
Naujausios
Savivaldybė laukia įrodymų
Senosios miesto kapinės neveikiančios, uždarytos. Bet jau buvo padaryta išimčių laidoti.
Miesto Tarybos sprendimu, kapinės buvo atvertos 2017 metų vasarį, kai mirė šviesuolė, miesto garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė. Urną su jos palaikais buvo leista laidoti šeimos kape, šalia tėvo Kazimiero Venclauskio, pirmojo miesto burmistro.
J. Jovaišaitės atvejis kitoks. Senosiose kapinėse yra laidojimo rūsys, ant kurio yra tik užrašas "Jovaišų šeima".
"Turime prašymą leisti poetę laidoti Senosiose kapinėse, bet reikia dokumentų, įrodančių giminystės ryšius", – sakė "Šiaulių kraštui" Virgilijus Statkus, miesto Savivaldybės Urbanistinės plėtros ir ūkio departamentas direktorius.
Tokių dokumentų iš karto nebuvo pateikta, todėl Savivaldybė paprašė juos teikti. Plius reikia derinti su paveldosaugininkais ir su Visuomenės sveikatos centru.
"Rūsys yra blogos būklės, durys užbetonuotos, jeigu ten viską plėšti, ar nesugrius? Gali būti ir kokio užkrato", – svarstė direktorius.
Renka įrodymus
Savivaldybei prašymą teikė Elona Antakauskė, architektė ir literatė, artimai bendravusi su J. Jovaišaite. Ji rūpinasi palaidojimo reikalais poetės giminaitės įgaliojimu. Renka Savivaldybės reikalaujamus dokumentus.
Su E. Antakauske susisiekti pavyko tik elektroniniu paštu. Ji parašė, jog "vyksta aiškinimasis, rimtas darbas", ir paprašė "netrukdyti".
Iki paskutiniųjų dienų poetę lankiusi literatė, buvusi mokytoja Danutė Augutienė "Šiaulių kraštui" sakė, jog literatai ėmėsi vykdyti poetės valią, o ji norėjo būti palaidota Senosiose kapinėse. Ten amžino poilsio atgulęs jos senelis Teodoras Jovaiša.
"Ji apie tai mums vis kalbėjo, pati iš jos esu girdėjusi tą norą, – prisiminė D. Augutienė. – Savo giminaitei yra rodžiusi, kur yra šeimos palaidojimo rūsys, specialiai ją vedėsi į Senąsias kapines."
Reikia ieškoti aprašo
Literatai dėl Savivaldybės reikalaujamų dokumentų pagalbos prašė istorikės Romos Baristaitės. Ji yra knygos apie Šiaulių senąsias kapines bendraautorė.
"Mažai kuo galėjau padėti, Jovaišų šeimos palaidojimo rūsį atradome, bet labiausiai padėtų Senųjų kapinių aprašas, jo reikėtų ieškoti", – sakė istorikė "Šiaulių kraštui".
Žinoma, jog 1979 metais buvo atlikta Senųjų kapinių katalikiškosios dalies inventorizacija, tuomet aprašyta per 7 000 kapų.
"Buvo padarytas didžiulis kapinių planas, jame sunumeruoti kapai, buvo ir aprašas – stora knyga, kurioje aprašyta kiekvieno kapo būklė, mirusiojo vardas, pavardė – svarbiausia informacija. Pati tą knygą varčiau", – prisiminė R. Baristaitė.
Kapinių planą ir aprašą anuomet gavo iš Kultūros paveldo inspekcijos.
"Bet ir Savivaldybė turi turėti tokį dokumentą savo archyvuose," – mano istorikė.
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje dirbanti R. Baristaitė padėjo literatams surasti netiesioginių įrodymų. Miesto laikraščiui 1998 metais J. Jovaišaitė davė interviu, kuriame pasakojo apie miesto Senosiose kapinėse, įspūdingame palaidojimo rūsyje palaidotą savo senelį Teodorą Jovaišą.
Pasakojo ir apie tai, kad T. Jovaiša buvęs fundatoriumi – 1905 metais testamentu Romos katalikų bažnyčiai palikęs šimtą rublių grynais ir banko užstatu tūkstantį ir šimtą rublių.
Rūsį reikia restauruoti
Senųjų kapinių šlaite yra išmūryti keli palaidojimo rūsiai, apleisti, apgriuvę. Vienas iš jų – su lentele "Jovaišų šeima". Šalia – rūsys su išplėštomis durimis, atviru tuščiu karstu.
"Savivaldybė priėmė sprendimą kapines uždaryti, miesto Taryba gali priimti sprendimą ir atidaryti išimties tvarka. Bet tam turi būti kažkokie argumentai, kažkokia nustatyta tvarka, – pabrėžė "Šiaulių kraštui" Rytis Budrys, Kultūros paveldo departamento Šiaulių skyriaus vadovas. – Senosios kapinės yra kultūros vertybė, urnos to paveldo nenaikina, bet nenorėtume, kad tai taptų masiniu reiškiniu."
Bet jis atkreipė dėmesį, jog poetės palaikų palaidojimo būdas kelia problemų.
"Nori laidoti ne į žemę – į rūsį, o tas statinys yra nebetinkamas naudoti, klausimas: kas jį remontuos, tvarkys? – klausia paveldosaugininkas. – Manau, pirmiausia rūsį reikia restauruoti. Nėra taip paprasta, kad sienoje kažkur padarysime nišą ir pastatysime urną, kaip sako besirūpinantys tuo žmonės. Mano manymu, nedera taip laidoti."
R. Budrys pasidalijo kitų šalių praktika, ten savivaldybės senus, neprižiūrimus palaidojimo rūsius atiduoda asmenims restauruoti, sutvarkyti už leidimą juose laidoti savo artimuosius.
Pinigų nėra
J. Jovaišaitė visą amžių nugyveno tėvų name, miesto centre. Pusę namo seniai buvo pardavusi, o kitoje pusėje gyveno iki mirties.
"Pagal 2013 metais sudarytą testamentą mums buvo palikusi ir tą pusę namelio, ir visus rankraščius, o visa kita – tolimai giminaitei. Bet viskas yra kitaip", – sakė "Šiaulių kraštui" Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė.
Po poetės mirties sužinota, kad ir ta pusė namo parduota.
"Nauja savinininkė paskambino ir klausė, ką darysim su rankraščiais, kada pasiimsim? – pasakojo pirmininkė. – Paprašiau, kad palauktų, tariuosiu dėl rankraščių saugojimo su Maironio muziejumi."
Šiauliečiai literatai prašė Rašytojų sąjungos finansinės pagalbos.
"Girdėjau, kad reikia kapinėse palaidojimo rūsį sutvarkyti, bet galime prisidėti tik keliais šimtais eurų, bet ne tūkstančiais eurų, – sakė Rašytojų sąjungos pirmininkė. – Savivaldybė, manau, turi daugiau svertų. Jeigu yra įrodymai, kad teisiškai įmanoma, tegu ji ilsisis prie savo giminaičių, kad jos valia nebūtų paniekinta. Bet jeigu neįmanoma, gal pati Savivaldybė priims sprendimą, kur laidoti?"
Už miesto pinigus – tik prie benamių?
Vicemeras Egidijus Elijošius žino apie poetės palaikų palaidojimo problemą. Žino, ir kad urna su jos palaikais saugoma laidojimo namuose.

"E. Antakauskė buvo atėjusi kelis kartus, sprendimo projektas Tarybai gali būti teikiamas, bet sutikite, kad vien Jovaišų pavardės sutapimo neužtenka, – pabrėžė vicemeras. – Kapavietės nuosavybės dokumentai turi būti surinkti, šiuo atveju formalumas labai svarbus. Kol kas turime tik mirties liudijimus, istorikų apybraižas."
Matęs E. Antakauskės nubraižytą projektą, kaip galima būtų į rūsio sieną įleisti urną. Bet, kita vertus, svarsto: "O jeigu pajudinus, jis sugrius, kas prisiims atsakomybę?"
Savivaldybė neprisidėsianti prie rūsio remonto ar laidojimo finansavimo.
"Tai artimųjų ir tų žmonių, kurie rūpinasi palaikų ramybe reikalas", – sakė vicemeras.
Bet pasvarsto, jog lėšų ne kažin kiek reikės: "Pagal E. Antakauskės projektą išimtų dvi plytas ir įdėtų urną, dar lentelę atnaujintų".
"Už Savivaldybės lėšas galima palaidoti tik Ginkūnų kapinėse, teritorijoje, kurioje laidojami mirusieji, neturintys giminių, – įvardijo alternatyvą vicemeras. – Bet suprantu, kad ir giminaitė, ir literatai mano, jog tai būtų mirusiosios pažeminimas, nes ji buvo žinomas žmogus. Paklūnam ir į etikos, ir į teisinius dalykus."
Tad jeigu Taryba neduotų leidimo laidoti Senosiose kapinėse, laidotų poetę už miesto pinigus šalia benamių kapų?
"Visi mirusieji yra lygūs, – teigė E. Elijošius. – Čia irgi nėra patvorys. Poetės nuopelnus pripažįstame, tik nėra giminaičių, kurie tinkamai galėtų pasirūpinti. Bet jų gi yra? Kažkas gi davė įgaliojimą kremuoti?"
K. Donelaičio gatvės kapinėse laidojami žymūs miestiečiai, yra panteonas. Kodėl šis variantas nesvarstomas? J. Jovaišaitė buvo Rašytojų sąjungos narė, o tokių šiauliečių – tik vienetai.
Iš pradžių E. Elijošius tvirtino, jog apie tokią galimybę nekalbama, nes ir "ten reikia šeimos kapavietę turėti". Bet pasitaręs su Savivaldybės specialistais, informavo, kad šis variantas gali būti siūlomas, jeigu neišeis poetės laidoti Senosiose kapinėse.
Gedulo namų "Šeimos medis", kur saugoma urna su kremuotais poetės palaikais, direktorius Ernestas Pilka sakė, jog pirmą kartą toks atvejis pasitaikė.
"Ne urnos saugojimas problema, – sakė jis. – Reikia surengti atsisveikinimą su bendruomene ir deramai mirusiąją palaidoti."
Už Savivaldybės lėšas galima palaidoti tik Ginkūnų kapinėse, teritorijoje, kurioje laidojami mirusieji, neturintys giminių.

Janina Jovaišaitė gimė 1929 metų gegužės 12-ąją Šiauliuose. Mokėsi Šv. Jėzaus Širdies seserų pradžios mokykloje, vėliau 7-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Stasio Šalkauskio).
1943-iaisiais susirgo ir tik 1955 metais vėl galėjo pradėti aktyvesnę veiklą. Nuo 1955 metų – Jaunųjų rašytojų sekcijos narė.
1961 metais įstojo į Vilniaus prekybos technikumo neakivaizdinį skyrių, įgijo knygų prekių žinovės specialybę. Dirbo autoūkyje, Fotografijos muziejuje.
1992 metais su Eugenijumi Puzanausku, Ričardu Šileika ir kitais miesto literatais įkūrė Šiaulių literatų kolegiją „Taškas“. 1994 metais prie savo namų atidarė literatūrinę kiemynę „Žalčio lūšna“, rengė mitologinės poezijos konkursus.
Rašytoja išleido trylika poezijos rinkinių: ,,Saulės laikrodis“ (1989), „Jonvabalių jungas“ (kartu su J. Jurkaičiu; 2001), „Trys paukščiai liepoje“ (2003, 2008), „Artemidės ženkle“ (2006), „Saulėgrąžų veidrodžiai“ (2006), „Krikštatėvių krykštavimai“ (proza, eilėraščiai/su E. Puzanausku, 2006), „Pegaso pievos“ (2007), „Piligrimystė į pradžią“ (2007), „Meilės potvynis“ (2009), „Sonata baltajai akacijai“ (2010), „Liepsnojantys sodai“ (sudarė Jaunius Kulnys; 2014), „Kuparas, raižytas gėlėmis“ (2018), „Lietaus akvarelės“ (2019), eilėraščių knygelę vaikams „Katinėli, labas rytas“ (2010).