
Naujausios
Susiliejančios Vilniaus dailininkų trajektorijos
Arūnas UOGINTAS
„Šiaulių krašto“ kultūros apžvalgininkas
Šiaulių galerijos kaip susitarusios balandyje siūlo miestiečiams susipažinti su Vilniaus menininkų kūryba: „Laiptų“ galerijoje pristatoma Loretos ir Ričardo Zdanavičių tapyba, Dailės galerijoje – Algio Griškevičiaus retrospektyvinė paroda.
Minėti menininkai yra baigę Vilniaus dailės akademiją, daugiausia dirba tapybos srityje.
Loreta ir Ričardas Zdanavičiai kartu rengia parodas retai, gal todėl „Laiptų“ galerijos projektui „Pavasaris rudenį“ papuošti jie pasikvietė savo dukrų – pasaulio muzikos žanro – grupę ( „Laiminguo": Dorotė Zdanavičiūtė, Agota Zdanavičiūtė ir Rytis Girskas), kuri maloniai nustebino atidarymo metu.
Rytų kraštų saulės dvelksmas lyg muzikinės mantros raiščiais jungia Ričardo ir Loretos Zdanavičių ekspoziciją. Galima sakyti, kad abiejų tapytojų kūrinių ansamblyje soluoja lokalinė spalva: citrininis kadmis.
Saulės, impresionistinės gaivos kupina Loretos Zdanavičienės kolekcija, kurioje autorė prisistato pradedant ankstyvesniais darbais, kada tapybą mėgo derinti su, tiesiog ant drobės klijuotais, dar močiučių regztais ir megztais kiauraraščiais.
Šios senos tekstilės ritmika ir ornamentas kartu su tapybinėmis struktūromis sudaro tam tikrą koliažą, kur mezginių dygsniai, lyg natos sužymėtos penklinėje, jautriais autorės potėpiais jungiami į įmantrią spalvų muziką.
Loretos kolekcijoje tokių kūrinių yra keletas, tačiau visumoje eksponuojama pastarųjų metų impresionistinės raiškos tapyba. Kompozicijos siužetą čia dažniausiai inspiruoja egzotinių kelionių įspūdžiai, o kartais užtenka tik originalios detalės, gėlės ar vaisiaus fragmento.
Ričardo Zdanavičiaus tapyba ant popieriaus atspindi tam tikrą ekspresionistinę plastiką, menančią Lietuvos tarpukario arsininkus.
Pasikartojantis motyvas – stilizuota moters figūra yra gal Senovės Egipto kanonų paveiktas simbolis: veidas ir kūnas vaizduojami iš šono, o krūtinė – frontalinė projekcija. Šiame plastiniame sprendime atrastume dar ir vizualių vokiečių menininko Ernsto Liudviko Kirchnerio citatų.
R. Zdanavičius naudoja lokalias spalvas, kontūrą. Tam tikra archajiška, Afrikos gentinį meną primenančia ir ekspresionistams būdinga grafine raiška jis kontūruoja figūrą, kuri, pasikartodama beveik visuose tapytojo kūriniuose, tampa jo jausmų dienoraščiu, nusakančiu autoriaus būseną, nuotaikas.
Ši žavi, iš paveikslo į paveikslą keliaujanti, figūrėlė lyg rašytojo plunksna konstruoja Ričardo kūrinių kompozicijų erdvę, suteikia visai kolekcijai vieningumo ir originaliai dera šalia Loretos tapybos.
Egzotiška ar archajiška energija sklindanti iš menininkų dueto žymi tam tikrą jų kūrybos vidinę dermę. Kartais manai, kad šiuolaikinis menininkas tiesiog negali atsiplėšti nuo dabarties aktualijų: politinių, socialinių ir kitų kontekstų.
Tačiau šios šeimos pavyzdys su tam tikru atsiribojimu nuo pasaulio aktualijų ir savęs siejimas su indoeuropiečių archaika – muzikos ir vaizdo junginiu – yra tas tiltas, nutiestas per kūrybą į žiūrovą, neprarandantis tiesioginio ryšio, tačiau išlaikantis jį tam tikrame atstume...
Algio Griškevičiaus ekspozicija „Susiliečiančios trajektorijos“ Šiaulių dailės galerijoje yra bene didžiausia, kaip autorius teigia prisistatyme, jo surengta personalinė paroda. Čia eksponuojami skulptūriniai objektai, fotografijos kolekcija ir tapyba.
Tapyboje vyrauja peizažas. Vaizdo panoramoje retai kur įžvelgsi žmogaus figūrą – tik dažnai telkšo ramus vanduo, vakaro ar ryto saulės nuspalvintas, ir priekiniame plane styro koks nors gargaras – sugriuvusi mažosios urbanistinės architektūros liekana ar šiaip prie ūkio pritaikytas žmogelio konstruktas – šiltnamis...
Dailininkas mėgsta tapyboje taikyti spalvoto grunto technologijas, kurios ir sukuria tą paslaptingą vientisos gamos koloritą: rausvą, violetinį ar gelsvą.
Autorius laisvai varijuoja Lietuvai būdingu priemiesčių motyvu, apgriuvusių gyvenviečių metaforomis ir kuria romantiškus paveikslus. Jo atrasti vaizdiniai po truputį įsirėžia į Lietuvos šiuolaikinės dailės istoriją, tą žymi įvairūs reikšmingi apdovanojimai ir premijos.
Algis Griškevičius yra laisvas menininkas ir pragyvena iš kūrybos, tik originalios performansinio vaizdo fotografijos primena jo ankstesnį darbą teatro baruose. Beje, ir dideli skulptūriniai objektai iš nužievinto medžio šakų ir vytelių tarsi pratęsia jo fotografijose kuriamas vaidybines mizanscenas: atrodo kaip kostiumų ar dekoracijų išnaros.
Algis Griškevičius bei Loreta ir Ričardas Zdanavičiai yra vidurinės kartos dailininkai, aktyviai dalyvaujantys Vilniaus meniniame gyvenime.
Šios parodos, perfrazuojant parodos pavadinimą – tarsi susiliejančios vilniečių menininkų trajektorijos, jau atidarymų metu pritraukusios daug žiūrovų, yra maloni ir reikšminga invazija į Šiaulių kultūros vyksmą.
Loreta Zdanavičienė. Aukso pieva. Drobė, aliejus. 2016. A. Uoginto nuotr.
Ričardas Zdanavičius. Saulėlydis. Popierius, akrilas.. A. Uoginto nuotr.
Algis Griškevičius. Dangaus perpylimo stotis. 2011. A. Uoginto nuotr.
Algis Griškevičius. Perkėla. 2015. A. Uoginto nuotr.