Spektaklis „Meilės laiškai“ – jautri ir intymi kelionė laiku

Spek­tak­lis „Mei­lės laiš­kai“ – jaut­ri ir in­ty­mi ke­lio­nė lai­ku

Atė­jus be­ne me­lan­cho­liš­kiau­siam me­tų lai­kui ir prail­gus va­ka­rams ne vie­ną iš mū­sų už­plūs­ta nos­ta­lgiš­ki jaus­mai. Sen­ti­men­tų ma­gi­jai neat­sis­py­rė „Idio­teat­ras“ ir Keis­tuo­lių teat­ras, su­jun­gę dvi stip­riau­sias jė­gas – sce­no­je vi­suo­met lau­kia­mų le­gen­di­nių ak­to­rių Ilo­nos Bal­sy­tės bei Kos­to Smo­ri­gi­no due­tą ir re­ži­sie­riaus Dai­niaus Kaz­laus­ko en­tu­ziaz­mą. Šios sin­te­zės re­zul­ta­tas – spa­lio 28 die­ną pir­mą­syk Lie­tu­vo­je švie­są iš­vy­du­si pje­sė „Mei­lės laiš­kai“, at­ke­lia­vu­si tie­siai iš Brod­vė­jaus.

Aš­tun­tojo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je ame­ri­kie­čių dra­ma­tur­go A. R. Gur­ney meist­riš­kai su­dė­lio­tas dvie­jų žmo­nių vi­so gy­ve­ni­mo su­si­ra­ši­nė­ji­mas bu­vo skai­to­mas nuo Brod­vė­jaus iki Niu­jor­ko vie­šo­sios bib­lio­te­kos, nuo Ho­li­vu­do le­gen­dos Eli­za­beth Tay­lor iki lie­tu­viams pui­kiai pa­žįs­ta­mo ki­no ak­to­riaus Tom Hanks; pje­sė at­ra­do ke­lią ne tik į žiū­ro­vų, bet ir į pro­fe­sio­na­lų šir­dis, nes vos po po­ros me­tų bu­vo no­mi­nuo­ta pres­ti­ži­nei Pu­lit­ze­rio pre­mi­jai.

„Idio­teat­ras“  ir Keis­tuo­lių teat­ras, su­jun­gė dvi stip­riau­sias jė­gas – le­gen­di­nių ak­to­rių Ilo­nos Bal­sy­tės bei Kos­to Smo­ri­gi­no due­tą.

Kur sly­pi šio jaut­raus, kiek se­na­ma­diš­ko – juk po­pie­ri­nius laiš­kus jau prieš ku­rį lai­ką iš­stū­mė so­cia­li­nių tink­lų ži­nu­tės, – ir per­dė­tos eksp­re­si­jos iš­ven­gian­čio spek­tak­lio pa­slap­tis? „Pa­li­ko įspū­dį du da­ly­kai. Pir­miau­sia – neį­ti­kė­ti­nas ak­to­rių meist­riš­ku­mas. Prieš akis vyks­ta per­so­na­žo virs­mas iš vai­ko į paaug­lį, jau­nuo­lį, vy­res­nį žmo­gų. Jie „su­sens­ta“ tie­siog aky­se, nors... nie­kas ne­si­kei­čia! Tu ką tik ma­tei ma­žą mer­gai­tę, o štai da­bar tai mo­te­riai jau per 40, 50, jau 60-ies!

Ki­tas įsi­min­ti­nas įspū­dis – pa­ties spek­tak­lio ga­lia. Vi­sas dvi va­lan­das lyg ir ra­miai ste­bi, klau­sais, at­pa­žįs­ti, juo­kies, liū­di. Bū­tent – lyg ir ra­miai, nes nuai­dė­jus pa­sku­ti­nėms per­so­na­žų fra­zėms su­pran­ti, kad ta­ve, kaip nai­vų vai­ką, taip va ra­miai ėmė ir at­ve­dė į tą fi­na­li­nę akis­ta­tą su sa­vi­mi, tą, ku­riai ka­da nors lem­ta įvyk­ti kiek­vie­nam“, – įspū­džiais da­li­jo­si vie­na iš spek­tak­lio žiū­ro­vių.

Ir iš tie­sų sce­no­je, ku­rio­je dau­giau nei pu­sant­ros va­lan­dos I. Bal­sy­tė ir K. Smo­ri­gi­nas su­tei­kia pje­sei emo­cin­gą ir jaut­rų žo­di­nį pa­vi­da­lą, vyks­ta ge­ro­kai dau­giau: nuo pir­mo­sios dro­vios aš­tuon­me­čio To­mo pa­dė­kos bend­raam­žei Alek­sand­rai už kvie­ti­mą į gim­ta­die­nį iki ug­ny­je su­lieps­no­jan­čio pa­sku­ti­nio vil­tis pra­ra­du­sios da­bar jau gar­sios dai­li­nin­kės Alek­sand­ros laiš­ko žiū­ro­vai ste­bi ne tik vi­są gy­ve­ni­mą trun­kan­tį su­si­ra­ši­nė­ji­mą, bet ir as­me­ni­nį per­so­na­žų virs­mą. Sub­ti­lūs sce­nog­ra­fi­jos spren­di­mai iš­ryš­ki­na dvie­jų dra­ma­tiš­ko li­ki­mo drau­gų po­ky­čius – ant suo­le­lio sce­no­je pra­džio­je sė­dė­ję jau­ni, vie­nas prieš ki­tą laiš­kais maiš­tau­jan­tys gy­vy­bin­gi bi­čiu­liai su kiek­vie­na pra­leis­ta pro­ga, nu­ty­lė­tu jaus­mu ir skau­du­liu tam­pa dviem vie­na nuo ki­tos tols­tan­čio­mis fi­gū­ro­mis, iki pa­sku­ti­nės aki­mir­kos įsi­ki­bu­sio­mis taip trokš­ta­mo tar­pu­sa­vio ry­šio.

Spek­tak­lį ga­li­te pa­ma­ty­ti jau sau­sio 5 d. 18 val. Šiau­lių dra­mos teat­re. Bi­lie­tus ga­li­te ras­ti www.ti­ke­ta.lt ar­ba po Ka­lė­dų eg­lu­te.

Pa­ren­gė Ag­nė Vi­du­gi­ry­tė