Grafitis ant redakcijos pastato neša žinią

Antradienį nuo "Šiau­lių kraš­to" re­dak­ci­jos pa­sta­to bu­vo nuim­ti apie 10 die­nų sto­vė­ję pa­sto­liai – dar­bą bai­gė dai­li­nin­kai Re­da ir Arū­nas Uo­gin­tai.

Pie­ši­nį, tra­fa­re­tus dai­li­nin­kai pra­dė­jo kur­ti dar bir­že­lio pra­džio­je. Da­bar ant pa­sta­to ma­ty­ti in­ten­sy­vių spal­vų Pa­ry­žiaus ka­ted­ra ir paukš­čiai, sna­puo­se ne­šan­tys dė­lio­nių de­ta­les.

Pa­sak A. Uo­gin­to, kū­ri­nys "Ne­šan­tys ži­nią" sim­bo­li­zuo­ja, kad in­for­ma­ci­ja ke­liau­ja per ži­niask­lai­dą. Pa­ry­žiaus ka­ted­ra ant fa­sa­do pri­me­na, kad kul­tū­ra yra svar­biau­sia tau­tos sa­vi­mo­nės da­lis, es­mė. Paukš­čiai tei­kia vil­tį, kad dė­lio­nių or­na­men­to ga­ba­liu­kus ga­li­ma su­li­pin­ti į krū­vą.

"Sun­kiau­sia bu­vo ap­skai­čiuo­ti pro­por­ci­ją, tra­fa­re­tų dy­džius. Gal­vo­jo­me, kad pa­da­rė­me per di­de­lius, bet, pa­si­ro­do, kaip tik, – sa­ko A. Uo­gin­tas. – Kad ir yra es­ki­zas, bet vi­sa­da pa­si­lie­ka­me vie­tos imp­ro­vi­za­ci­jai – ta­da įdo­mu pai­šy­ti, nes ne­ži­nai, kaip baig­sis, už­si­de­gi. Jei už­si­de­gi­mo ne­bus, ne­lip­si į 10 met­rų aukš­tį, bai­su."

Dai­li­nin­kai šiek tiek ne­ri­ma­vo, ar vis­kas bus ge­rai, kai dar­bi­nin­kai nuims ste­la­žus, gal­būt kas nors at­ro­dys ne taip, kaip ti­kė­jo­si. Re­zul­ta­tas nu­džiu­gi­no: vis­kas ge­rai, tin­ka­mas spal­vų san­ty­kis, gra­žu!

Uo­gin­tai iš pra­džių svars­tė, ką paukš­čiai tu­ri ne­šti sna­puo­se. Gal rai­des, gal teks­to da­lį? Nusp­ren­dė, kad tin­ka­miau­sia bus dė­lio­nė.

"Gra­žu, kad dė­lio­nė ga­li su­si­dė­lio­ti į or­na­men­tą. Tu­ri­me sa­vo, bal­tų, lie­tu­viš­ką or­na­men­tą, kar­tais jis yra ir Va­ka­rų da­lis, net Ame­ri­ko­je ga­li­me ras­ti pa­na­šios or­na­men­ti­kos. Mes – bend­ro pa­sau­lio da­lis. Jei su­de­ga ar griū­na vie­nas kul­tū­ros ži­di­nys, griū­na­me ir mes. Kul­tū­ros ka­tast­ro­fa ne­pa­si­ma­to iš kar­to, bet pa­lie­ka gi­lų pėd­sa­ką", – sa­ko A. Uo­gin­tas.

Pieš­da­mi paukš­čius, Uo­gin­tai ieš­ko­jo gra­žių skry­džio po­zų.

"Paukš­čiai – mig­ruo­ja, su­grįž­ta į sa­vo vie­tas ir neaiš­ku, ko­kios jie yra tau­ty­bės. Ar tė­vy­nė ten, kur pe­ri, ar kur mai­ti­na­si, il­si­si? Bet jie su­ge­ba su­si­tar­ti, ir tai – ženk­las mums. O mes iš kar­to brai­žo­me sche­mas, vė­lia­vas."

A. Uo­gin­tas sa­ko, kad paukš­čių te­ma "už­si­ve­dė" nuo pe­lė­dos, šie paukš­čiai su­si­ję su mis­ti­ka, pa­slap­ti­mi, o ir lie­tu­vių liau­dies dai­na "Išė­jo tė­ve­lis...", ar­che­ti­pi­nė, dai­nuo­ta per lai­do­tu­ves, su­jun­gian­ti su pro­tė­viais.

An­tis ant fa­sa­do skren­da į prie­šin­gą pu­sę. Ko­kią ži­nią ji ne­ša, ne­ži­nia, jos dė­lio­nės da­lis tuš­čia: ženk­las, kad atei­ty­je gal­būt kas nors at­si­ras.