
Naujausios
Šiaulietis apie 1863 m. sukilimą
Pirmoji mirties bausmė
1863 metų laikotarpyje Šiauliuose, kur aš tuomet gyvenau, mirties bausmė politiniams nusikaltėliams buvo toks paprastas dalykas, kad žmonės nustojo tuo domėtis.
Mirties bausmės buvo vykdomos už miesto, vakarų pusėj, ant mažo kalnelio. Vietos gyventojai davė jam charakteringą lietuvišką vardą „Ponų kalnas“, nes toj pačioj vietoj 1831 metais buvo įvykdomos mirties bausmės lenkų insurgentams – sukilėliams, kurie daugiausia priklausė prie aukštesnio luomo, prie „šlėktos“ ir ponų.
Aš prisimenu, kad pirmoji mirties bausmė 1863 met. įvyko penktadienį, žydų Naujųjų Metų antrąją dieną. Į bausmės vykdymo vietą vedė du nusikaltėlius: jaunuolį Kviatkovskį iš Joniškio (kuo jis buvo nusikaltęs užmiršau) ir „piatisotskj“ (toks policijos valdininko laipsnis) – už tai, kad jis atidavė lenkų insurgentams siuntinį, kurį turėjo įteikti karo vadui.
Diena buvo graži. Saulė švietė. Nuo lietaus, kurs lijo tą naktį, gatvėse buvo maži vandens klanai. Kviatkovskis buvo apsirengęs šviesiom kelnėm ir, eidamas iš kalėjimo, kurs buvo kitame miesto gale, jis stengėsi išvengti vandens klanelių, kad neaptaškytų kelnių. Eidamas pro namą, kuriame buvo laikomos lenkų moterys, buvusios įtrauktos į sukilimo sūkurį, jis linksmai linktelėjo galvą suimtosioms patrijotėms, susibūrusioms prie lango už grotų, ir tarė joms lenkiškai. – Aš einu į vestuves!
Žydai tuo metu buvo savo maldos namuose ir verkdami meldėsi. Šiurpus ir baisus buvo skirtumas: iš vienos pusės žydai, kuriems joks pavojus negrėsė ir kurie verkė tik dėl žodžių „Kas mirs ir kas liks gyvas“, o iš kitos nelaimingas jaunuolis, kuris su šypsena, beveik šokinėdamas ėjo mirti.
Karvelis – siela
(Tragikomiška scena)
Laike keturių mėnesių (nuo rugsėjo mėn. iki gruodžio 1863 m.) Šiauliuose buvo įvykdyta 12 mirties bausmių, bet nė viena jų nesukėlė tiek susidomėjimo, kaip Bagdonavičiaus nubaudimas. Bagdonavičius (jo vardas, rodos, buvo Juozas) buvo vietos dvarininkas. Prieš tai jis tarnavo karininku dragūnų regimente, bet sukilimo pradžioje pabėgo iš tarnybos ir tapo lenkų sukilėlių – insurgentų būrio vadu. Jis labai gerai žinojo apylinkes, o tarnyboj pas rusus išsilavino karo dalykuose ir iš vietinių sukilėlių buvo pavojingiausias asmuo.
Jis vadovavo mūšiui ties Tryškiais, kur rusų kariuomenės būrys, pulkininko Davidovo vedamas, turėjo didelį nepasisekimą, ir ten žuvo jų kapitonas Neidgartas, buvusio Kaukazo vietininko sūnus.
Pagaliau Bagdonavičius surengė Varnių užpuolimą, jam padėjo visi žmonės iš vyskupijos ir seminaristai, kurie iš seminarijos sodo šaudė į rusus (todėl vėliau seminarija ir vyskupija buvo perkeltos į Kauną). Bet čia jis smarkiai nukentėjo, o maža dalis jo bendrininkų, kur užsiliko gyvi, tapo išvaikyta. Bagdonavičius buvo sužeistas, kulka perėjo per petį. Bet jam pavyko pasislėpti ir ilgą laiką niekas negalėjo jo surasti.
Matydamas, kad sukilimas pralaimėtas, Bagdonavičius nutarė bėgti į užsienį. Bet kol jis visiškai išsigydė žaizdą ir įvykdė savo planą, rusų kariuomenės vadovybė sužinojo, kad jis slepiasi viename kaime, netoli rubežiaus.
Bagdonavičius turėjo sužadėtinę Liandsbergaitę, kuri turėjo dvarą Panevėžio apskrity (ji buvo sesuo ano gvardijos karininko Liandsbergio, kuris 1878 metais užmušė du žmones tikslu apiplėšti ir todėl buvo išsiųstas į katorgą (Sibiran). Kai panelė Liandsbergaitė sužinojo, kad jos sužadėtinis nuteistas mirti, ji atvyko į Šiaulius ir prašė vietinės vyriausybės palengvinti jo likimą.
Liandsbergaitė nuvažiavo į Rygą ir kreipėsi telegrafu prašydama carienės, kad ji pasirūpintu Bagdonavičiaus mirties sprendimą pakeisti amžinąja katorga, o jai, Liandsbergaitei, būtų leista važiuoti kartu su juo Sibiran. Atsakymas į Liandsbergaitės telegramą atėjo iš Vilniaus, iš Muravjovo, pas baroną Maidelį: jis jam padarė griežtą pastabą už tą, kad šis užtęsė mirties bausmės įvykdymą. Įsakymas gautas šeštadienį, o bausmės vykdymas buvo paskirtas antradienį.
Dešimtą valandą ryto prasidėjo liūdnoji procesija. Visą kelią iš kalėjimo iki „Ponų kalno“ Bagdonavičius ėjo drąsiai. Kai jis pradėjo kopti į baisųjį kalnelį, staiga atsisuko atgal ir metė žvilgsnį į begalinę žmonių minią, ir šypsena vienam akimirksniui nušvietė jo veidą: jis pamatė savo sužadėtinę.
Kada jis buvo pastatytas prie stulpo, tai paprašė, kad jo nepririštų, bet tas prašymas nebuvo išpildytas. Iššovė. Sužadėtinė, kuri visą laiką meldėsi, atsikėlė ir svirduliuodama pradėjo trauktis atgal. Bet kareivių būrys dar nesijudino iš vietos, ir po kelių minučių pasigirdo antras zalpas. Pasirodė, kad pirmą kartą šovė be kulkų, o tik antrą kartą justicija išpildė savo nusprendimą.
Čia kaip tik ir įvyko tragikomiška scena. Prie manęs stovėjo mano pažįstamas jaunas lenkas. Jis buvo uolus lenkų patriotas, bet iš tų, kurie nėjo kovoti „į mišką“. Aš pastebėjau, kad jo paltas buvo tik užmestas ant pečių, nors buvo gana šalta. Kai tik pasigirdo pirmasis zalpas, staiga iš po jo palto išlėkė karvelis, pasikėlė aukštyn ir nulėkė, o mano „patriotas“ pradėjo bėgti į pakalnę kaip paleista vilyčia iš lanko. O kai pasigirdo antrasis zalpas, tai jis sustojo kaip sumišęs išverstom akim.
Aš žinojau iš laikraščių, kad Ukmergėj taip pat buvo panašus atsitikimas. Kai šaudavo kokį nors insurgentą-sukilėlį, lenkai slapta išleisdavo karvelius, norėdami aiškiai parodyti liaudžiai, kad nukankintojų sielos eina iškart į dangų. Bet nelaimingojo Bagdonavičiaus „dūšia“ nulėkė į dangų keliom minutėm anksčiau, negu ji atsiskyrė nuo kūno.
Laike paskutiniųjų keturių mėnesių 1863 metais aš buvau nuolatinis laikraščio „Golos“ Šiaulių miesto korespondentas ir jam pranešdavau apie sukilimo eigą. Mano korespondencija apie Bagdonavičiaus nubaudimą nebuvo atspausdinta, todėl nuo to laiko nustojau jam rašyti.
„Mūsų momentas“, 1931 metai, Nr. 38.
Stilius ir kalba netaisyti. Parengta iš V. Purono senosios spaudos publikacijų rinkinio.
Geri patarimai
Veido skaistumo nustojus patariama retkarčiais gerti petruškų ar kiečių arbatą. Be to, labai yra sveika nešioti ant kaklo tikrinius karielius.
„Moteris“,
1922 m., Nr. 5.
Gerdamas arbatą nesipilk ją į lėkštutę ir paskui iš tos lėkštelės negerk. Išmaišius šaukštelį reikia pasidėti į lėkštelę, kad geriant nesipainiotų apie lūpas. Šaukšteliu maišydamas neskambink į stiklinės šonus kaip į „dzvaną“ – maišyti reikia švelniai.
„Darbininkas“,
1939 m., Nr. 3.
Kojas reikia statyti ant grindų, o ne užsikelti vieną koją ant kitos kelio kaip tai daro amerikiečiai, ir nesukryžiuoti kojų nors jau svečiuose prie aukštesnių, vyresnių asmenų, bažnyčioje. Tai ypač netinka moterims. Nedailu ir nekuklu kada jos kur nors baliuj, salione ar kitoj viešoj vietoj drąsiai susideda kojos ant kojos ir apatiniai rūbai kartais dar matytis.
Nereikia kristi ant kėdės ir atsigulti, kad ji net braškėtų, bet negražu prisiglausti tik prie pačio kraštelio. Reikia atsisėsti žmoniškai ir truputį atsilošti.
„Moteris“,
1927 m. Nr. 11.
Miesto gyvenimo sąlygos daug kuo nuo kaimo skiriasi, o be to miesto ir kaimo žmonės net kitonišką išvaizdą turi. Miesto panelės dažniausiai plonutės, kaimo – diktos, pirmosios pripratusios švelniai po miestą vaikščioti, kaimietės – laisvi paukščiai, visą savo gyvenimą tarp laukų gyvena.
„Moteris“,
1924 m., Nr.6.