Naujausios
Visada yra pasirinkimas
Nevienareikšmę reakciją Lietuvoje sukėlusios knygos „Mūsiškiai“ autorė Rūta Vanagaitė, rašytoja, teatrologė, kultūrologė, po ketverių metų pertraukos pristato dar vieną knygą apie Holokaustą Lietuvoje – „Kaip tai įvyko?“.
Ši naujoji knyga remiasi dvejus metus trukusiais rašytojos pokalbiais su vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu. Jis yra vienas autoritetingiausių Holokausto istorikų, parašė išskirtinę vokiečių okupacijos Lietuvoje studiją, kuri laikoma svarbiausia knyga, parašyta XXI amžiuje apie Holokaustą.
Per knygos pristatymą R. Vanagaitė pasidalijo, jog nuo pirmojo susitikimo su Ch. Dieckmannu kilo mintis parašyti knygą interviu forma, kad iš mokslininko gautų atsakymus į rūpimus klausimus ir vertinimą to, kas įvyko Lietuvoje vokiečių okupacijos metais.
Istorikas ne iš karto pasiryžo bendraautorystei, nes rašytoją lydėjo skandalingas šleifas. Jos knygos, tarp jų ir „Mūsiškiai“, buvo išimtos iš knygynų dėl klaidingo pareiškimo apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Ji viešai prisipažino suklydusi ir atsiprašė.
„Kaip višta strimėlės galva, pati sau užsinėriau kilpą ant kaklo“, – sakė R. Vanagaitė, prisimindama savo klaidą, dėl kurios teko išvykti ir į „priverstinę emigraciją“.
Tik iki šiol nesuvokianti, kodėl nebuvo visuomenės reakcijos į faktą, kad demokratinėje valstybėje knygos gali būti išimamos iš prekybos: „Vakarų normalioje visuomenėje kokia rašytojų sąjunga būtų sukilusi: „Palaukite, taip negalima, o pas mus – nė cypt.“
Knygą „Mūsiškiai“ apie lietuvių dalyvavimą Holokauste ji parašė, sužinojusi, jog jos pačios senelis prisidėjo prie Holokausto, žydų nešaudė, bet sudarinėjo žydų sąrašus. Tas žinojimas sprogdinęs lyg bomba iš vidaus ir pačiai tai buvo atradimo kelias. Prisiminė, jog leidykla prašė niekam nė nepasakoti, kokią knygą rašo, kol ji neišeis.
Knyga „Kaip tai įvyko?“ finansuota Geros valios fondo ir kitų rėmėjų, spausdinta Lenkijoje, išėjo dar praeitų metų vasarą, antra laida išleista 1 000 egzempliorių tiražu. Bet, R. Vanagaitės žodžiais, Lietuvoje knyga sutikta tyla.
„Su „Mūsiškiais“ mane galima buvo nuvyti kaip musę, su šia knyga neišeis to padaryti, nes čia viskas paremta dokumentiniais šaltiniais“, – pabrėžė ji.
Antrąją knygą apie Holokaustą norėjo pavadinti „Bendradarbiautojai“. Rašytoja pabrėžė, jog Ch. Dieckmannas nevartoja žodžio kolaborantai, nes tai prilygsta žodžiui išdavikas. Žodį „kolaboravo“ keičia žodžiu „bendradarbiavo“. Jo tyrimas rodo – Holokausto nebūtų buvę be Lietuvos administracijos bendradarbiavimo, be vietos pareigūnų bendradarbiavimo su naciais. Į getus suvarytų ir sunaikintų žydų turto užgrobimas, galimybė gauti jų turto, apsigyventi žydų namuose – dar vienas svarbus veiksnys lėmęs vietos žmonių dalyvavimą Holokauste.
R. Vanagaitė akcentavo dialogo su istoriku esminę mintį – žmogus visada turi pasirinkimą, kaip elgtis, kad išliktų žmogumi. Istoriko žinios liudija, jog nė vienas atsisakęs šaudyti žydus, nebuvo sušaudytas ir net nebuvo nubaustas. „Tiesiog buvo pastumtas į šoną.“
Nėra atsakymo, kaip tai galėjo įvykti
Rašytoja po knygos pristatymo davė interviu „Šiaulių kraštui“.
– „Šiaulių krašto“ kultūros priede „Atolankos“ žurnalistas Vladas Vertelis apžvelgia Holokausto temą Jūsų knygų kontekste. Apžvalgą pavadino „Tema, kurios vengia „sveiko proto“ lietuviai“. Kodėl Jūs išdrįsote tos temos imtis?
– Vadinasi, nesu „sveiko proto“. Kažkas man yra aiškinęs, jog nėra drąsių žmonių, yra tik žmonės, kurie neturi fantazijos. Matyt, esu žmogus, kuris neturi fantazijos, nes aš tiesiog nepagalvojau apie pasekmes.
– Ar neatrodo, jog tos temos nė nenorime girdėti, nes norime gerai jaustis?
– Tai žmogiška, aš irgi noriu gerai jaustis. Bet žmonių kančia man neduoda ramybės. Dėl to rašiau apie senelių namus, dėl to rašau apie Holokaustą, dėl to savanoriavau migrantų stovykloje Rūdninkuose. Nelaimė ir bėda nepalieka manęs ramybėje. Todėl esu čia ir apie tai kalbu.
– Ar pati radote atsakymą, kaip Holokaustas galėjo įvykti?
– Radau atsakymus į daug klausimų, beveik į visus. Bet niekas pasaulyje neturi atsakymo, kaip tai iš viso galėjo įvykti? Negaliu suvokti, kaip normalus žmogus gali šauti į vaiką? Niekas negali to suvokti.
– Akcentavote, jog Ch. Dieckmannas lietuvių dalyvavimą Holokauste aiškina siekiu užgrobti žydų turtą, bendradarbiavimu su naciais, savęs pateisinimu, jog esą nebuvo kito pasirinkimo. Ar tai tik „mūsiškiams“ buvo būdinga?
– Visose šalyse tas pats vyko – Vokietijoje, Rumunijoje, Vengrijoje – visur žmogus galėjo pakelti ginklą prieš savo kaimyną arba galėjo jį įskųsti. Lietuviai nėra ypatingai blogi. Jis patvirtino, jog visur vyko tas pats.
– Daug kas iš mūsų, augusių sovietmečiu, sako, jog iš savo tėvų ir senelių nieko negirdėjo apie Holokaustą, nė nežinojo apie žydų getus savo mieste.
– Vienas Europos Parlamento narys manęs klausė, ar nemačiau Ypatingajame archyvo bylose jo senelio pavardės. Mačiau, bet kai pasakiau: „Eime, parodysiu“, atsakė: „Žinai, bijau“. Simptomatiška, jog bijo domėtis net politikai – ne, geriau nereikia. Mes norime apginti savo gerą savijautą, savo gerą įvaizdį. To politiko senelis, kaip išsiaiškinau, nebuvo žydšaudys, bet jis buvo vienas iš liudininkų, įskundusių mano senelį.
– Žinodama Holokausto istoriją, įžvelgiate mūsų visuomenėje apraiškų, kurios kelia nerimą?
– Mes esame prisitaikėliai. 50 metų gyvenimo Tarybų Sąjungoje nepraėjo veltui. Dabar esame net didesni prisitaikėliai, nei buvome 1941 metais. Mes bijome kalbėti, mes bijome reikšti savo nuomonę. Mano draugai, pažįstami sako: „Tavęs net feisbuke negaliu palaikyti“. Su manimi bijo sveikintis gatvėje, nusuka akis.
– Daugiau nei trisdešimt metų kalbame, jog esame laisvi, ar tai tik tuščias kalbėjimas?
– Manau, taip. Tuščias. Mes savo sieloje nelaisvi. Jeigu mitinge kalba antivakseriai – tai dar ne laisvė.
– Pati jaučiatės laisvu žmogumi?
– Taip. Aš neturiu jokios baimės. Aš jau viską praėjau. Aš net kalėjimo nebijau.
– Kai parašėte ir išleidote knygą „Mūsiškiai“, Simono Vyzentalio centras apdovanojo jus už drąsą. Kaip jaučiasi žmogus, išdrįsęs pasakyti, jog karalius yra nuogas?
– Jautiesi normaliai. Tik gaila, kad atkrenta labai daug draugų. Nemaniau, kad tiek mano draugų, kuriuos pažinau trisdešimt metų, yra antisemitai, kad tiek jų yra prietarų gniaužtuose. Su jais susitariame, kad bendrausime, bet nekalbėsime apie žydus. Sako, čia tavo tema ir mūsų į ją nepainiok.
– Lietuvoje nuo seno ne vien lietuviai gyvename, bet vis dalijamės į „mes“ ir „jie“ – lietuviai ir žydai, lietuviai ir lenkai, lietuviai ir rusai. Kodėl taip yra?
– Tai nacionalizmas, kai nepripažįstame tautybių, kurios nuo seno gyveno mūsų valstybėje, bendrapiliečiais.
– Dabar „jie“ yra ir migrantai. Savanoriavote Rūdninkų migrantų stovykloje, ar jie kelia grėsmę?
– Aš pamačiau, kaip atrodo getas. Labai gaila, kad jie čia atvažiavo. Bet jie yra žmonės ir turi teisę bent jau į kalėjimo sąlygas. Kodėl jiems net antklodžių negalėjome duoti, kol nepakėliau triukšmo?
– Šiaulių įmonės siuntė antklodžių.
– Nebūtinai jos pasiekė stovyklą, nes pareigūnai pasakė: „Arba iš karto 800 antklodžių visiems, arba nė vienos“. Nes susimuš. Tad kol negavo antklodžių visiems 800 vyrų, uždarytų stovykloje, negavo antklodės nė vienas. Kol negavo batų visiems, negavo batų nė vienas. Kai dabar sako, kad migrantų stovykloje visos medžių žievės buvo nuluptos, tai ar jas lupo todėl, kad neturėjo, ką veikti? Jie ardė lovas, o žievę naudojo laužams užkurti, kad sušiltų ir pasišildytų konservus ant lovos rėmo.
– Žydai eina atminties keliu, minėdami Holokausto pradžios 80-metį. Su jais kartu eina ir miestų, miestelių, kuriuose visiškai buvo sunaikintos žydų bendruomenės, žmonės. Kaip manote, ar atsiranda daugiau suvokimo, kokia tragedija įvyko Lietuvoje 1941–1944 metais?
– Gerai, kad einama atminties keliu, kad dedami atminties akmenys. Bet nemanau, kad nuo to atsiras daugiau simpatijos žydams.
Mūsų knyga „Kaip tai įvyko?“ taps vadovėliu apie Holokaustą. Bet ne šiai kartai, o tai, kuri išaugs po 30 metų.
