Naujausios
Poezija palieka išeitį
Šiaulių koncertinės įstaigos „Saulė“ Vitražų salėje literatūros klasiko A. A. Jonyno eiles skaitė Šiaulių dramos teatro aktorius Sigitas Jakubauskas, pasitelkęs muzikantus. Skaitymus klausė ir pats poetas, geras aktoriaus bičiulis. “Važiuodamas buvau visiškai ramus, kad Sigitas perteiks tai, ką aš parašiau. Jis gerai supranta, ką aš galvoju“, — po renginio sakė poetas.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Poezija negali būti minios forma
— Kai išgirsti, kad šiuo metu, kai tokios didelės šilumos kainos ir toks mažas biudžetas, kažkur vyksta poezijos skaitymai, pagalvoji: negi tai dar kam nors rūpi? Kokia, jūsų nuomone, poezijos vieta dabartinėje visuomenėje?, — klausėme poeto.
— Manau, kad dabar poezija domimasi tiek, kiek ir turėtų būti, sakyčiau, susidomėjimas poezija netgi auga. Žmonės pavargsta kalbėtis vien apie bėdas ir vartojimo nepakankamumą, jiems reikia kažko esmingesnio, todėl grįžtama prie kultūros. Stebiu poeziją vis labiau atsigaunant draugų susibūrimuose.
Aišku, knygų perkama mažiau — poezija atrodo per brangi. Bet, kai pasvarstai, kad poezijos knyga kainuoja tiek, kiek bilietas į kiną, tas brangumas pasidaro santykinis. Kita vertus, ir čia nematau didelių tragedijų — negali poezija domėtis šimtai tūkstančių žmonių, ji negali būti minios forma.
— Teigiate, kad poezija savo vietoje, o kaip šiais laikais gyvena poetai? Kaip jums, poetui, matosi šis pasaulis?
— Kiekvienu atveju — vis kitaip. Žmogus, visada nori daugiau, gal tokių dalykų, kurie šiuo momentu jam nepasiekiami — iš to kyla nepasitenkinimas. Kita vertus, viskas priklauso nuo žmogaus nusiteikimo. Galima skaityti kriminalines kronikas ir vis labiau baisėtis šiuo pasauliu. Bet galima pasaulyje matyti gražius dalykus, galima gamtoje pamatyti grožį: saulė nušvito, dar kažkas...
Aišku, ir poezija kalba apie liūdnus dalykus, bet ji visada žmogui palieka kažkokią išeitį.
Kai žiūrėjimas pasidaro pernelyg liūdnas, aš pasipurtau ir sakau: palauk, ne, juk viskas nėra blogai. Viskas yra netgi beveik gerai.
Aišku, yra ir sunkumų, ir tos neteisybės, ir visokių trukdžių, bet mes, jeigu taip pasižiūrėtume globaliu mastu į tą mūsų buvimą, gyvename visiškai neblogą gyvenimą. Aną žiemą mėnesį keliavau po Etiopiją, ir, galiu pasakyti — skųstis gyvenimu tikrai neturėtume.
Grynas lyrikas
— Klausėtės savo eilėraščių, parašytų prieš kelis dešimtmečius. Ar jūs atpažįstate save senuose eilėraščiuose?
— Prabėgus daugeliui metų tampa nebesvarbu, kada tie eilėraščiai parašyti. Jei juos šiandien pasirenka skaityti, vadinasi, kažkam jie yra aktualūs, ir tai mane džiugina.
— Paskutinė jūsų rinktinė išėjo prieš porą metų, ar jūs dabar rašote ir apie ką?
— Laikui bėgant rašau vis mažiau, bet eilėraščiai ateina. Jie atsiranda. Turiu vilties neužilgo išleisti kokią knygą...
Niekada nežinojau, apie ką rašau. Pačia bendriausia prasme galima nustatyti kažkokias temas, bet poezijai visai nesvarbu tema, jai svarbu pati kalba, pats kalbėjimas. Nesu nei visuomeninis, nei politinis žmogus, esu grynas lyrikas, o lyrika apsiriboja keliomis temomis: gyvenimo laikinumas, meilė, mirtis, kūryba... Apie tą patį rašiau prieš 35 metus, ir dabar rašau apie tą patį.
Rašymas vyksta visą laiką, gal ir šiandien fragmentą esu užrašęs, bet tai nereiškia, kad iš to išeis eilėraštis.
— Ar turite susikūręs principus, kuriais vadovaujatės?
— Gal pagalvojęs galėčiau suformuluoti, bet ryte pagalvosiu vėl kitaip. Aš nesistengiu užsitikrinti minties, kuri yra kažkokia teisybė. Žinoma, yra taisyklės, kuriomis žmogus vadovaujiesi, bet visko suvesti į vieną sakinį negalėčiau. Netgi būdamas poetas...
ŽVILGSNIS: „Kai žiūrėjimas pasidaro pernelyg liūdnas, aš pasipurtau ir sakau: palauk, ne, juk viskas nėra blogai. Viskas yra netgi beveik gerai“, — sako A. A. Jonynas.
POEZIJA: Poezijos skaitymus stebėjo ir pats autorius A. A. Jonynas. „Yra dalykas, kuris visada grąžina norą būti. Tai yra meilė. Nebūtinai kitam žmogui, bet pačiam buvimui. Ir čia poezija gali padėti“, — sakė poetas.
Jono TAMULIO nuotr.