
Naujausios

Ryškus pėdsakas Šiaulių medicinoje
Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorius Remigijus Mažeika bei medicinos direktoriaus pavaduotojas chirurgijai Antanas Pauliukas pasitiko į ligoninę atvykusius svečius. Netruko užsimegzti pokalbis, kurio ašimi tapo dr. Domas Jasaitis.
Susitikimo pradžioje R. Mažeika nusprendė padovanoti buvusio ligoninės direktoriaus, gydytojo, šviesios atminties gydytojo Kazimiero Knizikevičiaus knygą "Šiaulių krašto medicinos istorija", kurioje daug kartų minimas D. Jasaičio vardas.
Domas Jasaitis gimė 1898 metų rugpjūčio 18 dieną Stanaičiuose prie Garliavos. 1917 metais baigė Voronežo Martyno Yčo gimnaziją, studijavo mediciną Kijevo ir Berlyno universitetuose. 1923–1925 metais dirbo Paryžiaus ligoninėje ir Pastero institute, apgynė medicinos daktaro laipsnį, metus buvo Lietuvių studentų draugijos Paryžiuje pirmininkas.
Nuo 1925 metų Šiauliuose dirbo vidaus ligų gydytoju, dėstė mokytojų seminarijoje.
Knygoje "Šiaulių krašto medicinos istorija" rašoma, kad gydytojas Domas Jasaitis vedė garsaus Šiaulių advokato ir visuomenės veikėjo Stasio Lukausko dukrą Sofiją, kuri buvo žinoma demokratinių kairiųjų pažiūrų Šiaulių visuomenės veikėja. Kai Šiaulių miesto savivaldybėje buvo įkurtas Medicinos skyrius, pirmuoju jo vedėju buvo D. Jasaitis. 1926 metais D. Jasaitis dirbo ligoninės ambulatorijoje.
Nepriklausomoje Lietuvoje sveikatos apsauga rėmėsi privačių gydytojų veikla. Knygoje rašoma, jog privačios praktikos gydytojai, rūpindamiesi praktikos sėkme, kėlė savo kvalifikaciją: prenumeravo užsienio medicinos žurnalus, "Mediciną", kai kurie turėjo nemažas privačias bibliotekas. Tarp tokių minimas ir dr. D. Jasaitis. Jis rengė ir mokslinius pranešimus savo draugijoms, o darbus spausdino leidiniuose.
Nepriklausomoje Lietuvoje Šiauliuose buvo įsisteigusios dvi medicinos gydytojų draugijos. Antroji vadinosi Šiaulių medicinos gydytojų draugija. Jos valdyboje 1928–1929 metais buvo ir D. Jasaitis. 1932 metais ši draugija vienijo 32 medicinos gydytojus, o D. Jasaitis buvo šios draugijos pirmininkas ir pirmininkavo iki 1940 metų.
Mano tėvas ir senelis abu dirbo tam, kad JAV Lietuvą pripažintų laisvą, nepriklausomą nuo sovietų sąjungos. Jie labai stengėsi, kad ši žinia būtų paskelbta labai plačiai. Mano tėvas keliavo net po pasaulį ir skleidė šią mintį".
Visapusiška veikla
Dirbo D. Jasaitis ir paskutinėje nepriklausomos Lietuvos Šiaulių miesto taryboje. "Labai plati ir visapusiška buvo gydytojo D. Jasaičio ir jo žmonos Sofijos Jasaitienės-Lukauskaitės veikla. Ji – partizanų štabo narė ir žvalgė kovų su bermontininkais metu, racionalios gyvulininkystės organizatorė ir propaguotoja, kalinių ir politinių kalinių globėja, "Mopro" rėmėja, 1937 metais – Lietuvos vaiko draugijos Šiaulių skyriaus valdybos pirmininkė, fašistinės okupacijos metais – žydų globėja", – rašoma K. Knizikevičiaus knygoje.
D. Jasaitis tuo metu buvo vienas iš Šiaulių kraštotyros draugijos steigimo iniciatorių. 1927 05 15 jis dalyvavo šios draugijos steigiamajame susirinkime ir buvo išrinktas valdybos nariu. Buvo D. Jasaitis ir 1937 metais Šiauliuose įkurto "Rotary" klubo paskutiniuoju pirmininku. D. Jasaitis su žmona 1938 metais dalyvavo Helsinkyje vykusiame "Rotary" suvažiavime ir atstovavo Lietuvą.
Baigiantis 1938 metams D. Jasaitis buvo paskirtas Šiaulių ligoninės vedėju. Mažoje ligoninėje dirbti buvę sunku ir nuspręsta statyti naują ligoninę. Statybų klausimas susikomplikavo dėl prasidėjusio karo su vokiečiais. Statyba pradėta 1939 metų rudenį, bet dėl Antrojo pasaulinio karo viltis nusistūmė daugeliui metų.
Kovos su džiova pradininkas Lietuvoje
Įveikti džiovą buvo viena iš svarbiausių sveikatos problemų. 1926 metais buvo įkurtas Lietuvos kovos su Tuberkulioze draugijos (KTD) Šiaulių skyrius. Skyrius atnaujintas 1932 metais, valdybos pirmininku buvo D. Jasaitis. Gydytojas labai energingai ėmėsi darbo. Tų metų balandžio 11 dieną atidarė Tuberkuliozės dispanserį, kuriame iki 1944 metų ir dirbo.
Dispanseris dirbo kas antrą dieną po 2,5 valandos, nemokamai priiminėjo miesto ir apylinkės gyventojus. D. Jasaitis pasirūpino, kad dispanserio ligoniai vaistinėse gautų vaistų mažesnėmis kainomis. Jis ligonius peršviesdavo savo namuose (kitoje gatvės pusėje) įrengtame rentgeno kabinete.
D. Jasaitis dirbo ir visuomeninį darbą. 1933 metais jis įsteigė J. Šalkauskio fondą, į kurį Šiaulių visuomeninės organizacijos, kolegos gydytojai ir kiti asmenys aukojo pinigų, už kuriuos buvo nupirktas mikroskopas dispanseriui.
Reikšmingas KTD Šiaulių skyriaus gyvenimo įvykis buvo 1933 metų lapkrityje Šiauliuose surengtas IX Lietuvos KTD suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir D. Jasaitis. Suvažiavime šiauliečiai, kovos su tuberkulioze entuziastai, siekė, kad būtų statoma Šiaulių tuberkuliozės sanatorija. Suvažiavimas, vertindamas Šiaulių skyriaus nuveiktus darbus, draugijos ateinančių metų sąmatoje numatė kaupti lėšas būsimos Šiaulių tuberkuliozės sanatorijos statybai. Nuo 1936 metų buvo nuspręsta silpnesnius vaikus vasarai siųsti pas ūkininkus, gyvenančius geresnėse sodybose, prie miškų ir upių.
Tuberkuliozės dispanseryje buvo plėtojama ir šviečiamoji veikla. Pati dr. D. Jasaičio asmenybė, jo be atlygio dirbamas darbas lėmė kovos su tuberkulioze sėkmę. D. Jasaitis skirtinas prie įžymiausių kovos su tuberkulioze Šiauliuose pradininkų.
Ir Amerikoje gydė sergančiuosius tuberkulioze
Atvykęs į ligoninę dr. D. Jasaičio anūkas D. Valiūnas pasakojo, jog jo senelis be medicinos labai mėgo ir muziką, o ypač operą. "Jam dainuoti operą sekėsi nelabai gerai, tačiau dainuodavo labai garsiai", – juokavo svečias.
1944 metais D. Jasaitis su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1945–1950 metais jis buvo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkas, 1945–1947 metais, šios organizacijos Vykdomosios tarybos narys. 1950 metais išvyko į JAV, čia dirbo gydytoju "Gaylord Farm" sanatorijoje Konektikute. Nuo 1953 metų dirbo Tampos (Florida) tuberkuliozės ligoninėje. Nuo 1973 metų buvo Pasaulio Lietuvių gydytojų sąjungos garbės narys.
D. Jasaitis mirė 1977 metų birželio 6 dieną Mount Vernoje (JAV).
Didžiausia vertybe anūkas išskyrė senelio gerumą. Abu seneliai Domas ir Sofija Jasaičiai labai mylėjo Lietuvą ir labai norėjo, kad ji išsikovotų laisvę.
"Gaila, kad jis tos dienos nesulaukė, tačiau visada žinojo, kad Lietuva bus laisva", – sakė D. Valiūnas.
Svečias pasakojo, kad D. Jasaitis ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje dirbo tuberkuliozės gydytoju. Lengva nebuvo, nes reikėjo išmokti kalbą, žinias pritaikyti Amerikos sistemoje. Amerikoje tuberkuliozės nebėra, D. Valiūnas sako, jog tai – ir jo senelio nuopelnas.
Gyvendamas Amerikoje D. Jasaitis daug keliavo po pasaulį ir visada domėjosi gyvenimu bei įvykiais Lietuvoje.
Lietuvoje – antrą kartą
Pats D. Valiūnas gimė Vokietijoje, o į JAV išvyko drauge su tėvais dar būdamas kūdikis. Augdamas su tėvais visada bendravo lietuviškai, tačiau mokykloje ir su broliais dažniausiai kalbėjo angliškai, o lietuviškoje šeštadienio mokykloje – lietuviškai. Kai tėvai mirė, lietuviškai kalbėti nebebuvo su kuo. Tačiau ir šiandien D. Valiūnas puikiai supranta ir gerai kalba lietuviškai. Tik skaityti lietuviškai, sako, yra sunku.
Svečias papasakojo ir apie savo tėvą Juozą Kęstutį Valiūną, kuris, kaip ir senelis, buvo didelis Lietuvos patriotas. "Mano tėvas ir senelis abu dirbo tam, kad JAV Lietuvą pripažintų laisvą, nepriklausomą nuo sovietų sąjungos. Jie labai stengėsi, kad ši žinia būtų paskelbta labai plačiai. Mano tėvas keliavo net po pasaulį ir skleidė šią mintį", – pasakojo svečias iš Amerikos.
Pirmą kartą Lietuvoje Dominykui teko būti prieš ketverius metus. Tada lankėsi tik kaip turistas, nežinojo ką turi daryti, kad daugiau sužinotų apie savo senelio gyvenimą Lietuvoje.
"Važiavau tik daugiau sužinoti apie Lietuvą, kuri man labai patinka. Aplankėme Baltijos jūrą, Kryžių kalną, žaidžiau golfą. Pagal profesiją esu investuotojas, tačiau man visada labai patiko skaityti apie Lietuvą, apie Europą, apie Antrąjį pasaulinį karą", – pasakojo D. Valiūnas ir džiaugėsi aplankęs ir Kauną, pabuvojęs ir Lietuvos sostinėje.
"Dabar važiuosime į Nidą, o vėliau – į Taliną, nes žmonos šeima iš motinos pusės yra iš Estijos. Mano žmona pirmą kartą pamatys savo artimuosius", – pasakojo D. Valiūnas, iš Amerikos atvykęs labiau pažinti savo giminės geneologinio medžio šaknis, prisiliesti prie savo giminės istorijos, pasisemti stiprybės iš senelių gyvenimo ir pasijausti tvirčiau šiame pasaulyje.