
Naujausios
Kuo aukščiau į kalną, tuo daugiau arabiško miesto. Gatvelių labirintuose šurmuliuoja turgus, nes didžioji Kristaus kančios kelio dalis vingiuoja pro palestinietišką senosios Jeruzalės dalį. Piligriminiams išgyvenimams reiktų rinktis ankstų rytą ar vėlų vakarą.
Golgotos kalno viršūnėje – Kristaus Kapo bazilika – vienas iš krikščionybės lopšių. Būtent čia Dievo sūnus buvo prikaltas prie kryžiaus, mirė ir palaidotas uoloje prisikėlė. Bazilikos statybos chronologijoje fiksuojama, kad, pušimčiui metų praėjus po Kristaus mirties ir prisikėlimo, kapas užpiltas žemėmis, ir toje vietoje iškilo pagoniška šventykla. Ketvirtojo amžiaus pirmojoje pusėje pastatyta Prisikėlimo koplyčia ir penkianavė bazilika. Baigiantis vienuoliktajam amžiui Jeruzalę jau valdę kryžininkai pastatė milžinišką šventovę ir po vienu stogu priglaudė Kristaus mirties ir prisikėlimo vietas. Tokią ją iš esmės po daugybės rekonstrukcijų dabar ir matome.
Išsivadavus iš siauros arabiško miesto gatvelės užeinama ant plokštumos, kurios apačioje – bazilikos erdvės. Siauručiais laiptais žemyn pro snaudžiantį nežinia kokio krikščioniško tikėjimo vienuolį. Pamaniau – statula ar dar baisiau, bet, dar kartą praėjus šią vietą, pastebėjau – prabudo.
Kristaus kapas, kaip ir Jėzaus gimimo bazilika Betliejuje – ne tik piligrimystės, garbinimo iškiliausioji stotis, bet ir nesutarimų tarp skirtingų krikščoniškų konfesijų demonstracijų vieta. Tad ir čia galioja turkų sultono status quo, nustatantis, kad Bazilika yra bendra graikų, katalikų ir armėnų bažnyčių nuosavybė, o sirams, etiopams ir koptams priklauso kai kurios koplyčios. Manoma, jog katalikai – nuskriausti, nes jiems priklauso tik kelios šventos vietos, o labiausiai pasisekė graikų ortodoksams. Kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose užsimenama, kad turkų sultonai šventųjų vietų saugojimo privilegijas dalydavo, atsižvelgdami į gaunamų dovanų vertę.
Priešiškumo tarp krikščioniškosios giminės kildavo ne tik sultono, bet ir Izraelio valstybės laikais. Kai vieniems iš jų išsekdavo kantrybė, užsirakindavo šventovėje, o pakvėpuoti grynu oru kopėčiomis nusileisdavo ant bazilikos atbrailos priešais didžiąsias duris. Akylesnieji Kristaus Kapo lankytojai ir dabar toje vietoje mato kopėčias, matyt, ten stovinčias ilgus dešimtmečius.
Bazilikos centre tarp marmuro kolonų – Kristaus Kapo koplyčia, kuri yra ir paskutinė kančios kelio stotis. Prie pagrindinio įėjimo į koplyčią vingiuoja žmonių eilė – prisiliesti prie šventojo kapo. Tai stačiatikių valdos, o prie mažutės koptų koplytėlės, prisišliejusios prie pagrindinio statinio, tik eilutė. Koptų katalikams tenka nedidelis kapo akmens kampelis, bet, manau, šventumo – ne mažiau. Vienuolis meta pinigėlį į šalia stovinčią pintinę, uždega žvakes, atsivežtas iš Kristaus Gimimo bazilikos, užgesina ir deda ant jam priklausančios akmens dalies.
Nors didžiulė bazilikos erdvė ir išsklaido minias maldininkų, bet praėję šimtmečiai ima slėgti pečius, todėl gera pasėdėti šventovės aikštėje ant laiptų, užkandžiauti žydų beigeliais – storais, traškiais riestainiais. Pavasario saulė jau maloni, bet vakarop pakils vėjas, atvės.
Lankant amžinuosius Jeruzalės kapus nevalia pamiršti ir žydų karaliaus Dovydo kapo, Paskutinės vakarienės menės, Mergelės Marijos užmigimo vietos, kurioje iškilo jos vardo bažnyčia. Didingas skirtingų religijų šventovių kompleksas – ant Siono kalno.
Pro senųjų mūrų arkas – į Kedrono slėnį, Alyvų kalno link. Takai į Getsemanės (armėniškai – aliejaus spaudykla) šventovę, dar vadinamą Tautų bazilika, suka pro Jėzaus laikus menančius alyvmedžių senolius – įspūdinga. Teigiama, kad Tautų bazilikos vietoje Dievo sūnus meldėsi prieš būsimas kančias.
Šalia Tautų bazilikos – Marijos kapo vieta, iš kur ji pakilo į dangų. Tačiau yra ir kita Marijos kapo versija: teigiama, jog ji mirė Efese, dabartinės Turkijos teritorijoje, nes būtent tose vetose ji kartu su apaštalu Jonu skleidė sūnaus Kristaus mokymą. Ten surastas Mergelė Marijos namas, kurį aplankė jau trys popiežiai. O Jeruzalėje Marijos kapo vieta jau nebepriklauso Romos katalikams: nuo aštuonioliktojo amažiaus čia šventosios apeigos atliekamos pagal graikų ir armėnų bažnyčių liturgijas, kurių ženklų ir yra daugiausia krikščioniškoje Jeruzalėje.