Gigantiška bulvė

Prieš ke­lias die­nas išė­ju­si į dar­žą pa­si­kas­ti bul­vių E. Ma­tin­ta­lo ra­do to­kį gum­bą, ku­rio už­te­ko net ke­tu­riems žmo­nėms pa­val­gy­ti pie­tums. Iš pra­džių mo­te­ris pa­svė­rė bul­vę na­muo­se, rod­me­nys su­sto­jo be­veik ties pu­sės ki­log­ra­mo pa­da­la, ta­čiau paaiš­kė­jo, kad svars­tyk­lės iš­si­de­ri­nu­sios, tad mo­te­ris ją dar sy­kį pa­svė­rė ki­tur ir tą­kart svars­tyk­lės ro­dė 597 gra­mus. To­kios bul­vės mo­te­ris dar ne­bu­vo ra­du­si.

Ji pa­sa­ko­jo net neį­si­vaiz­duo­jan­ti, koks bū­siąs der­lius, nes kol kas virkš­čios dar ne­nu­ru­da­vu­sios, tad bul­vių iš­si­ka­sa tik tiek, kiek rei­kia tai die­nai pa­val­gy­ti. Gal­būt ras ru­de­nį ir dar di­des­nių.

Tie­sa, bul­vės vi­dus bu­vo šiek tiek iš­ge­dęs, ta­čiau ir li­ku­sios da­lies už­te­ko pie­tums prie na­mi­nių kot­le­tų.

Ko­kia bul­vės veis­lė, ji ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti, nes sėk­lai rin­ko­si jų įvai­rių. Spe­cia­liai dir­vos ne­trę­šė, tik to­je vie­to­je ne­sė­ta bu­vo gal pen­ke­rius me­tus, tad že­mei leis­ta pail­sė­ti. Be to, te­ri­to­ri­jo­je šei­mi­nin­ka­vo na­mi­niai paukš­čiai, tad ir jie pa­trę­šė.