Misija – rasti perliukus ir pažadinti talentus

Džiu­gi­na per­ga­lės

Šių me­tų Rug­sė­jo 1-osios šven­tę Šiau­lė­nų Mar­ce­li­no Šikš­nio gim­na­zi­jos mokytoja Dž. Ra­gaus­kie­nė pa­si­ti­ko su pen­kio­li­ka ket­vir­to­kų.

Mo­ky­to­jai ši moks­lo įstai­ga – be­veik vi­sas gy­ve­ni­mas: jo­je mo­kė­si nuo 4 kla­sės, o vė­liau grį­žo dirb­ti.

Po­kal­biui Dž. Ra­gaus­kie­nė kvie­čia į gim­na­zi­jos mu­zie­jų: "Ko­dėl į mu­zie­jų? No­riu pa­ro­dy­ti vai­kų per­ga­les!"

Mu­zie­ju­je su­dė­ti "Pat­rep­sy­nės" var­žy­tu­vių nu­ga­lė­to­jų pri­zai – kank­lės, ra­gai, būg­nas.

"Per 15 me­tų bū­tų ga­li­ma di­džiau­sią an­samb­lį su­kur­ti – vi­są amu­ni­ci­ją tu­ri­me", – šyp­so­si mo­ky­to­ja. Ir pa­si­da­li­ja sa­vo no­ru: iš­mok­ti gro­ti kank­lė­mis.

"Pat­rep­sy­nė­je" Šiau­lė­nų mo­kyk­los šo­kė­jai nu­ga­lė­to­jais yra ta­pę pen­kis kar­tus. Du kar­tus par­si­ve­žė dvie­jų ka­te­go­ri­jų pri­zus – pra­de­dan­čių­jų ir pa­žen­gu­sių­jų.

"Šie­met "Pat­rep­sy­nė­je" net ne­jau­kiai jau­čiau­si – at­va­žia­vo­me ir iš­si­ve­žė­me vi­sus pri­zus!" – juo­kia­si Dž. Ra­gaus­kie­nė. Pri­zai vai­kams – di­de­lė pa­ska­ta. Ne vi­sos šei­mos ga­li iš­leis­ti at­ža­las į sto­vyk­las. Šie­met į et­no­kul­tū­ri­nę sto­vyk­lą Ši­la­lė­je vy­ko trys šo­kė­jų po­ros.

Dž. Ra­gaus­kie­nė džiau­gia­si anks­tes­nės sto­vyk­los pa­sie­ki­mu: vie­na mo­ki­nė pra­dė­jo gro­ti kank­lė­mis. Da­bar ji mo­ko­si mu­zi­kos mo­kyk­lo­je Rad­vi­liš­ky­je.

"Tai ma­no di­džiau­sias pa­sie­ki­mas – vai­kas per šo­kį sa­ve at­ra­do ki­tur", – sa­ko Dž. Ra­gaus­kie­nė.

Mo­ky­to­ja nea­be­jo­ja: jei vie­ni ki­tiems pa­da­ly­tu­me dau­giau šil­tų žo­džių, mo­kyk­lo­se bū­tų daug dau­giau lai­min­ges­nių vai­kų, lai­min­ges­nių mo­ky­to­jų ir tė­ve­lių.

Grį­žo na­mo

Apie Šiau­lė­nus, gim­na­zi­ją, jos bend­ruo­me­nę Dž. Ra­gaus­kie­nė ga­li kal­bė­ti ne­sus­to­da­ma.

"Kiek­vie­ną rug­sė­jį gal­vo­ju: Die­ve, Die­ve, kaip bū­tų, jei aš bū­čiau dir­bu­si ki­to­je mo­kyk­lo­je – Pa­ne­vė­žio, Šiau­lių? Aš čia dir­bu per 30 me­tų, o dar pri­dė­ki­me mo­ky­mo­si me­tus! Ką tai sa­ko? Tai, kad aš la­bai my­lė­jau ši­tą mo­kyk­lą."

Dž. Ra­gaus­kie­nė var­di­ja vai­kys­tės sva­jo­nes: no­rė­jo bū­ti ba­le­to šo­kė­ja. Vė­liau – dai­lio­jo čiuo­ži­mo šo­kė­ja. Ak­to­re. Ket­vir­to­je kla­sė­je pe­rė­ju­si į Šiau­lė­nų mo­kyk­lą, pra­dė­jo lan­ky­ti šo­kių bū­re­lį. Šok­ti la­bai pa­ti­ko.

Jos pir­mo­ji šo­kių mo­ky­to­ja – da­bar­ti­nė any­ta Ma­ri­jo­na Ra­gaus­kie­nė, bu­vu­si lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja.

Mo­ki­nė bu­vo mo­kyk­los sie­la: spor­ta­vo, dek­la­ma­vo, šo­ko, da­ly­vau­da­vo olim­pia­do­se – vis­kas bu­vo įdo­mu. Ir da­bar pui­kiai pri­si­me­na šo­kių re­pe­ti­ci­jas, kai į Šiau­lė­nus va­ka­rais at­va­žiuo­da­vo iš Dau­gė­lai­čių au­to­bu­su.

Stu­di­juo­ti Dž. Ra­gaus­kie­nė pa­si­rin­ko is­to­ri­ją ir tei­sę tuo­me­ti­nia­me Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Per sto­ja­muo­sius ta­po kan­di­da­te ir grį­žo dirb­ti į sa­vo mo­kyk­lą.

1981 me­tų rug­sė­jo 1-ąją mo­ky­to­ja pri­si­me­na la­bai švie­siai. Mo­kyk­los kie­me­ly­je iš­si­ri­kia­vę vai­kai, pri­sta­to­mi nau­ji pe­da­go­gai. Ir ova­ci­jos, kai di­rek­to­rius pra­ne­ša, jog mo­kyk­lo­je bus dar vie­na nau­ja mo­ky­to­ja, pio­nie­rių va­do­vė.

Pir­mie­ji me­tai mo­kyk­lo­je Dž. Ra­gaus­kie­nei bu­vo la­bai įdo­mūs, tad su­lau­ku­si pa­kvie­ti­mo stu­di­juo­ti sta­cio­na­re, pa­gal­vo­jo: kaip gai­la, rei­kia išei­ti...

Stu­di­juo­da­ma Dž. Ra­gaus­kie­nė šo­ko ins­ti­tu­to dai­nų ir šo­kių an­samb­ly­je "Švie­sa". Įgi­jo tau­ti­nių šo­kių va­do­vo kva­li­fi­ka­ci­ją.

Ge­rai bai­gu­si stu­di­jas Dž. Ra­gaus­kie­nė ga­lė­jo rink­tis, kur dirb­ti. Bet grį­žo į tė­viš­kę ir sa­vo mo­kyk­lą.

Si­tua­ci­ja kei­tė­si: pra­si­dė­jo Są­jū­dis, gi­mė vai­kai. Kai pio­nie­rių ne­be­li­ko, po­pu­lia­ri­no ku­dir­kie­čių, mai­ro­nie­čių veik­lą.

Pra­di­nė­se kla­sė­se dir­bo pen­si­nio am­žiaus mo­ky­to­ja. Dž. Ra­gaus­kie­nė nu­spren­dė mo­ky­tis – nea­ki­vaiz­džiai bai­gė Šiau­lių pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą ir ta­po pra­di­nių kla­sių ug­dy­mo pe­da­go­ge.

"Kai bu­vau vai­kas, ma­ma sa­kė: "Vai­ke­li, būk pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja, kaip jiems ge­rai, dir­ba iki pir­mos va­lan­dos ir – na­mo. Koks li­ki­mo pirš­tas! Tik na­mo tik­rai ei­nu ne pir­mą va­lan­dą", – juo­kia­si pe­da­go­gė.

Kai Dž. Ra­gaus­kie­nė gy­nė­si mo­ky­to­jo me­to­di­nin­ko var­dą, te­ko at­sa­ky­ti ir į klau­si­mą, ar ne­si­gai­li, kad dir­ba ne is­to­ri­jos mo­ky­to­ja.

"Dirb­da­ma pra­di­nė­se kla­sė­se tu­riu la­bai daug sa­vi­raiš­kos. Aš gau­nu mo­lio ga­ba­lą ir jį min­kau, pa­skui tuos vai­kus ma­tau dai­nuo­jan­čius, šo­kan­čius, spor­tuo­jan­čius, skai­tan­čius, ku­rian­čius, ra­šan­čius. Pra­di­nės kla­sės – pra­džių pra­džia", – toks bu­vo at­sa­ky­mas.

"Per­liu­kų" paieš­ka

Išs­kir­ti­nis Dž. Ra­gaus­kie­nės gy­ve­ni­mo mo­men­tas – pa­žin­tis su šiau­lie­te et­no­kul­tū­ro­lo­ge Dia­na Mar­ti­nai­tie­ne ir pir­ma­sis kon­kur­sas "Pat­rep­sy­nė".

Mo­ky­to­ja pui­kiai pri­si­me­na pir­mo­jo kon­kur­so ma­žuo­sius šo­kė­jus – jie da­bar jau stu­den­tai.

"Pat­rep­sy­nė" man yra kaip vai­kas. Jam rei­kia ir ši­lu­mos, ir dė­me­sio, ir ma­no pa­stan­gų, kant­ry­bės. Kar­tais no­riu nu­leis­ti ran­kas, o ap­si­su­ku­si ran­kas vėl pa­ke­liu. Kiek­vie­ną rug­sė­jį sa­kau: "Vis­kas. Stop. Pa­var­gau, ne­be­ga­liu." Re­pe­tuo­ti rei­kia po pa­mo­kų. Su pra­di­nu­kais leng­va, bet kai mo­ki­niai išei­na į da­ly­ki­nę sis­te­mą, jiems bū­na 6–7 pa­mo­kos. Ko­le­gės ei­na na­mo, o aš sė­džiu, lau­kiu. Bet kai vai­kai atei­na į re­pe­ti­ci­ją, kai ma­tau jų gra­žią šo­ki­mo ma­nie­rą, vei­dus, bend­rys­tę, man vėl už­si­de­ga ug­ne­lė ir aš ži­nau, dėl ko tai da­rau", – sa­ko Dž. Ra­gaus­kie­nė.

"Per­liu­kų" mo­ky­to­ja ieš­ko nuo­lat. Vie­ni vai­kai yra mo­ty­vuo­ti "iš sa­vęs", bet yra to­kių, ku­riuos rei­kia pa­stū­mė­ti.

Mo­ky­to­jai ten­ka šo­kė­jus ir gau­dy­ti, ir pra­šy­ti, įkal­bi­nė­ti, kad atei­tų į re­pe­ti­ci­jas: vai­kai, jūs ga­li­te!

"Esa­me skir­tin­gi, kaip pa­ke­lės me­džiai. To­dėl la­bai svar­bu, į ko­kias ran­kas vai­kas pa­ten­ka. Jei pa­ts de­gi, už­de­gi ir ki­tus. Jei ug­ne­lės neį­kur­si, nie­ko ir ne­bus."

Mo­ky­to­ja džiau­gia­si, kad pa­dau­žos, hi­pe­rak­ty­vūs, sun­kiai su­val­do­mi vai­kai nu­ski­na lau­rus šok­da­mi.

"Tas chu­li­ga­nas šo­ka ir lai­mė­jo?!" – ap­lin­ki­nių nuo­sta­bą pri­si­me­na mo­ky­to­ja. Nors moks­las ne­si­se­ka, bū­na, kad sce­no­je nuo šo­kė­jo akių ati­trauk­ti ne­ga­li­ma. Tuo­met mo­ky­to­ja pra­šo: juk ne­ga­li­te bū­ti dve­je­tu­ki­nin­kai...

"Iš kur jūs to­kių gra­žių vai­kų at­ra­do­te?" – mie­las šir­džiai komp­li­men­tas, iš­girs­tas ne tik "Pat­rep­sy­nė­je", bet ir Lie­tu­vos vai­kų ir moks­lei­vių – lie­tu­vių liau­dies kū­ry­bos at­li­kė­jų – kon­kur­se "Tram­ta­tu­lis".

Šok­da­mi moks­lei­viai net su­pa­na­šė­ja – po­ro­je at­ro­do kaip bro­lis ir se­suo.

Duo­ta mi­si­ja

"Pat­rep­sy­nė" man yra is­to­ri­ja, kul­tū­ra, vai­kai, jų gy­ve­ni­mai, tė­vai, bend­ruo­me­nė. Mes esa­me la­bai stip­rūs. Di­de­lė sėk­mė, kai sa­lė­je sė­di di­de­lė pa­lai­ky­mo ko­man­da", – sa­ko Dž. Ra­gaus­kie­nė.

Var­žy­tu­vė­se mo­ky­to­ja jau­čia­si kaip krep­ši­nio ko­man­dos tre­ne­ris. Iš­gy­ve­na, sė­di su­spau­du­si kumš­čius, nu­stė­ru­si.

Kar­tą mo­te­ris dėl kon­kur­so ne­ga­lė­jo lai­ku at­vyk­ti į ma­mos ju­bi­lie­jų: "Įsi­vaiz­duo­ki­te, "Žal­gi­rio" ko­man­da iš­va­žiuo­ja, o tre­ne­ris – į ba­lių! Aš įpa­rei­go­ta, aš at­sa­kin­ga!"

Gim­ta­die­nį te­ko pa­vė­lin­ti. Ma­mai, iš ku­rios mo­kė­si darbš­tu­mo, pa­rei­gin­gu­mo, rū­pes­tin­gu­mo, duk­ra pa­do­va­no­jo kon­kur­se gau­tą me­da­lį.

Kon­kur­suo­se, sa­ko Dž. Ra­gaus­kie­nė, svar­bu ne tik šo­kis, tech­ni­ka, bet ir psi­cho­lo­gi­ja – įtai­ga, emo­ci­jų val­dy­mas. Ši veik­la bran­di­na vai­ką, su­tei­kia pa­si­ti­kė­ji­mo, iš­mo­ko sa­va­ran­kiš­ku­mo, rū­pin­tis vie­nas ki­tu.

"Vai­kai, jūs ki­to­kie! Jūs ne­ša­te kul­tū­rą, ski­ria­te tam lais­va­lai­kį, tu­ri­te kuo di­džiuo­tis – mo­kyk­la di­džiuo­ja­si ju­mis!" – vai­kus ska­ti­na mo­ky­to­ja.

Dž. Ra­gaus­kie­nė ti­ki, kad žmo­gui yra duo­ta mi­si­ja. Įk­vėp­ta et­no­kul­tū­ro­lo­gės D. Mar­ti­nai­tie­nės, ji or­ga­ni­zuo­ja mo­kyk­li­nius, ra­jo­ni­nius "Pat­rep­sy­nės" kon­kur­sus. Vi­si vai­kai gau­na pri­zus – nė vie­nas neiš­va­žiuo­ja neap­do­va­no­tas. Vi­suo­met su pri­zais at­vyks­ta Mar­ti­nai­čiai, pa­ti su­ran­da rė­mė­jų. Kai tik rei­kia, į pa­gal­bą at­sku­ba su­tuok­ti­nis.

"Be ko ne­bū­tų vi­so to? Be pui­kių žmo­nių, ku­riuos at­ra­dau per "Pat­rep­sy­nės" ju­dė­ji­mą. "Rad­vi­jos" an­samb­lis su Jū­ra­te ir Do­na­tu Stak­vi­le­vi­čiais – esu fan­tas­tiš­kų žmo­nių sū­ku­ry­je, vie­na bū­čiau be­jė­gė. Mes su­si­ren­ka­me kaip kas­ta, ju­dė­ji­mas, par­ti­ja", – juo­kia­si Dž. Ra­gaus­kie­nė.

Tad Šiau­lė­nų mo­kyk­la yra pil­na gy­vy­bės: vyks­ta var­žy­tu­vės, va­ka­ro­nės su tė­vais, se­ne­liais, bend­ruo­me­ne.

Pir­ma­ja­me kon­kur­se "Vi­sa mo­kyk­la šo­ka" tarp 80 Lie­tu­vos mo­kyk­lų Šiau­lė­nų Mar­ce­li­no Šikš­nio gim­na­zi­ja lai­mė­jo tre­čią vie­tą.

Da­ry­ti ge­rus dar­bus

Dž. Ra­gaus­kie­nė yra mak­si­ma­lis­tė – vi­sa­da da­rys iki ga­lo ir 100 pro­cen­tų. Yra me­to­di­nės gru­pės pir­mi­nin­kė, va­do­vau­ja šo­kių bū­re­liui "Dū­ky­mė­lis". Ak­ty­vią mo­te­rį do­mi­na dau­gy­bė da­ly­kų: mo­ky­to­jų aka­de­mi­ja, ang­lų kal­bos kur­sai. Pas­ku­ti­nis "uni­ver­si­te­tas" – ant­rus me­tus vai­ruo­ja ma­ši­ną. O kur dar džiaugs­mas – anū­kas Ado­mas!

Mo­ky­to­jos min­ty­se su­ka­si dar vie­na idė­ja: rei­kia pa­ra­šy­ti "Pat­rep­sy­nės" is­to­ri­ją.

"Yra toks pa­sa­ky­mas – kai duo­di, tau grįž­ta dvi­gu­bai. Ki­tas gy­ve­ni­mo šū­kis – Mo­ti­nos Te­re­sės: tu da­rai ge­rus dar­bus, nie­kas ne­ma­to, bet tu juos vis tiek da­ryk."

Dž. Ra­gaus­kie­nė dir­ba kon­kur­sų ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jo­se, se­mi­na­ruo­se da­li­ja­si me­to­di­ko­mis, min­ti­mis, kaip vai­ką pa­da­ry­ti nu­ga­lė­to­ju.

Per­ga­lėms, sa­ko mo­ky­to­ja, rei­kia nuo­sek­lu­mo, draus­mės sis­te­mos, su­si­kal­bė­ji­mo. Folk­lo­ri­nius šo­kius šok­ti ga­li ne vi­si – kaip ir ne vi­si ga­li šok­ti ba­le­tą ar gro­ti smui­ku.

Kai vai­kus mo­ko šok­ti dvi­gu­bą po­lką, Dž. Ra­gaus­kie­nė pra­šo pa­ro­dy­ti, kaip džiau­gia­si, kai ma­ma grįž­ta iš par­duo­tu­vės ir par­ne­ša do­va­nų.

"Bet kaip at­ras­ti dau­gy­bos len­te­lės ar no­si­nių ra­šy­mo me­to­di­ką? Da­bar­ti­niai vai­kai ne­no­ri dirb­ti, no­ri grei­to re­zul­ta­to", – apie pe­da­go­gi­nį skau­du­lį sa­ko mo­ky­to­ja.

Dž. Ra­gaus­kie­nei įstri­go iš­girs­tas in­ter­viu su pen­kis šim­tu­kus ga­vu­sia mer­gi­na: ji bu­vo la­bai dė­kin­ga pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jai už griež­tu­mą, reik­lu­mą, iš­mo­ky­mą dirb­ti.

Mo­ky­to­ja nea­be­jo­ja: jei vie­ni ki­tiems pa­da­ly­tu­me dau­giau šil­tų žo­džių, mo­kyk­lo­se bū­tų daug dau­giau lai­min­ges­nių vai­kų, lai­min­ges­nių mo­ky­to­jų ir tė­ve­lių.

"Kaip Pre­zi­den­tas sa­ko, bū­tų ge­ro­vės vals­ty­bė. Ta da­le­le ir pri­si­de­du prie ge­ro­sios mo­kyk­los. Džiau­giuo­si, kad mo­kyk­lo­je yra daug to­kių mo­ky­to­jų – kiek­vie­nas tu­ri­me ge­ru­mo sėk­ly­tę, ku­rią kaip bi­tu­tės pri­lip­do­me", – sa­ko Dž. Ra­gaus­kie­nė.