iš sce­nos juo­du­mos skli­do dū­mai. Gal Lie­tu­vos pa­go­nys de­gi­na šven­tą­jį Bru­no­ną?

Ži­no­jau, kad jau­nų vo­kie­čių teat­ra­lų „Min­dau­ge“ lyg ir ne­bus pa­ties Min­dau­go, o kad ka­ra­lie­nė Mor­ta „džia­zuo­tų“ apie Sau­sio 13-osios TV bokš­tą ir tan­kus, ne­si­ti­kė­jau.

Be­si­rai­tan­čios keis­tos ra­guo­tos bū­ty­bės: tar­si atei­viai ar dar neiš­nai­kin­ti Ame­ri­kos in­dė­nai, pu­siau vel­niai – pu­siau žmo­nės – pra­de­da spek­tak­lio šėls­mą. Ju­de­sio fies­ta, žo­džių mi­ši­niai, šiaip triukš­mas, švie­sų blyk­čio­ji­mas ir be­si­su­kan­tys pa­sau­liai, ku­riuos skro­džia kren­tan­ti žvaigž­dė (gal koks erd­vė­lai­vis ar li­ki­mo pirš­tas ) ir baks­te­lė­ja į že­mės lo­pi­nė­lį tarp pel­kių ir brūz­gy­nų.

Taip at­si­ti­ko Lie­tu­va. Čia nė­ra kal­nų, čia la­bai ža­lia, – kaž­kaip pa­na­šiai skan­duo­ja ra­guo­tos bū­ty­bės. Gal tai ga­lė­jo nu­tik­ti ir ki­tur? Gal Ve­ly­kų sa­lo­je?

Spek­tak­ly­je daug kos­mo­so. Be­si­su­kan­čios sce­nos fan­tas­ma­go­ri­jo­je šiau­lie­tiš­ki vaiz­de­liai su­si­lie­ja į glo­ba­li­zuo­tą pa­veiks­lą. Kar­tais su­ku­ria­ma ne­sva­ru­mo bū­se­na, kai, ro­dos, le­ki pa­skum esa­mą ir bū­si­mą glo­ba­lią Lie­tu­vą ne­ži­nia kur.

Min­dau­go spek­tak­ly­je – ne­daug ar­ba jis – vi­sur po tru­pu­tį, o to­kio Lie­tu­vos ka­ra­liaus, ko­kį la­bai se­niai su­kū­rė Re­gi­man­tas Ado­mai­tis, net ir ne­ga­lė­jo bū­ti. Kur jam ten tarp re­puo­jan­čių, kry­puo­jan­čių, po­li­ti­kuo­jan­čių ir iro­ni­zuo­jan­čių... Ir liz­dei­kų ten ne­ras­ta. Ir Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus taip pat ne­daug.

Daug ir ne­tu­rė­jo bū­ti, nes šiau­lie­čių Min­dau­gas – ki­toks ir Lie­tu­va – ki­to­kia. Jau se­niai pa­bu­du­si, vėl pri­snū­du­si, nu­bu­du­si ir be­si­ruo­šian­ti.

Sce­no­je skan­duo­ja­ma mei­lė Lie­tu­vai, du­jų lai­vas, gazp­ro­mas, dar vel­nias ži­no kas. Aiš­ki­na­ma­si, kas la­biau ma­mai­tę – ka­ra­lie­nę Mor­tą – my­lė­jo, kas la­biau Lie­tu­vą my­li. In­for­ma­ci­jos, skan­duo­čių tiek daug, ir vis­kas šim­tą kar­tų gir­dė­ta, po­li­ti­kų, po­li­ti­kie­rių ir ži­niask­lai­dos nu­val­kio­ta, tad vi­sa ta ka­ko­fo­ni­ja su­si­lie­ja į tuš­čių žo­džių jo­va­lą. Dar gra­žus lie­tu­viš­kas iš­tik­tu­kas: pyst, pyst, pyst...

Vėl žvaigž­dė kren­ta, vėl su­ka­si sce­na su di­džiu­liu Ve­ly­kų sa­los bai­bo­ku. Vėl ra­guo­tų­jų cho­ras skan­duo­ja dai­nuo­ja. Kaž­kas sa­lė­je tars­te­li – agitb­ri­ga­da. (O kiek to­kių agitb­ri­ga­dų par­la­men­tuo­se, ta­ry­bo­se, me­di­jo­se, kiek vi­so­kio plau­ko pra­na­šų gar­bin­to­jų – pim­pač­kiu­kų?)

Šiau­lie­čių „Min­dau­gas“ – fu­tu­ris­ti­nis spek­tak­lis ir iš­raiš­kos prie­mo­nė­mis, pa­šė­lu­siu tem­pu, ko­lia­žu, su­dė­lio­tu iš ak­to­rių su­kur­tų vaiz­dų ir vi­deoin­tar­pų, ryš­kiai do­mi­nuo­jan­čia ir spek­tak­lį kli­juo­jan­čia sce­nog­ra­fi­ja; fu­tu­ris­ti­nis – ir da­bar­ties dek­la­ra­ci­ja bei atei­ties pra­na­šys­tė­mis. Mes jau atė­jo­me, jie jau atė­jo. Kal­ba ir kal­bės. Ir taip – kaip no­rės, kaip mo­ka, kaip įsi­vaiz­duo­ja pa­sau­lį, kaip ver­ti­na is­to­ri­ją. Ir šiuo at­ve­ju ne­tin­ka pa­sa­ky­mas: „ga­li­ma ir to­kia „Min­dau­go“ trak­tuo­tė“. Jie ne­pra­šo lei­di­mo to­kiai trak­tuo­tei, jie tei­gia. Mes tei­gia­me. To­dėl ir pro­le­ta­riš­kai avan­gar­di­nis cho­ras – agitb­ri­ga­da, kaip ir sce­nog­ra­fi­ja, tam­pa jun­gian­čia, or­ga­niš­ka ir la­bai pa­vei­kia vai­di­ni­mo ir vaizdinio da­li­mi.

Dra­mos, tra­ge­di­jos ne­pas­te­bė­jau (gal nea­ti­džiai žiū­rė­jau), tur­būt bu­vo, nes nuo Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus Min­dau­go, su­kū­ru­sio sa­vy­je val­do­vą, bet nu­žu­džiu­sį žmo­gų, sun­ku at­si­ri­bo­ti. Yra ko­me­di­jos, gro­tes­ko, iro­ni­jos. Po efek­ty­ves­nės agitb­ri­ga­dos skan­duo­tės sa­lė­je pa­si­gir­do plo­ji­mai, ret­sy­kiais žiū­ro­vus pa­siek­da­vo ir iro­ni­ja.

Kai pro­žek­to­riai ėmė akin­ti, o veiks­mas per­si­kė­lė į bal­ko­ną ir į ek­ra­ną, šau­da­vo no­ras paim­ti žirk­les ir šiek tiek pa­kar­py­ti juos­te­lę. Ta­čiau – tai išim­ti­nai re­ži­sie­riaus pri­vi­le­gi­ja.

Aki­vaiz­du, kad „Min­dau­go“ kū­rė­jai ir ak­to­riai ti­ki bei ži­no, ką da­ro, to­dėl ir įvy­ko Šiau­liuo­se teat­ras. (Gal­būt įvyks ir atei­ty­je.) Sėkmė – teatrui, sėkmė – Šiauliams.

Yra spek­tak­lių, ki­no fil­mų, ku­riuos leng­va su­dir­bi­nė­ti. Be jo­kios abe­jo­nės su­dir­bi­nės ir Šiau­lių „Min­dau­gą“.

Spek­tak­lis su­tver­tas in­terp­re­ta­ci­joms ir įvai­riems po­jū­čiams, aliu­zi­joms į kaž­ką. Man kaž­ko­dėl at­si­ti­ko to­li­ma aliu­zi­ja į Vla­di­mi­ro Ma­ja­kovs­kio pro­le­ta­ri­nį avan­gar­dą ar į Alek­sand­ro Blo­ko poe­mos „Dvy­li­ka“ fi­na­li­nes ei­lu­tes, kur vy­rų su šau­tu­vais prie­ky­je – Jė­zus Kris­tus su bal­tų ro­žių vai­ni­ku ant gal­vos.

At­min­ty šmės­te­lė­jo ir se­niai se­niai pa­mirš­ta re­ži­sie­riaus Rai­mun­do Va­ba­lo bu­fo­na­da ki­no far­se „Marš, marš tra-ta-ta“ (1964). (Sup­ra­to, ne­sup­ra­to, kam rei­kia, tas su­pra­to ... ir pa­dė­jo il­giems de­šimt­me­čiams ant len­ty­nos...)

Tad ir šis ra­ši­nė­lis yra tik teat­ro di­le­tan­to min­čių kra­ti­nys – tos min­tys ga­li bū­ti ir vi­siš­kai ne į te­mą.

Spek­tak­lis su­tver­tas dis­ku­si­jai, gal net aud­rai. Suk­rapš­tau pa­ly­gi­ni­mą su 1988 me­tais Šiau­liuo­se už­gi­mu­siu Ro­ko klu­bu. Ta­da pir­mie­ji ro­ko ko­ncer­tai tar­si klu­bo emb­le­mo­je nu­pieš­tas rau­do­nas žai­bas kir­to ne tik į skry­bė­lė­tą funk­cio­nie­rių, pri­si­tai­kė­lį, pri­snū­dė­lį, bet ir bu­di­no vi­suo­me­nę.

Įdo­mu, ar po tiek me­tų lais­vės Šiau­liuo­se dar įma­no­ma vie­ša, o ne feis­bu­ki­nė dis­ku­si­ja apie me­no įvy­kį?

No­ri­si ti­kė­ti, kad taip, nes Šiau­lių teat­ro sce­no­je bu­vo su­de­gin­tas Rū­pin­to­jė­lis!

Sauliaus Jankausko nuo­tr.