
Naujausios

Šiaulietis Rimantas, buvęs bendrovės "Geonafta" darbuotojas:
– Prezidentė, manau, sušvelnino viską, taip teigdama savo metinėje kalboje. Jos pačios darbuose buvo blaškymosi ir dirbtinumo. Tik užsienyje ji įžymi.
Bet ji teisi, sakydama, jog valdantieji norėtų tylaus prezidento. Kuris iš valdančiųjų nenori, kad kiti patylėtų? Kai visi tyli – gera, ramu. Ar kas kėlė balsą, kai per krizę Lietuva skolinosi iš bankų už didžiausias palūkanas?
Problemų yra ir bus, bet, manau, kad pastarąjį dešimtmetį gyvename tikrai geriau. Tik nėra susitvarkyta su tais, kurie savinasi, švaisto valstybės iždą, kurie mokesčių nemoka ir kurie yra nebaudžiami.
Štai, skaičiau, jog aplinkosaugininkai žmogelį už kibirą prikastos derlingos žemės nubaudė, o vagiančių už milijonus nemato.
Niekada nepamiršiu buvusio Liberalų sąjūdžio pirmininko Eligijaus Masiulio pasakymo, kad tik durnius gali dirbti už 5 tūkstančius litų. Visi "durniai", o protingam pinigus atneša?
Nesuprantu, kai žmonės balsuoja už tokius politikus, kaip Viktoras Uspaskich, o jis vėl 9 procentus balsų surinko. Kažkada, kai jis tik kūrė savo partiją, manęs žurnalistas klausė, kaip į tai žiūriu? Sakau, negali šaliai vadovauti žmogus, kuris čia neturi jokių šaknų.
Per mažai domimės politika ir tuo, kas valstybėje darosi. Rinkimuose juk tik 50 procentų žmonių dalyvauja.
Kaip aš pats gyvenu? Gerai gyvenu. Jeigu sakysi, kad blogai gyveni, tai ir bus blogai.

Senjorė NIJOLĖ, buvusi medikė:
– Nepasakyčiau, kad viskas valstybėje gerai. Daug ir Prezidentės pažadų buvo, tik jų įvykdymo mažai.
Senjorams tikrai sunku gyventi. Kainas kelia visur – ir parduotuvėse, ir už komunalines paslaugas. Esu našlė, pensijos gaunu vos per 300 eurų. Kažkiek pridėjo, bet ne tiek, kiek viskas brangsta. Pensininkui vaistai yra antra duona, o kokia jų kaina – baisu! Bet mūsų balsas į dangų neina.
Didžiausią žmonių pasipiktinimą kelia, kai politikai, valdininkai sau algas pasikelia – ir pakeliamos jos ne 10 eurų, kaip pensijos.
Pati buvau medikė, daugiau kaip trisdešimt metų dirbau felčere poliklinikoje, bet nepateisinu nė vieno mediko, kuris į žmogų akių nepakelia, neapžiūri. O jeigu pensininkas atėjo kuo skųstis, tai pasiūIo pasižiūrėti į pasą. Lyg pats niekada toks nebus. Kai dar dirbau, taip nebuvo. Daug yra abejingumo.
Šiaulietė esu nuo gimimo. Šiauliai dabar tiesiog išardyti, nebežinai nė iš kurios pusės prieiti prie bažnyčios. Aišku, sutvarkys kažkada. Bet Prisikėlimo aikštė – centrinė mūsų aikštė – žiauru, kas daroma ir kas iš jos bus? Į Panevėžį nuvažiuoju – Panevėžys irgi tvarkomas, bet kažkaip šviesiau.

Daiva ŠULCAITĖ, muzikantė, Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro "Dagilėlis" koncertmeisterė:
– Aš nepritariu nuomonei, kad viskas valstybėje yra gerai. Nė vienoje valstybėje nebūna viskas gerai. Tai labai plati tema, ir neatsakysi vienu sakiniu.
Lietuvoje yra ir daug pliusų, ir daug minusų. Kultūros žmogus esu, bet pirmiausia pasakyčiau, jog didžiausia problema yra socialinė atskirtis, kuri tik didėjo ir nemažėja. O kultūros srityje per mažai dėmesio skiriama dvasingumui. Menas dabar yra pasidaręs savotišku verslu. Susitelkiama į išorę, į tuščią pasireiškimą, į kiekybę.
Kiekybė dar nereiškia kokybės. Kokybę mene ne taip lengva pasiekti, jos ir yra mažiau, bet tai yra iškentėta, išjausta.

Dalius JANČIAUSKAS, Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius:
– Negirdėjau Prezidentės metinės kalbos. Bet kiek ją žinom, tai keista, kad ji galėjo taip tvirtinti? Juk pati visada buvo kritiškai nusiteikusi.
Jeigu, kaip sakot, kalbėjo ir apie tijūno bizūną, ir politinį chamizmą, ir bandymus žodžio laisvę riboti, ir įvairiausius draudimus, – tai ar viskas valstybėje gerai? Ar pati sau neprieštarauja?
Jeigu aš pasakysiu, kad Lietuvoje nepakankamai vertinama kultūra, nieko naujo nepasakysiu ir atrodysiu savanaudis.
Aš dirbu valstybinėje kultūros įstaigoje. Bet kai mūsų atlyginimus palygini su darbininko, durų ar langų gamintojo atlyginimu, tai man gėda sakyti, kiek aš uždirbu.

Ledų pardavėja NIJOLĖ:
– Nepasakyčiau, kad viskas mūsų valstybėje gerai. Emigracija didelė – koks čia gerumas, jeigu bėgama iš Lietuvos.
Aišku, gyvenimas kažkiek gerėja. Ypač šiuo metu. Nors keikiam valdžią, bet dabartinė valdžia vienintelė ėmė kažką gero žmonėms daryti: ir vaiko pinigus, ir pensijas kelia, kiek leidžia valstybės galimybės. Ir miestuose judama, tvarkoma.
Aš aštuonerius metus vasaromis bulvare ledus pardavinėju. Esu pensininkė, prie pensijos taip prisiduriu ir su žmonėmis pabendrauju, pusę miesto pažįstu.
Matau, kaip žmonės keičiasi. Tikrai geriau gyvename. Anksčiau žmonės daugiau padejuodavo dėl tos kapeikos–cento. Tėvai vaikui rinkdavo pigiausius ledus, o dabar leidžia pačiam rinktis, kokį nori.