Sporto keliais į Ameriką ir atgal

V. Ju­rė­nas pa­sa­ko­ja, kad, bū­da­mas 15-os me­tų, tiek pa­mė­gęs sun­ku­mų kil­no­ji­mą, jog „per­si­tre­ni­ra­vo“. Ga­lė­jo su­trik­ti svei­ka­ta, to­dėl šiai spor­to šakai pa­sa­kęs "stop". Ta­da pa­mė­gęs sli­di­nė­ji­mą, pir­mą stam­bią per­ga­lę iš­ko­vo­jo, tar­nau­da­mas so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je Mask­vo­je: iš 3000 sli­di­nin­kų bu­vęs pir­mas. Grį­žęs iš ar­mi­jos, V. Ju­rė­nas pe­rė­jo į leng­vą­ją at­le­ti­ką, nes sli­di­nė­ti bu­vo ne­pa­lan­kios są­ly­gos – tą žie­mą Lie­tu­vo­je ne­bu­vo snie­go.

Spor­ti­nin­kas dau­giau­siai dir­bo pe­da­go­gi­nį dar­bą, yra bai­gęs Kau­no kul­tū­ros ins­ti­tu­to Pe­da­go­gi­nį sky­rių. Il­gą lai­ką dir­bo leng­vo­sios at­le­ti­kos tre­ne­riu Šiau­lių bui­ti­nin­kų mo­kyk­lo­je. Apie 1990 me­tus V. Ju­rė­nas bu­vo pa­kvies­tas dirb­ti į Pa­ne­vė­žio spor­to mo­kyk­lą in­ter­na­tą di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju spor­tui. Iš­dir­bęs tre­jus me­tus, jis iš­vy­ko bėg­ti ma­ra­to­no į Niu­jor­ką, JAV ir ten li­ko... 13 me­tų.

– Ko­kia bu­vo pa­si­li­ki­mo Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se prie­žas­tis?

– Pag­rin­di­nė prie­žas­tis – spor­tas. Ki­ta – no­ras su­si­pa­žin­ti su ame­ri­kie­tiš­ku gy­ve­ni­mo bū­du.

– Kaip vyk­da­vo tre­ni­ruo­tės ir da­ly­va­vi­mas var­žy­bo­se JAV?

– Aš­tuo­ne­rius me­tus Niu­jor­ke spor­ta­vau, li­ku­siais gy­ve­ni­mo ten me­tais ne­ga­lė­jau da­ly­vau­ti var­žy­bo­se, ka­dan­gi dir­bau to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­ju. Pra­džio­je dir­bau sta­ty­bi­nin­ku. Vi­sai ne­tu­rė­jau sta­ty­bi­nin­ko dar­bo pa­tir­ties, bet iš­mo­kau. Po dar­bų maž­daug va­lan­dą pail­sė­da­vau, daž­niau­siai ant grin­dų, bėg­da­vau po ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų ir tik po to grįž­da­vau na­mo. Kan­ki­nau sa­ve dėl me­da­lių. O kai dir­bau vie­no­je len­kų fir­mo­je pa­mai­ni­nį dar­bą, tre­ni­ruo­da­vau­si kiek­vie­ną die­ną, o šeš­ta­die­niais ir sek­ma­die­niais į dar­bą nu­bėg­da­vau 20 km., iš dar­bo bėg­te grįž­da­vau 12 km.

– Ką dar be dar­bo ir spor­to veik­da­vo­te Niu­jor­ke?

– Lie­tu­vių bend­ruo­me­nės na­muo­se „Ži­di­nys“ Niu­jor­ke bu­vau iš­rink­tas bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ku, ta­čiau pa­rei­gų at­si­sa­kiau, ka­dan­gi ne­be­bū­tų li­kę lai­ko ter­ni­ruo­tis. Bend­ruo­me­nės na­riai kar­tu leis­da­vo lai­ką, švęs­da­vo šven­tes. Pri­si­dė­jau prie veik­los ir bu­vau ak­ty­vus lie­tu­vių bend­ruo­me­nės su­si­bū­ri­mų da­ly­vis. Ma­nau, kad bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ku bu­vau iš­rink­tas dėl to, kad pa­si­sa­ky­da­vau prieš „di­pu­kų“ (prieš­ka­rio ir ka­ro me­tų emig­ran­tų) bei nau­jų­jų emig­ran­tų jun­gi­mą­si. Pas­te­bė­jau, kad nau­jai at­vy­ku­siems se­nie­ji emig­ran­tai ne­pa­de­da įsi­dar­bin­ti, įsi­tvir­tin­ti JAV. Aš pa­ts esu pa­dė­jęs įsi­dar­bin­ti bent 15-ai lie­tu­vių.

– Ko­dėl pa­li­ko­te Niu­jor­ką?

– Iš Niu­jor­ko į Lie­tu­vą grį­žau dėl as­me­ni­nių prie­žas­čių. Ma­no tė­vai gy­ve­no Žei­me­ly­je. Net­ru­kus at­si­ra­do ir dar­bas Žei­me­lio že­mės ūkio mo­kyk­lo­je (da­bar – Žei­me­lio tech­no­lo­gi­jų ir pa­slau­gų mo­kyk­la). Įsi­dar­bi­nau kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ju ir iš­dir­bau 12 me­tų.

– Da­bar var­žy­bo­se ne­be­da­ly­vau­ja­te. Ko­dėl?

– Nau­jo­joje Ze­lan­di­jo­je Ok­len­de vy­ku­sio­se IX-osio­se pa­sau­lio ve­te­ra­nų žai­dy­nė­se su ko­man­da „Vil­niaus ST Se­nior“ žai­džiau krep­ši­nį. Lai­mė­jo­me bron­zą, ta­čiau man trū­ko ran­kos rau­muo. To­liau krep­ši­nio žais­ti ne­be­ga­lė­jau. Bė­gio­ti su­truk­dė ke­lio me­nis­ko trau­ma. Šiuo me­tu tre­ni­ruo­juo­si, pa­tir­tų trau­mų pa­sek­mių ne­be­jau­čiu.

– Ko­kie atei­ties spor­to pla­nai?

- Ma­ne vis kal­bi­na ki­ti leng­vaat­le­čiai ve­te­ra­nai kar­tu vyk­ti į var­žy­bas, bet aš vis at­si­sa­kau. Ir da­bar ką tik kal­bi­no vyk­ti į var­žy­bas Lat­vi­jo­je. Bet ar be­rei­kia man tų avan­tiū­rų? Ir taip ma­no gy­ve­ni­me jų bu­vo ap­stu. Da­bar sten­giuo­si gy­ven­ti svei­kai, sai­kin­gai bė­gio­ju, žiū­riu svei­ka­tos. Na, o ko­va dėl me­da­lių – kaip li­ga, sa­vęs kan­ki­ni­mas. Gal­būt ka­da nors dar įkal­bi­nė­ja­mas su­tik­siu da­ly­vau­ti var­žy­bo­se, nes ži­nau, kad tik­rai lai­mė­čiau me­da­lių. Ma­no am­žiaus var­žo­vų nė­ra daug. Dar vis nu­ke­liu tai į atei­tį.