Naujausios
„Ta wodka pachnie mlodoscion“ („Toji degtinė kvepia jaunyste“) – tarstelėjau iš Lenkijos atvykusiam bičiuliui, begeriant jo dovanų atvežtą „Wodka Wyborowa“ butelį. Man šis posakis tarsi jau buvo kažkur girdėtas, berods taip yra sakęs kažkuris lenkų literatūros klasikas, tad bičiulis šiems žodžiams pritarė. Kvapas – stiprus dalykas.
Manau, kad Lenkija beveik visiems mums, sovietmečio vaikams, buvo pirmasis užsienis – langas į pasaulį. Vasarą klausydavomės Lenkijos radijo muzikinės laidos „Vasara su radiju“, o pietinės Lietuvos pusės gyventojai galėjo matyti net Lenkijos televizijos laidas, vieną kitą į Lenkiją net leisdavo išvykti.
Šiandien vėl norisi dar ir dar kartą pakeliauti po Lenkiją, B.Pruso, H. Senkevičiaus, A. Mickevičiaus, J. Slovackio, J. Biliūno, Č. Milošo, S. Kymantaitės-Čiurlionienės ir kitų kūrėjų pėdsakais. Seinuose vyskupavo Antanas Baranauskas, Seinų kunigų seminarijoje mokėsi V. Mykolaitis-Putinas ir V. Kudirka. Gal mažai kas ir žino, kad Lietuvos himno autorius rinkosi kunigystės kelią, bet III kurse apsisprendė, jog tam stokoja pašaukimo.
Rašytiniuose šaltiniuose Lenkiją pirmą kartą paminėta 965 metais. Tiesa, kiek kitokiu įvykiu nei Lietuva 1009 m. Jei lietuviai nugalabijo jiems krikščionybę norėjusį nešti vienuolį Brunoną ir taip atsidūrė analuose, tai Lenkijos paminėjimas susietas su verslu. Į Vavelio kalvą Krokuvoje, kur buvo turgus, atkeliavo žydas Ibrahimas, Jakobo sūnus, kažką pardavė, kažką pirko ir netikėtai padarytą sėkmingą biznį džiaugsmingai aprašė.
Jeigu mes Lietuvos Lenkijos ryšius pradedame sieti nuo Jogailos ir Jadvygos, gaila, kad pamirštame anksčiau buvusį Kazimiero Didžiojo ir Aldonos, Gedimino dukters, ryšį. Be to, Lietuva visu šimtmečiu anksčiau už Viljamą Šekspyrą gali pasipuikuoti karaliaus Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija. O juk Žygimantas ir Barbora – ne kokie nors vaikėzai iš Veronos.
Nusprendžiau pafantazuoti, kas galėjo būti. Kai lėktuvo katastrofoje prie Smolensko žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis, per naujus rinkimus į šį postą pretendavo ir jo brolis Jaroslavas Kačinskis. Tiesa, laimėjo ne jis, o Bronislovas Komarovskis, kurio kadencija jau irgi seniai pasibaigusi ir šiuo metu prezidentas – Andžejus Duda, tačiau jei būtų laimėjęs J.Kačinskis. Jis vienišas, mūsų tuometinė prezidentė Dalia Grybauskaitė irgi viena...
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila (1348–1434 m.) yra viena įspūdingiausių ir įdomiausių Lietuvos ir Lenkijos istorijos asmenybių. Savo gyvenimą pradėjo, kaip pagonis, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo sūnus, o baigė, kaip Lenkijos karalius, šalies, kuri jo valdymo metus prisimins, kaip Lenkijos aukso amžių. Nors netikėtai įdomus faktas, jog būsimas Lietuvos didysis kunigaikštis, o vėliau Lenkijos karalius, taip ir neišmoko nei skaityti, nei rašyti. Ir štai toks valdovas sutriuškina Vokiečių ordiną Prūsijoje.
Kadangi keliai Lenkijoje dažniausiai veda į Krokuvą, noriu prisiminti garsųjį Antano Vivulskio paminklą šiame mieste, senojoje Lenkijos sostinėje, skirtą Žalgirio mūšiui, pastatytą minint to mūšio 500-ąsias metines, t. y. 1910 metais (kiek daugiau nei prieš dešimtmetį atšventėme 600-ąsias mūšio metines). Paminklo autorius Antanas Vivulskis. Garsus pianistas Ignacas Paderevskis, kurį su A.Vivulskiu supažindino Vladislovas Mickevičius (poeto sūnus), Žalgirio paminklo viziją puoselėjo nuo vaikystės – ji gimė jam perskaičius šio mūšio aprašymą. Nuo kiekvieno uždarbio pianistas atidėdavo dalį paminklo statybai, o pamatęs skulptoriaus A.Vivulskio darbus iškart apsisprendė – tai būsimo paminklo autorius.
Per Antrąjį pasaulinį karą paminklas buvo sugriautas, bet pokaryje stebuklingai atstatytas. Net tuo momentu Lenkijoje buvusi sovietinė armija atstatymui talkino, didžiulė raitelio figūra buvo atskraidinta kariniu malūnsparniu ir nuleista ant postamento. Tuomečiams ideologams buvo įrodyta, kad – tai paminklas pergalei prieš vokiečių okupantus (1410 m.!). Daugelis tvirtina, kad minėtas raitelis – Vytautas. Ir veidas tarsi jo. Tačiau ten – Jogaila. Tai sužinoję visi nusivilia, girdi, tiek vilčių dėta ir še tau. Nors ar Jogaila ant žirgo taip jau blogai? O veidu panašumas? Bet juk jie giminės.
Žygimanto Senojo žmonos karalienės Bonos Sforcos dėka į Lenkiją ir Lietuvą greičiau atkeliavo Renesanso kultūra. Iš gimtinės Italijos į Lenkiją ją atlydėjo italų menininkai, ji atsivežė didžiulę knygų biblioteką. Drauge su karaliene Bona atsirado ir kitokių tradicijų, tarkim, moterų madingos iškirptės (dekoltė) – įspūdis vyrams. Mūsų didikai suvokė, kad norint suintriguoti moteris, reikia domėtis menu, rinkti meno kūrinius, nes jie darė pašnekovėms įspūdį.
O dėl Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorijos Vilnius net vadinamas meilės miestu. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Žygimantas Augustas savo pilyje buvo apsuptas gražiausių moterų, galėjo mėgautis visais gyvenimo malonumais, turėjo iš ko rinktis, tačiau jo širdis linko prie Barboros, nors tam prieštaravo ir jo motina karalienė Bona Sforca, ir lenkų bajorija.
Jų santuoka įvyko 1550 m. gegužės 7 d. Deja, karaliene Barbora Radvilaitė išbuvo tik metus ir vieną dieną. Kai karalienė Barbora 1551 m. gegužės 8-ąją Krokuvoje mirė Žygimantui Augustui ant rankų, jis iš šio Lenkijos miesto į Vilnių – jų meilės miestą – lydėdamas mylimosios palaikus, visą kelią ėjo pėsčiomis. Na, gal tai tik gražus pasakojimas, tikrieji istorikai teigia, jog nuo arklio jis nulipdavo, kai tik pasiekdavo kokį miestą, ir tik jo gatvėmis keliavo pėsčiomis, bet tikėkime, o pagaliau – kad tik ir miestų gatvėmis – karališka asmenybė nusiimdavo visas karūnas, karališkąją simboliką ir dulkėtomis gatvėmis ėjo paskui mylimosios karstą, yra labai daug ir gražu.
Dauguma jūsų turbūt buvote prie Barboros Radvilaitės karsto Vilniaus katedros požemiuose, jei nebuvote, tai karštai kviečiu apsilankyti prie Žygimanto Augusto kapo Krokuvoje Vavelio katedroje, gal tik prie karalienės Bonos Sforsos kapo retas apsilanko, nes ji palaidota savo tėvynėje Italijoje.
(Bus daugiau)
