Naujausios
Šiauliečiai, neabejingi Kristijono Donelaičio atminimo išsaugojimo ir palikimo puoselėjimui, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje paminėjo K. Donelaičio 311-ąsias gimimo metines ir 245-ąsias mirties metines (K. Donelaitis gimė 1714 metų sausio 1 dieną, mirė 1780 metų vasario 18 dieną).
Šiais metais sukanka 40 metų, kai 1985 metų birželio 1–2 dienomis pirmieji šiauliečiai aplankėme Tolminkiemį ir užsikrėtėme „gerąja bakterija“. Tų užkrėstųjų gausėjo kasmet ir per 40 metų susidarė šimtai.
Pasveikinusi K. Donelaičio žodžiais: „Sveiks, svieteli margs!“ svečius, atėjusius garbingų švenčių švęsti, padėkojau visiems už savo paaukotą laiką. Palinkėjau gražaus bendravimo – kad būtume vieni kitiems brangiausia dovana.
Dešimtmečiai nusinešė mūsų gražius darbus, talkas-šventes ir neįgyvendintas svajones. Negailestingas laikas išplėšė iš mūsų tarpo brangiuosius a.a. Juozą Jarą, Jūrą Nijolę Viktoriją Daulenskienę, Vytenį Rimkų, Almą Šeputienę, Oną Danutę Klumbytę, Stasį Tolyšių, Algirdą Musneckį. Jų šviesų atminimą pagerbėme tylos minute.
Mūsų minėjimo-šventės tema buvo „Kristijonas Donelaitis gyvas kitų kūrėjų darbuose“. Pranešimą parengė profesorė dr. Džiuljeta Maskuliūnienė.
Aktorius Vladas Baranauskas meniniu žodžiu skaitė Sigito Gedos, Vytauto P. Bložės, Marcelijaus Martinaičio ir kitų poetų eiles, skirtas K. Donelaičiui. Jis visiems davė namų darbą – senosiomis gotiškomis raidėmis paskaityti: „Ant amžino Atminimo Kr. Donelaičio, didžiojo Lietuvininko PROLOGAS kalbėtas prie šventinamo paminklo Lazdynėliuose 8.IV.1896, Parašė Dr. Zegner, lietuviškai išvertė Dr. Girėnas. CHR. DONALITS 1.I.1714, numiręs 18.II.1780, kaip kunigas Tolminkiemyje.“
Žiūrėjome Živilės Donėlaitės surinktus įvairių laikų dailininkų sukurtus K. Donelaičio paveikslus, medalius. Skaidrės buvo parengtos 2014 metais – smagu prisiminti…
Profesorius dr. Kazimieras Župerka priminė, kad su K. Donelaičiu yra susijęs Sigito Gedos eilėraštis „Giesmė apie pasaulio medį“, kurį paprašė paskaityti aktoriaus V. Baranausko.
„Giesmės“ sąsaja su K. Donelaičiu du kartus išreikšta tiesiogiai: dedikacijoje ir 7-ajame posme (iš viso jų – 11). Dedikuota „Liudvikui Rėzai ir Petrui Repšiui“. Liudvikas Rėza yra pirmasis K. Donelaičio „Metų“ ir pasakėčių leidėjas, o Petras Repšys 1975–1985 metais sukūrė freską „Metų laikai“ (Vilniaus universiteto Lituanistikos centre). Kūrinio ašis yra kolona, dailininko „paversta“ Pasaulio (arba Gyvybės) medžiu, kurio šakos tiesiasi į keturias puses – keturis metų laikus.
7-ajame posme rašoma: „Ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį,/ Man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos:/ Kur būtum, ką darytum, sūnau, Aušrinė teka/ Ir Saulė ir Mėnulis – tautoms iš Lietuvos“.
Išviršiniai donelaitikos ženklai skatina ieškoti vidinės, gilios teksto sąsajos su būrų poetu. K. Donelaitis, kurdamas „Viežlybojo būro“ sampratą, gynė paprasto žmogaus orumą, savigarbą, taip besiskiriančią nuo tuščio ponų pasipūtimo. Eilėraščio lyrinis „aš“ jaučiasi palikuonis kartų, puoselėjusių lietuviškus papročius, prisirišimą prie savo žemės ir dangaus, jis didžiuojasi savo krašto istorija ir jo žmonėmis, visur ir visada jaučiasi esąs „žmogus iš Lietuvos“.
Profesorius Antanas Visockis ir doc. Aldona Visockienė dalijosi mintimis apie Klaipėdoje vykusio plenero „Laudacija Imanueliui Kantui: vaizduotė ir realybė“ ieškojimus ir atradimus. Buvo daromi namų darbai ir plenero metu mūsų garbūs dailininkai sukūrė gražių kūrinių.
Ilgametė Šiaulių valstybinės kolegijos dėstytoja Cecilija Lapkuvienė papasakojo apie darbą su jaunimu, neturinčiu gilesnio supratimo apie mūsų senąją literatūrą, jiems K. Donelaičio „Metai“ kėlė nuobodulį, nes nelabai suprato tekstą…
Kas mums yra K. Donelaitis? Kuo šiandien aktuali K. Donelaičio kūryba, poema „Metai“? Ji apgailestauja, kad mūsų temperamentingam, moderniam jaunimui, maitinamam jau kitomis vertybėmis, didysis humanistas, Apšvietos žmogus, Antikos išmintį į save suėmęs intelektualas, mūsų grožinės literatūros Pirmasis su savo kūryba – nejudinamoj archajiškų knygų lentynoj.
O juk Poeto asmenybė, jo gyvenimo filosofija ir meninė kūryba į mus gali prabilti šiuolaikinėmis sąvokomis. Kaip gyventi? Kur rasti tikrąją prasmę? Kokie mūsų tarpusavio ryšiai, santykiai, asmeninės ir bendruomenės vertybės? Ką mes branginame, kas mums yra gimtoji žemė? Kaip suvokiame savo tautiškumą, poetinių vaizdų grožį?
Aktyvus donelaitininkas, keliautojas, visuomenininkas Boleslovas Vengrys prisiminė talkas, šventes, įdomesnius kelionių atsitikimus. Jis palinkėjo visiems „gelažinės sveikatos“, būti smalsiems, keliauti, pažinti ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio grožybes.
Prie „būrų stalo“ susėdo apie 40 asmenybių pabendrauti, nes po “sielai gauto gero maisto“ visi buvome praalkę ir vaišinomės būriškais valgiais, kūrėme ateities planus. Jolita Donėlienė pasiūlė šiais metais aplankyti Kėdainių kraštą: Dotnuvą, Paberžę (sukanka 20 metų nuo Tėvo Stanislovo mirties), Surviliškį (minimos Vinco Svirskio 190-osios gimimo metinės) ir t. t.
Visiems garbiems prelegentams dovanojau „būriškas terbeles“, kad ir šeimos nariai pajustų mūsų šventės šilumą. Padėkojau visiems šventės dalyviams už švytinčius veidus, atneštas gėrybes, visus apkabinau. Nuoširdžiausiai ačiū tarėme ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos dėmesingiems darbuotojams ir administracijai už „pastogę jaukią“.
Padėkojome donelaitiškai ir Dangiškam Tėtučiui: „Taigi, Tėtuti, už kožną reikalą mūsų / Rūpinkis tėviškai, kad jau vėl vasara rasis/ Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim.“
