Naujausios
Žydų kraštotyrininkas L. Lipšicas buvo vaikščiojanti enciklopedija
Vienas žymiausių paskutinių dešimtmečių Šiaulių miesto žydų bendruomenės narių Leiba Lipšicas (1925–2002) šiandien būtų šventęs 90-ąjį gimtadienį. Šia proga apskrities žydų bendruomenė ir „Aušros“ muziejus organizuoja minėjimą. Bendravusieji su L. Lipšicu vadina jį vaikščiojusia enciklopedija, kurios iki galo taip ir neperskaitė.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Vaikščiojanti enciklopedija
„Dabar žiūrint į praeitį, tiek aš, tiek tie, kurie su L. Lipšicu dirbo, galime gailėtis, kad neišnaudojome jo 100 procentų. Jis žinojo tiek daug, kad visko paimti negalėjome, kartu su juo netekome dalies to palikimo“, – sako šiaulietis Giršas Rafaelis, vienas iš L. Lipšico bendražygių.
Iš Telšių į Šiaulius mokytis, o vėliau ir gyventi atvykęs G. Rafaelis pirmą kartą su L. Lipšicu susidūrė 1988 metų gruodį, kada Sąjūdžio iniciatyva buvo nutarta atkurti Šiaulių žydų bendruomenę. Iš daugiau nei 200 susirinkusių žmonių buvo renkama taryba, į kurią pateko mokytojai, dėstytojai, statybininkai. Tarp jų ir tuomet 64-erių L. Lipšicas.
„Pagalvojau, paprastas žmogelis, nelabai žinomas, iš kur jis čia turi tokį autoritetą, kad jį pasiūlė į tarybą?“ – pirmą įspūdį prisiminė G. Rafaelis.
Jis pripažįsta, jog vertinant iš šių laikų perspektyvos atrodo neįtikėtina, kokia gera buvo L. Lipšico atmintis, kiek jis daug žinojo, faktus pateikdavo tikslius.
„Galėjai besti pirštu į pastatą, paklausti, kieno čia namas, ir jis pasakydavo: čia – vaistinė, čia – gyveno gydytojai... Jis buvo vaikščiojanti enciklopedija“, – pasakojo G. Rafaelis.
Namuose L. Lipšicas turėjo surinkęs medžiagos įvairiausiais klausimais. Jei kas nors būdavo neaišku, besidomintieji galėdavo į jį kreiptis – jis niekuomet neatsisakydavo papasakoti, darydavo tai su malonumu. G. Rafaelis pažymi, jog L. Lipšicas buvo vienas žymiausių žydų pokarinių kraštotyrininkų Šiaulių krašte, tokių dabar nebėra.
Daug medžiagos L. Lipšicas pateikė Izraelyje įkurtam Tautos atminimo institutui „Yad Vashem“, Holokausto aukų ir didvyrių atminties muziejui.
Ūmus ir kruopštus
G. Rafaelis pripažįsta, jog garsusis kraštotyrininkas buvo kruopštus, net preciziškas, labai principingas, gana ūmus ir užsiplieskiantis, tačiau lygiai taip pat greit atleidžiantis.
„Kaip dabar prieš akis matau: ateina su medžiagine sietkike, o joje prikimšta visokios medžiagos. Pasideda ją ant stalo, išsitraukia dokumentus, šiek tiek pasitaiso ūsus ir pradeda dirbti“, – prisimena G. Rafaelis. Nepaisant skaudžios praeities, L. Lipšicas sugebėdavo išlikti objektyvus, rašyti be pagiežos.
Šiauliuose L. Lipšicas buvo vedęs lietuvę, su žmona susilaukė dviejų sūnų. Vėliau su žmona išsiskyrė.
Kalėjo koncentracijos stovykloje
L. Lipšicas gimė 1925 m. liepos 14 d. Rygoje. Jo tėvas Morduchas Lipšicas dirbo Chaimo Frenkelio odų perdirbimo fabriko vyriausiuoju buhalteriu ir gamybos vedėju, motina Estera Rabinavičiūtė buvo mokytoja, privačios žydų progimnazijos direktorė. L. Lipšicas mokėsi žydų mokykloje, vėliau – Šiaulių berniukų gimnazijoje, kurios nebaigė, nes mokslus nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.
L. Lipšicas savo atsiminimuose, knygoje „Šiaulių getas: kalinių sąrašai“ pasakoja, kaip ramus ir gražus šeimos gyvenimas vieną dieną buvo sujauktas, kai jis kartu su tėvais ir jaunesniu broliu 1941 m. rugpjūčio 15 d. pateko į Šiaulių getą. Čia šeima gyveno, dirbo buvusiame Chaimo Frenkelio odų perdirbimo fabrike iki geto likvidavimo 1944 m. liepos mėn., kai jie buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Vėliau L. Lipšicas su tėvu pateko į Dachau, mama ir brolis liko Štuthofe. Tik 1945 m. gegužės mėn. iš Dachau koncentracijos stovyklos link Austrijos varomus kalinius išvadavo amerikiečių kariai. L. Lipšico tėvas sulaukė išlaisvinimo, tačiau netrukus mirė Dachau ir palaidotas šio miesto kapinėse.
Į Lietuvą L. Lipšicas grįžo vienas, tikėdamasis čia sutikti mamą ir brolį, bet sužinojo, kad jie žuvo Štuthofe, likviduojant koncentracijos stovyklą, „mirties žygio“ metu. Čia jis sužinojo netekęs visų artimiausių giminaičių.
Iš koncentracijos stovyklos vyras išėjo sunkiai sergantis, sutrikusia nervų sistema, ilgai sirgo ir negalėjo dirbti, todėl dažnai tekdavo keisti darbovietes. Pamažu pradėjęs sveikti įgijo mechaniko specialybę ir paskutinius dvidešimt devynerius metus dirbo Šiaulių ir Panevėžio geležinkelio ruožuose vyriausiuoju mechaniku, ėjo kitas pareigas.
Padovanojo archyvą muziejui
Nepaisydamas sutrikdytos sveikatos, L. Lipšicas savo gyvenimą paskyrė žuvusių, nukentėjusių tautiečių atminimui išsaugoti. Jis vienas iš Šiaulių žydų bendruomenės, atkurtos 1989 m., steigėjų, jos metraštininkas, Šiaulių žydų istorijos ir kultūros tyrinėtojas, ne kartą konsultavęs „Aušros“ muziejų.
Muziejuje saugomas 2002 m. L. Lipšico perduotas, per daugelį metų sukauptas archyvas „Sušaudytas Šiaulių žydų pasaulis 1941–1944 m.“
Šiame archyve yra 24 bylos, kuriose surinkta informacija apie Šiaulių, Lietuvos žydų istoriją, kultūrą, pramonę, prekybą, socialinį, ekonominį gyvenimą. Rinkinyje gausu atsiminimų įvairiomis kalbomis apie holokaustą, gyvenimą getuose, koncentracijos stovyklose, sukaupta informacijos apie žydų gelbėtojus. Šis archyvas – tai vertinga medžiaga tyrinėtojams.
Buvusio Šiaulių geto kalinio 90-ųjų gimimo metinių minėjimas prasidės šiandien, 12.30 val. Šiaulių miesto K. Donelaičio kapinėse, kur bus aplankytas L. Lipšico kapas. 12.45 val. vyks L. Lipšico atminimo pagerbimas prie buvusių Šiaulių geto vartų, Trakų–Ežero gatvių sankirtoje.
Renginyje „Aušros“ muziejaus Chaimo Frenkelio viloje bus skaitomi L. Lipšico laiškai, aptarti gyvenimo vingiai, darbai, rodomas Šiaulių Didždvario gimnazijos gimnazistų sukurtas filmas „Šiaulių getas“, kuriame užfiksuoti L. Lipšico pasakojimai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KRAŠTOTYRININKAS: Šiaulių žydų istorijos ir kultūros tyrinėtojas Leiba Lipšicas savo gyvenimą paskyrė žuvusių, nukentėjusių tautiečių atminimo išsaugojimui.
ŽINIOS: Šiauliečio Giršo Rafaelio teigimu, Leiba Lipšicas buvo vaikščiojanti enciklopedija – žinojo tiek daug, kad visko paimti buvo neįmanoma.