Į žudynių vietą – žvėrių takais

Žvė­rių ta­kais

„Šiau­lių kraš­tas“ ra­šė, kad Ak­me­nės kraš­to mu­zie­ju­je vy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je pa­gerb­ta pir­mo­ji iš lie­tu­vių ta­pu­si Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­lė Ona Ši­mai­tė, ku­ri iš Vil­niaus ge­to nuo mir­ties gel­bė­jo žy­dų vai­kus.

Ren­gi­ny­je da­ly­va­vo iš už­sie­nio at­vy­kę jų tau­tie­čiai, ki­ti sve­čiai. Jiems pla­nuo­ta pa­ro­dy­ti is­to­ri­nę vie­tą Pa­pi­lės se­niū­ni­jo­je, kur 1941-ai­siais su­šau­dy­ti ke­lios de­šim­tys žy­dų ir gru­pe­lė lie­tu­vių.

Ta­čiau neap­si­lan­ky­ta, ne­pa­gerb­ta, nes ren­gi­nio iš­va­ka­rė­se jo or­ga­ni­za­to­riai pra­my­nė bry­dę iki žu­dy­nių vie­tos ir su­pra­to, kaip sun­ku bū­tų ke­liau­ti gar­baus am­žiaus žmo­nėms dir­vo­mis, miš­ku. Nė­ra net men­kiau­sio ta­ke­lio.

Praė­jus sa­vai­tei „Šiau­lių kraš­tas“ pa­pra­šė ra­jo­ne gi­de dir­ban­čios Ri­tos Ma­siu­lie­nės pa­ro­dy­ti pa­mink­lą miš­ke.

Gy­ven­da­ma ne­to­lie­se esan­čiuo­se Kai­riš­kiuo­se ji ne kar­tą yra bu­vu­si prie pa­mink­lo Jo­nai­čių miš­ke ne­to­li Šiau­di­nės kai­mo. Ta­čiau šį­kart pa­klys­ta. Žvė­rių ta­kais klai­džio­ja­me tarp su­vir­tu­sių me­džių.

Po ke­lių skam­bu­čių te­le­fo­nu ge­rai šį su miš­ką pa­žįs­tan­čiais žmo­nė­mis su­ran­da­me pa­mink­lą. Ap­link jį ne­se­niai nu­pjau­ta žo­lė.

Is­to­ri­nė vie­ta – kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas

Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas pa­vel­do­sau­gai An­ta­nas Ga­ba­lis va­kar tei­gė „Šiau­lių kraš­tui“, kad iki šiol nė­ra gir­dė­jęs jo­kių prie­kaiš­tų, kad žy­dų žu­dy­nių vie­ta pra­stai pri­žiū­ri­ma.

Žu­dy­nių vie­tą pri­žiū­rė­ti įpa­rei­go­ta Pa­pi­lės se­niū­ni­ja. Se­niū­nas An­ta­nas Vai­čiaus tei­gia, kad du kar­tus per me­tus nu­pjau­na žo­lę ap­link pa­mink­lą.

Jo tei­gi­mu, te­ri­to­ri­ją žy­mė­ju­si, o vė­liau nu­pu­vu­si ir išar­dy­ta me­di­nė tvo­ra nė­ra rei­ka­lin­ga.

De­šimt­me­čiais be jo­kios nuo­ro­dos prie ke­lių lie­kan­ti is­to­ri­nė vie­ta se­niū­nui ir­gi ne­ke­lia rū­pes­čių. Paaiš­ki­na: iš Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos gir­dė­jo, jog spe­cia­li len­ta at­si­ras.

Pa­ly­dė­ti iki žu­dy­nių vie­tos iki šiol nie­kas ne­pra­šė ir gi­dės R. Ma­siu­lie­nės. Ji ma­no, kad žmo­nės ne­si­do­mi ir to­dėl, kad is­to­ri­ja sle­pia­ma.

Anuos 1941-ųjų įvy­kius me­nan­čių se­no­lių R. Ma­siu­lie­nė ne­pa­žįs­ta ir abe­jo­ja, ar bė­ra gy­vų. Vie­nin­te­lį liu­dy­to­ją Sta­sį Stul­pi­ną yra gir­dė­ju­si kal­bant 2001-ai­siais, kai prie pa­mink­lo bu­vo su­reng­tas mi­nė­ji­mas. Už­ra­šy­to pa­sa­ko­ji­mo ko­pi­ją gi­dė yra iš­sau­go­ju­si.

Mi­nė­ji­me da­ly­va­vo ir šių ei­lu­čių au­to­rius.

Šiau­di­nė­je užau­gęs, o vė­liau mo­ky­to­ju dir­bęs S. Stul­pi­nas pa­sa­ko­jo, jog miš­ke na­ciai su­šau­dė šia­me kai­me įreng­to ge­to da­lį gy­ven­to­jų – vy­rus. Žy­dai į Šiau­di­nę bu­vo su­va­ry­ti iš Pa­pi­lės.

„Ma­čiau, kaip nuo Tryš­kių pu­sės at­va­žia­vo ke­le­tas bal­ta­raiš­čių, ta­da iš­gir­do­me: su­šau­dy­ti žy­dų ir vie­ti­nių apy­lin­kių ko­mu­nis­tų, kom­jau­nuo­lių, – pa­sa­ko­jo S. Stul­pi­nas. – Iš pra­džių Dil­by­čių ke­liu, ku­rį vė­liau vie­ti­niai ėmė va­din­ti Mir­ties ūly­čia, bal­ta­raiš­čiai iš­si­ve­dė stip­res­nius ge­to gy­ven­to­jus pa­sa­kė, kad rei­kės kas­ti grio­vius“.

Vie­ti­niai gy­ven­to­jai ke­le­tą paaug­lių pa­siun­tė į ne­to­lie­se te­kan­tį Aviž­lio upelį vė­žiau­ti. Kad pa­ma­ty­tų ar pa­si­klau­sy­tų, kas vyks­ta. Žmo­nės ban­dė su­si­vok­ti.

S. Stul­pi­nas sa­kė ži­nąs, kas vy­ko žu­dy­nių vie­to­je, nes vė­liau kal­bė­jo­si su vie­nu iš tų bal­ta­raiš­čių, jis ir pa­pa­sa­ko­jęs.

Miš­ke duo­bę ka­sę vy­rai su­pra­to ar­tė­jant eg­ze­ku­ci­ją, bal­ta­raiš­čiai lie­pė sku­bė­ti.

Į pa­va­ka­rę iš Pa­pi­lės į miš­ką ark­lių trau­kia­mu ve­ži­mu at­vež­ta gru­pe­lė lie­tu­vių, o iš ge­to Dil­by­čių ke­liu pa­ju­dė­jo žy­dų ko­lo­na. “

„Va­rė juos bal­ta­raiš­čiai iš Šiau­di­nės, Aviž­lių kai­mų, – me­na S. Stul­pi­nas. – Su jais bu­vo ir vie­nas vo­kie­tis. Rai­šas ese­si­nin­kas. At­min­ty­je te­be­re­giu, kaip jis ėjo vi­sų pa­sko­je klūp­čio­da­mas: kliunk kliunk“.

Žu­dy­nes S. Stul­pi­nas pa­va­di­no bai­sią­ja va­lan­da: „Šū­vių pa­pliū­pos su­dre­bi­no kai­mą. Čia bu­vo gir­dė­ti ir mirš­tan­čių­jų ai­ma­nos, nes pa­va­ka­rė bu­vo ty­ki ir gar­sas skli­do to­li. Kul­kos zvim­bė ir virš Šiau­di­nės. Kaip pa­skui su­ži­no­jo­me, ke­li pa­smerk­tie­ji mir­ti pa­bė­go, o bal­ta­raiš­čiai pyš­ki­no į vi­sas pu­ses“.

Pa­si­bai­gus žu­dy­nėms iš Tryš­kių at­va­žia­vo ke­li ese­si­nin­kai.

„Ma­tyt, jie no­rė­jo ap­žiū­rė­ti, ar lie­tu­viai pui­kiai įvyk­dė sa­vo už­duo­tį“, - sam­pro­ta­vo S. Stul­pi­nas.

Jis pa­sa­ko­jo, kad žu­di­kai per nak­tį puo­ta­vo Ge­ry­biš­kės dva­re. Pas­kui gir­ti dar nu­va­žia­vo į miš­ką ap­žiū­rė­ti tą vie­tą. Ėjo ir drą­ses­ni vie­ti­niai gy­ven­to­jai. Pa­ma­tė ju­dan­čią že­mę. Sup­ra­to – ka­pa­vie­tė­je dar il­go­kai te­be­ru­se­no gy­vy­bė.

Pa­pi­lė­je gy­ve­na bu­vęs pe­da­go­gas Ste­po­nas Ado­ma­vi­čius, ir­gi rin­kęs duo­me­nis apie žy­dų žu­dy­nė­mis. Ra­šy­da­mas dar­bą „Ak­me­nės ra­jo­no lan­ky­ti­nos vie­tos“, kal­bė­jo­si su tuo­met gy­vais te­be­bu­vu­siais įvy­kių liu­di­nin­kais.

S. Ado­ma­vi­čiaus tei­gi­mu, iš ge­to iš­ve­dė 45 žy­dus – maž­daug 18 - 50 me­tų vy­rus. Kai juos su­šau­dė, iš Pa­pi­lės dviem ve­ži­mais at­ve­žė 14 lie­tu­vių, ku­rie pri­jau­tė so­vie­ti­nei val­džiai.

Prie duo­bės pa­sta­čius pen­kis lie­tu­vius, vie­nas iš jų su­si­grū­mė su žu­di­kų va­du. Tuo­met trys vy­rai, nors ir su­žeis­ti, pa­bė­go į tan­kų eg­ly­ną.

Ki­tų pa­smerk­tų­jų prie duo­bės ne­be­ve­dė, o su­šau­dė su­gul­dy­tus ant že­mės.

Vi­si pa­lai­kai 1967 me­tais iš­kas­ti ir per­lai­do­ti Pa­pi­lės mies­te­lio ka­pi­nė­se, vie­no­je duo­bė­je, ant ka­po pa­sta­ty­tas pa­mink­li­nis ak­muo.

Po po­ros me­tų ir žu­dy­nių vie­to­je at­si­ra­do pa­mink­las. Pa­sak S. Ado­ma­vi­čiaus, ant pa­mink­lo klai­din­gai pa­ra­šy­ta, kad nu­žu­dy­ta apie 50 žy­dų ir 5 lie­tu­viai.

Iš­li­ku­siuo­se ge­to vir­ši­nin­ko duo­me­nys liu­di­ja: „pri­da­vė iš­ves­ti“ 45 vy­rus.

Daug ra­šy­ti­nių šal­ti­nių iš­nag­ri­nė­ju­si gi­dė R. Ma­siu­lie­nė, ra­do ir dau­giau ne­tiks­lu­mų ar prieš­ta­ra­vi­mų. Jos tei­gi­mu, lie­ka neaiš­ku, trys ar ke­tu­ri pa­bė­go lie­tu­viai, nes po ke­lių de­šimt­me­čių iš­ka­sant pa­lai­kus klai­din­gai su­skai­čiuo­ta.

„Vie­nur tei­gia­ma, kad ese­si­nin­kai da­ly­va­vo, kol bu­vo šau­do­mi žy­dai, o kai at­ve­žė lie­tu­vius, pa­li­ko bal­ta­raiš­čius, pa­sa­kę: "Jie nė­ra mums nie­kuo nu­si­kal­tę, tvar­ky­ki­tės pa­tys“, – sa­kė R. Ma­siu­lie­nė.

Ji gir­dė­ju­si pa­pi­lė­niš­kių ar­gu­men­tų, ko­dėl pa­lai­kai iš žu­dy­nių vie­tos per­lai­do­ti Pa­pi­lė­je: „Jei bend­ro­je duo­bė­je ne­bū­tų bu­vę tų ta­ry­bi­nių ak­ty­vis­tų, tai nie­kas ne­bū­tų rū­pi­nę­sis per­lai­do­ji­mu“.