Naujausios
Kur link vedi mus, šventasis Jokūbai?
Živilė ADVILONIENĖ
Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Katalikų teologijos fakulteto ir Marijampolės kolegijos docentė, socialinių mokslų daktarė
Kiekvienas savo gyvenime siekiame pažinti mus supantį pasaulį ir anapusinę, dieviškąją tikrovę. Pažįstame ją savaip – randame savus kelius, nišas, properšas. Surandame savo piligrimystės kelią iš žemiškojo pasaulio į dangiškąjį.
Kartais pralendame ir pro tą adatos skylutę, pro kurią lengviau pralįsti Naujajame Testamente minimam kupranugariui, nei žemiškų gėrybių siekiančiam kad ir labai liesam turtuoliui. Tik neabejotinai tą padarome ne savo jėgomis, o Dieviškos Apvaizdos vedami ir lydimi...
Dažnas iš mūsų apsukame pusę pasaulio ieškodami amerikų, anglijų, ispanijų tolimiausiuose žemės kampeliuose ir visai netikėtai atrandame jas čia pat, Lietuvoje. Miname piligrimų kelius link Romos, Šventosios Žemės, Lurdo, Fatimos, Medžiugorjės, Gvadelupės...
Ir nelauktai suvokiame, kad tikėjimo ilgesiu ir tikrove persmelktos piligrimystės pėdos ne ką menkiau mūsų pačių gali būti ir yra įspaustos gimtojoje žemėje. Turime savas romas, lurdus, fatimas..., ne ką menkiau svarbias kiekvieno iš mūsų asmeninėje tikėjimo kelionėje.
Vienam tai Šiluva, kitam Aušros Vartai, trečiam Pivašiūnai, dar kitam – primiršti Trakai... Arba daugybė kitų svarbių savo prasmėmis ir dvasine gelme vietų. Viena tokių – šv. Jokūbo kelio (Camino de Santiago) tęsinys Lietuvoje, per visą Europą, nuo pat Santjago de Kompostelos (kad ir kaip keistai tai skambėtų...
Juk paprastai traukiame būtent link ten) link Europos šiaurės pratęsiantis dvasinę piligrimystės ir tikėjimo kelionę šv. Jokūbo dvasioje. Atveriantis, ko gero, ne ką menkesnes dvasines tikėjimo patirtis, nei minant kur kas šiltesnę Ispanijos žemę.
Tai galimybė kelionei ne tik į regimą vietą, bet ir tyliam žvilgsniui į savo vidinį pasaulį. Dar vienam mūsų gyvenimo piligrimystės žingsniui link dvasinio išsilaisvinimo ir apsivalymo.
Apie tai liudyte liudija naujutėlaitė Europos Parlamento narės dr. Laimos Andrikienės sudaryta knyga „Šv. Jokūbo kelio šviesa“, maloniai stebinanti savo dvasiniu lobynu – prasminga tikėjimo kelione po Lietuvoje išsibarsčiusias šv. Jokūbo bažnyčias (iš viso net vienuolika).
Nuotraukose jos kartais atrodo jaukiai paprastos, o kartais – didingos savo subtilumu, gilia istorija bei neabejotinu įspaudu į šv. Jokūbo kelio tąsą per Žemaitiją, Aukštaitiją ir Dzūkiją. Knyga kvieste kviečia imti į rankas pirmųjų krikščionių piligrimų atributus (skrybėlę, krepšį, ilgą lazdą, piligrimų kriauklę) ir leistis į tikėjimo ir pasitikėjimo kelionę lietuviškuoju šv. Jokūbo keliu, jo užtarimo lydimiems ir dvasios įkvėptiems.
Eiti savuoju Camino de Santiago keliu – sustoti kasdienėje rutinoje, nutilti pasaulio triukšmams, pasiruošti būti nustebintam ir atvira širdimi žengti į tikėjimo ir asmeninio santykio su Dievu gelmę. Tai buvo, yra ir bus šiuolaikiška, sava, aktualu.
Pasak vieno iš knygoje liudijančių autorių Algirdo Petro Kanapkos, šv. Jokūbo „gyvenimas ir tikėjimo liudijimas lieka svarbūs ir šių laikų žmonėms – klaidinamiems pasaulio vilionių jiems reikalingas pavyzdys, skatinantis ieškoti, padedantis atrasti tikrąją Dievo žodžių prasmę ir įtvirtinantis tikėjimą Jo meile“.
Į šį vaizdų tikėjimo liudijimą ir kelionę lietuviškaisiais Santjago de Compostela keliais kviečia ne tik knygos sudarytoja ir tekstų bendraautorė, Kovo 11-osios Akto signatarė dr. Laima Andrikienė, dar 2009 metais savo parašu parėmusi iniciatyvą Europos Parlamente įsteigti šv. Jokūbo kelio draugų grupę, bet ir redaktorė Valentina Čeplevičiūtė, knygą vaizdžiai žemėlapiais praturtinę Birutė Nenortaitė ir Artūras Šiuipys bei fotografijų autorius Valdas Kilpys, taip pat leidinio bendraautoriai (Europos Parlamento narys Francisco Milln-Mon, buvęs Europos Tarybos Generalinis sekretorius Marcelino Oreja Aguirre, Signatarai Algirdas Patackas ir Mečys Laurinkus, jau minėti kun. dr. Algirdas Petras Kanapka, Birutė Nenortaitė, Valdas Kilpys), pasidalinę savo autentiška Camino de Santiago patirtimi, ieškojimais ir atradimais.
Knyga alsuote alsuoja visų jų širdies šiluma. Paėmus ją į rankas taip ir norisi Martyno Mažvydo žodžiais tarti:
„Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit
Ir tatai skaitydami permanykit.
Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,
Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.
Regėti to norėjo savo akimis,
Taip ir išgirsti savo ausimis.
Jau nūn, ko tėvai niekada neregėjo,
Nūn šitai vis jūsump atėjo.
Veizdėkit ir dabokitėsi, žmonės visos,
Šitai eit jūsump žodis dangaus karalystos.
Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkit.
Ir pašlovinti po akimis Dievo būsit,
Visuose daiktuose palaimą turėsit.
Ir dangaus karalystosp prisiartinsit.“
Valdo KILPIO nuotr.
