Naujausios
Balandžio 7 dieną Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios parapijos namuose atidaryta fotografės, keliautojos, psichologės, Šiaulių menų mokyklos komunikacijos specialistės ir mokytojos, buvusios „Šiaulių krašto“ žurnalistės Natalijos Beržinskės fotografijų ir jas lydinčių žodinių miniatiūrų paroda „Pasaulio veidai“.
Autorė, išsamiai ir vaizdingai pristatydama aplankytas bei įamžintas šalis, parodos lankytojus pakvietė keliauti kartu be lagaminų, bet su svarbiais palydovais – psichologija, fotografija ir kūrybiniu rašymu.
Parodai N. Beržinskė buvo parengusi 25 šalių nuotraukas ir tekstus, bet penkias fotografijas teko atidėti – jos tiesiog netilpo erdvėje.
Pasak autorės, šalys – tai tarsi nepažįstamieji, su kuriais prasilenki: galbūt tik akimirkai, bet jų veidai išlieka ilgai atmintyje.
„Tai, ką parašiau tekstuose, neatsiejama nuo tos šalies. Turbūt sudėtinga būtų atrasti vieną nuotrauką, geriausiai parodančią šalį, kiekvieną dieną turbūt būtų vis kita, nes ir mes kiekvieną dieną keičiamės, mūsų patirtys, mūsų jausmai, emocijos taip pat keičiasi. Aš pritaikiau kiekvienai šaliai žmogaus savybes taip, kaip aš mačiau, kaip aš jaučiau, – sakė N. Beržinskė, pabrėžusi, kad parodoje nori kalbėti ne apie fotografiją, žodį, bet būtent apie kylančius jausmus.
N. Beržinskė dėkojo vyrui Tomui, taip pat buvusiam „Šiaulių krašto“ žurnalistui, su kuriuo keliauja ir po įvairias šalis, ir per gyvenimą, bei atskleidė, kad fotografija domisi ir T. Beržinskas – fotografuoja dronu, tad galbūt ateityje bus surengta ir jo paroda.
N. Beržinskės paroda „Pasaulio veidai“ Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios parapijos namuose veiks iki gegužės 5 dienos.
Leono NEKRAŠO nuotr.
Nuotraukose įamžintas šalis lydi tekstai, kupini jausmo ir emocijų.
Natalijos BERŽINSKĖS nuotr.
Juodkalnija – priversta apsivilkti miestietišką suknelę
Ji – laukinė mergaitė, kurios plaukai dvelkia jūros druska, o rankos dar mena kalnų akmenų šiurkštumą. Augo bėgiodama basomis tarp uolų, klausydamasi, kaip upės šnabžda legendas apie drąsius kalniečius. Balsas – tarsi vėjas tarpekliuose: laisvas, pilnas tūkstančio istorijų ir ne visos jos linksmos.
Ilgą laiką ji nežinojo, ką reiškia būti stebimai. Gyveno savo ritmu – ten, kur rytais saulė kyla virš Durmitoro kalnų, o vakare panyra į Adrijos bangas. Bet vieną dieną kažkas ištiesė jai veidrodį: “Pažvelk į save. Gali būti gražesnė, labiau patikti kitiems”. Dvejojo. Bet noras būti pastebėtai – klastingas dalykas.
Ji nusiėmė senus raštuotus audinius, apsivilko naują suknelę, išmoko šypsotis taip, kaip reikia kitiems. O jie tik praeina – sustoja trumpam, pagauna jos grožį, bet nesupranta šitos sielos. Kiti – įsiklauso, pajunta kalnų širdies plakimą, tikrąją būtį. O ji pati? Kartais žiūri į savo atspindį ir klausosi jūros bangų, kurios vis dar kalba vaikystės kalba, bet vis tyliau ir tyliau.
