
Naujausios
"Tai – įvykis, kuris ypač svarbus žydų bendruomenei, bet jis turėtų būti svarbus ir visai Šiaulių, Lietuvos visuomenei. Šis periodas palietė mus visus, – sako Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis. – Geto likvidavimas – paskutinis žingsnis, kai pasmerktuosius išvežė į koncentracijos stovyklas ne kalinti, o sunaikinti."
– Kas jums svarbiausia, prisimenant Šiaulių geto istoriją ir į jį patekusių žmonių likimus?
– Dalis žmonių apie įvykius prieš 75-erius metus nieko nežino, kiti žino tik iš nuogirdų, todėl atsiranda labai daug vietos spekuliacijoms: vieni bando švelninti situaciją ir parodyti, kad kažkas nebuvo toks baisus, kiti iš žmonių, galimai prisidėjusių prie tų įvykių, bando daryti didvyrius.
Reikėtų labai gerai pagalvoti prieš kam nors kabinant atminimo lentas ar statant paminklus, nes tai supriešina ir žeidžia žmones, kuriuos palietė Holokaustas. Antra, atsiranda vietos įvairiems politikieriams tuo pasinaudoti – ir iš vienos, ir iš kitos pusės.
Vieni tarsi bando tuos žmones rodyti Lietuvos patriotais, o kiti – kovoti prieš tai, tik ne visada jie kovoja nuoširdžiai, o turi kažkokių asmeninių tikslų.
Norėčiau dar kartą atkreipti visuomenės, ypač istorikų dėmesį, kad jie turėtų drąsos pasakyti ne pusę teisybės, o visą. Kuo anksčiau mes teisybę išsigryninsime, tuo greičiau vieni kitus suprasime. Ne tam, kad kaltintume vieni kitus, o būtent tam, kad neliktų vietos tarpusavio kaltinimams.
– Kaip minėsite geto likvidavimo 75-ąsias metines?
– Norėčiau pakviesti liepos 14 dieną ateiti ne tik žydus, bet ir visus šiauliečius, bendrapiliečius į Gyvųjų maršą, nueiti kelią nuo geto vartų iki geležinkelio stoties ir pabandyti suprasti, kas įvyko, kur nuvedė akla neapykanta. Kviečiame ir žydų gelbėtojų šeimas – mes jų niekada nepamiršime.
Sekmadienį 12 valandą rinksimės prie Šiaulių antrąjį getą žyminčio akmens Trakų ir Ežero gatvių kampe. Minėjime bus žmonių, kurių likimai susieti su Šiauliais, su getu – iš užsienio, ir iš Lietuvos, iš kitų žydų bendruomenių. Šiaulių "Aušros" muziejus žadėjo paskolinti kėdžių, kad senyvi žmonės galėtų prisėsti, o tie, kurie negalės eiti, bus pavėžėjami iš vienos vietos į kitą autobusais.
Nuo paminklinio akmens Trakų ir Ežero gatvių kampe eisime į pirmojo geto teritoriją, sustosime prie akmens, kuris žymi senąsias žydų kapines Žalgirio gatvėje. Iš geto pajudėsime link geležinkelio stoties. Stotis pasirinkta kaip simbolinė vieta, iš kur žydai buvo vežami į paskutinę kelionę – į koncentracijos stovyklas Štuthofe, Dachau.
Iš geležinkelio stoties važiuosime į masinių žudynių vietas – Gubernijos miške, iš ten – į Kužių memorialą ir grįšime į Šiaulius.
Į Šiaulių getą pateko apie 6 500 žmonių, išgyventi pavyko vos keliems šimtams.
Geto gyventojai kasdien patirdavo pažeminimus, jų akyse būdavo žudomi šeimos nariai. Iš ryto išvarydavo į darbus, bet jie nežinojo, ar pareis. Jie badavo, o jeigu pavykdavo gauti maisto iš miesto, duonos ar bulvės nešimas į getą vaikams buvo didžiausias nusikaltimas, už kurį pagavus galėjo pakarti iš karto prie geto vartų.
Ir tai truko ne vieną dieną. Bet viltį žmonės vis dėlto saugojo: veikė mokykla, buvo gydytojas. Tačiau tai nebuvo stovykla. Tie, kurie tiko darbams, išgyveno ilgiau, o tie, kurie buvo netinkami... Kodėl vyko vaikų akcijos? Nes vaikai netiko darbams, jie brutaliai nužudyti. Seneliai, ligoti taip pat netiko darbams, juos vežė į Kužių, Gubernijos miškus ir žudė.
– Kodėl apie žydų tragediją beveik nebuvo kalbama net jų šeimose, nutylimos šeimų tragedijos?
– Žmonės bandė blokuoti atmintį.
Vakar teko bendrauti su svečiu iš Pietų Afrikos Respublikos Aaronu Girša. Jis kartą paprašė tetos papasakoti, kaip ji gyveno Lietuvoje, kas įvyko. Teta, susiėmusi už galvos, išbėgo iš kambario, net nepajėgė kalbėti.
Šiauliuose jis aplankė Chaimo Frenkelio fabriko teritoriją, kur išlikę jo senelio statyti kaminai. Svečiui buvo įdomu prisiliesti prie tų pačių plytų, kurias lietė senelis. Jo šeimoje apie Lietuvą buvo uždrausta kalbėti, nes sunku pasakoti anūkams, kad seneliai, ilgą laiką gyvenę ir kūrę valstybę, vieną dieną buvo suvaryti į getus ir pradėti naikinti.
Kai jį nuvežiau į Gubernijos mišką, į Kužius, jis verkė kaip vaikas, nors jam daugiau kaip 70 metų. Sakė: net būdamas psichologu, negaliu suprasti, kas turėjo dėtis su žmonėmis, kad jie galėtų suvaryti ir pakelti ginklą prieš bejėges moteris, vaikus, naujagimius. Jis negalėjo rasti pateisinimo tiems poelgiams.
Kiekvienas, kuris atvažiuoja, pasakoja savo istorijas apie šeimas, gimines. Kiekvieną kartą sunku jas iš naujo išgyventi.
Mano babos brolis su žmona ir vaikais nužudytas Panevėžyje, mes net nežinome, kur uždegti žvakutę. O yra giminių, kurių net pavardės nebežinomos.
Prieš mėnesį Biržuose Pietų Afrikos Respublikos žydų iniciatyva pastatytas memorialas, bandyta surinkti pavardes žmonių, kurie ten nužudyti. Žinoma, kad nužudyta apie 3 000, bet pavyko nustatyti tik 600 pavardžių, dirbant kartu su Yad Vashem'o institutu, archyvais, liudininkais. Apie dalį šeimų nėra kam papasakoti, nes jų neliko. Mes nežinome, kiek iš jų galėjo išaugti mokslininkų, rašytojų, menininkų, kiek jie galėjo duoti pasauliui.
Mes su tuo gyvenome, visos žydų kartos su tuo gyvena. Sovietmečiu tą nešiojomės savyje, net negalėjome atminimo akmens pastatyti ir parašyti, kad ten nužudyti žydai. Netgi po mirties jiems neleido būti palaidotiems, kaip žydams.
Ir dabar yra skaudžių atvejų. Gal iš nežinojimo? Pavyzdžiui, senosios žydų kapinės Šiauliuose. Tarsi sakoma, kad reikia išsaugoti žydų paveldą, istoriją įamžinti, o išduodami leidimai naikinti kapines ir išmesti ten palaidotų žmonių palaikus. Mes rodome jiems didžiulę nepagarbą, bandoma pateisinti, kad tai neišvengiama. Sako, kapinių čia nebėra, sovietmečiu pavogti ir išvežti paminklai, bet praėjusios vasaros įvykiai parodė, kad vis dėlto palaikų ten yra. Užteko šiek tiek pakasti ir iškasė kaulų. Nesakau, kad tai padarė sąmoningai, bet reikia daryti, kad taip neįvyktų.
– Kaip baigėsi ikiteisminis tyrimas, kuris buvo pradėtas radus iškastus palaikus?
– Niekaip. Gavome raštą iš prokuratūros, kad nebuvo nusikaltimo sudėties. Galėjome veltis į teisminius ginčus, bet ne toks tikslas, tikslas – atkreipti dėmesį, kad taip neturi būti.
– Kodėl svarbu, kad į Gyvųjų maršą ateitų miesto bendruomenė?
– Kad mes vieni kitus suprastume, turime kartu sudalyvauti Gyvųjų marše. Gete atidūrę žmonės kūrė Šiaulius, Lietuvą ir vieną dieną kažkas nusprendė juos nušluoti nuo žemės paviršiaus vien dėl to, kad jie buvo žydai, kitaip meldėsi ar kitaip atrodė.
Norėtųsi, kad ateitų kuo daugiau jaunimo, nes ateitis priklauso jam. Jeigu jaunimas supras, kas įvyko, turbūt dės visas pastangas, kad ateityje panašūs įvykiai nepasikartotų ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Mes neturime galimybės tylėti. Jeigu bandysime tylėti ir sakyti, kad tai – jau istorija, ji gali sugrįžti.
Kuo anksčiau mes teisybę išsigryninsime, tuo greičiau vieni kitus suprasime. Ne tam, kad kaltintume vieni kitus, o būtent tam, kad neliktų vietos tarpusavio kaltinimams.