Moterų futbolo rinktinė Šiauliuose mes iššūkį kroatėms

– Lie­tu­vos rink­ti­nė pir­mą kar­tą pra­de­da ko­vas Eu­ro­pos čem­pio­na­to at­ran­ko­je nuo įpras­to gru­pių eta­po. Ko­kį sti­mu­lą ko­man­dai su­tei­kia šis fak­tas?

– Vi­sos mes lau­kia­me šių var­žy­bų, ku­rios vyks įpras­tu pa­sau­ly­je for­ma­tu. Rugp­jū­čio 29 die­ną žai­si­me na­muo­se su Kroa­ti­ja, o rug­sė­jo 3 die­ną iš­vy­ko­je su Švei­ca­ri­ja. Tai yra ga­na įdo­mu ir bus pro­ga pa­ma­ty­ti, kaip su­ge­bė­si­me atsigautiir pa­si­ruoš­ti ki­toms rung­ty­nėms. Ma­nau, kad bū­si­me pa­si­ruo­šu­sios, vi­sos mer­gi­nos no­ri gin­ti Lie­tu­vos gar­bę ir kiek­vie­no­je sto­vyk­lo­je no­ri­me per­teik­ti vis­ką aikš­tė­je. Pa­ža­da­me ati­duo­ti sa­ve 100 pro­cen­tų.

– Lie­tu­vos var­žo­vė­mis tur­ny­re bus Bel­gi­ja, Ru­mu­ni­ja, Kroa­ti­ja ir Švei­ca­ri­ja. Jei­gu rei­kė­tų api­bū­din­ti šias ko­man­das, ko­kios jos yra?

– Sun­ku ver­tin­ti var­žo­ves, kai mes ne­sa­me su jo­mis su­si­dū­ru­sios. Švei­ca­rės yra, ko ge­ro, stip­riau­sia gru­pės ko­man­da, ku­rią ga­li­me va­din­ti aukš­to ly­gio Eu­ro­pos rink­ti­ne, ki­tos už mus aukš­tes­nės rei­tin­ge. Žai­džiant su to­kio­mis var­žo­vė­mis bus pui­ki ga­li­my­bė mū­sų žai­dė­joms pa­ro­dy­ti sa­vo su­ge­bė­ji­mus, o Lie­tu­vai – iš­vys­ti, ko­kio ly­gio yra mū­sų rink­ti­nė.

– Iš ka­pi­to­nės per­spek­ty­vos, kaip ga­lė­tum api­bū­din­ti pro­gre­są rink­ti­nės žai­di­me, tre­ni­ruo­čių pro­ce­se? Ar pa­sta­rai­siais me­tais at­si­ra­do kaž­kas nau­jo, ką bū­tų ga­li­ma pa­žy­mė­ti kaip tei­gia­mus as­pek­tus?

– Tre­ni­ruo­čių pro­ce­sas yra pa­to­bu­lė­jęs, kai į jį įsi­trau­kė nau­jų žmo­nių. Di­de­lį in­dė­lį ko­man­dos dar­be įdė­jo fi­zi­nio ren­gi­mo tre­ne­ris Ša­rū­nas Bi­čiu­šas, pri­tai­ky­da­mas įvai­rias pro­gra­mas, stip­riai vy­riau­sia­jam tre­ne­riui Ri­man­tui Vik­to­ra­vi­čiui pa­de­da asis­ten­tės Ing­ri­da Si­liū­nie­nė ir Tat­ja­na Verž­bic­ka­ja. Prie jų taip pat ga­li­me pri­dė­ti ir sa­vo dar­bą ge­rai iš­ma­nan­tį var­ti­nin­kų tre­ne­rį Man­tą Ta­mu­lio­nį. Tu­ri­me ir vi­deoana­li­ti­ką Ta­dą Vil­ke­vi­čių, ku­ris įne­šė kaž­ką nau­jo ana­li­zuo­jant mū­sų žai­di­mą, žai­dė­jos aiš­kiai su­vo­kia žai­di­mo as­pek­tus.

La­bai džiu­gu, kad tu­ri­me ge­rus spe­cia­lis­tus, ku­rie pa­de­da jaus­tis, jog to­bu­lė­ja­me ir tas po tru­pu­ti ryš­kė­ja. Anks­čiau ne­tu­rė­jo­me pil­na­ver­čio tre­ne­rių šta­bo, ne­bu­vo var­ti­nin­kų ar fi­zi­nio ren­gi­mo spe­cia­lis­tų, o da­bar jau­čia­me pro­fe­sio­na­lu­mą ir pa­ki­les­nę at­mos­fe­rą.

Ma­nau, kad mer­gi­nos tre­ni­ruo­tė­se ati­duo­da la­bai daug, ta­čiau žai­dy­bi­nė­se si­tua­ci­jo­se mums la­biau­siai trūks­ta ko­ky­biš­ko ata­kų už­bai­gi­mo, kas leis­tų įgy­ven­din­ti sklan­dų ko­man­di­nį dar­bą ir švęs­tu­me per­ga­les. Šiais me­tais žai­dė­me tik­rai ge­rai ir nu­si­pel­nė­me per­ga­lių bei bu­vo ap­mau­du dėl ne­pa­siek­to ge­res­nio re­zul­ta­to.

– Rink­ti­nė il­gą lai­ką žai­dė su sa­vo ly­gio var­žo­vais, su ku­riais bu­vo ga­li­ma eks­pe­ri­men­tuo­ti žai­džiant lanks­tų fut­bo­lą. Da­bar lau­kia aukš­tes­nio meist­riš­ku­mo ko­man­dos, tad svar­biau­sia bus ak­cen­tuo­ti žai­di­mą gy­ny­bo­je?

– Šli­fuo­ti gy­ny­bi­nius veiks­mus bus su­dė­tin­ga. Ne­ma­žai pri­klau­so ir nuo to, kaip in­di­vi­dua­li žai­dė­ja įgy­ven­di­na sa­vo už­duo­tis aikš­tė­je, tad kiek­vie­na tu­rės draus­min­gai at­lik­ti sa­vo funk­ci­jas, nes dėl pa­pras­tų klai­dų ga­li by­rė­ti vi­sa mū­sų gy­ny­bos sis­te­ma. Tai ne­bus leng­va, bet, ma­nau, jog įgy­ven­din­ti sa­vo pla­ną yra įma­no­ma – tu­rė­si­me ke­lias die­nas tai iš­glu­din­ti tre­ni­ruo­tė­se ir skir­ti tam di­des­nį dė­me­sį.

– Į ko­man­dą įsi­lie­ja vis dau­giau jau­nų­jų fut­bo­li­nin­kių, ku­rios teo­riš­kai vis dar ga­li at­sto­vau­ti ir at­sto­vau­ja jau­ni­mo rink­ti­nių žai­dė­jomss. Ką ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie da­bar­ti­nes jau­ną­sias fut­bo­li­nin­kes?

– Pas mus nė­ra di­de­lio mo­te­rų fut­bo­lo ma­siš­ku­mo, tad iš kiek­vie­nos į mo­te­rų rink­ti­nę pa­te­ku­sios ta­len­tės yra daug ti­ki­ma­si. No­ri­me, kad jos į ko­man­dą įneš­tų švie­žio krau­jo, ak­ty­vu­mo ir at­si­da­vi­mo ko­vo­jant dėl bend­rų tiks­lų. Su­dė­ty­je yra ne­ma­žai pa­ty­ru­sių fut­bo­li­nin­kių, bet ko­man­do­je ne­si­jau­čia am­žiaus skir­tu­mo ar trin­ties, vi­sos yra drau­giš­kos ir pa­de­da vie­na ki­tai.

– Į Šiau­lius rink­ti­nės rung­ty­nės su­grįž­ta po dve­jų me­tų per­trau­kos. Sau­lės mies­tas dar va­di­na­mas Lie­tu­vos mo­te­rų fut­bo­lo lop­šiu. Ar svar­bu, kad bū­tent Šiau­liai priims pir­mą­sias ofi­cia­lias ko­man­dos rung­ty­nes?

– Aš ma­nau, kad svar­bu, jog Šiau­liai or­ga­ni­zuo­ja šias rung­ty­nes. Ma­nau, kad į sta­dio­ną at­vyks pa­lai­ky­ti ne­ma­žai žiū­ro­vų: bus ne tik vie­ti­niai, bet ir iš ki­tų mies­tų. Ma­no nuo­mo­ne, Šiau­lių sta­dio­nas yra mėgs­ta­miau­sias man ir dau­gu­mai žai­dė­jų, ku­rios žai­džia, yra žai­du­sios ar be­si­tre­ni­ra­vu­sios "Gint­ros" klu­be. Ki­tas pliu­sas – na­tū­ra­li sta­dio­no dan­ga, to­dėl la­bai ma­lo­nu, jog čia pra­dė­si­me Eu­ro­pos čem­pio­na­to at­ran­ką.