Naujausios
Tikėjimas stebuklu suteikė viltį
Komos ištiktus ligonius artimieji stengiasi prikelti savo prisilietimais, pokalbiais su jais — kasdien tikėdami stebuklu, jog riba tarp mirties ir gyvenimo yra žmogaus galioje. Ar būna stebuklų? „Tai tik mitas, suteikiantis jėgų komą išgyvenančių ligonių artimiesiems“, — mano anesteziologas-reanimatologas Kęstutis Lanauskas.
Ilona Šnarienė
Stebuklo laukimas
Ponios Rasos mama po buitinės traumos komoje išgulėjo keturis mėnesius. „Tas laikas — pats ilgiausias mano gyvenime, ir skaudžiausias, nes kupinas emociškai gilių, gal net mistinių išgyvenimų, — susimąsto jauna moteris. — Lankiau mamą kiekvieną vakarą ir šventai tikėjau, kad ji girdi mane, tik negali atsiliepti. Nors gydytojai manė kitaip — pacientė ištikta trečio laipsnio komos, vadinasi, nereaguoja net į skausmą.“
Rasa pasakoja, kad vos tik paliesdavo mamos ranką, monitoriuje pamatydavo, kaip šokteli pulsas bei kyla kraujospūdis. Pirmoji ilgai laukta gera žinia — mama pradėjo pati kvėpuoti, ir, atrodė, visu savo sustingusiu kūnu dar įdėmiau klausėsi dukters pasakojimų apie kasdienį namiškių gyvenimą.
„Ypač susijaudindavo, išgirdusi naujienas apie anūkėlius — tuomet skaičiai monitoriuje kildavo aukštyn tarsi pašėlę, — prisimena Rasa. — Mes visi laukėme stebuklo ir nė kiek neabejojome, kad jis įvyks. “
Tąnakt suskambo telefonas, tačiau kitame ragelio gale niekas nekalbėjo. „Žinojau, kad tai ji — mano mama, tiesiog jaučiau, — pasakoja Rasa. — Po pusvalandžio paskambino gydytojas ir pranešęs skaudžią žinią, pareiškė užuojautą.“
Koma — visiškas sąmonės praradimas
Gydytojas anesteziologas-reanimatologas Kęstutis Lanauskas sako, jog mintyse, svajonėse bei fantazijose žmogus gali įveikti bet kokias laiko ir erdvės ribas, tačiau kokia nepriklausoma nuo aplinkos sąlygų būtų žmogaus mintis, ji vis tiek yra galvos smegenų funkcija, kurią lemia procesai, vykstantys galvos smegenyse. Ar veiksminga kalbinti komos ištiktą ligonį?
„Kalbinimas yra vienas iš dirgiklių, nesuteikiančių jokios įtakos tam, kad žmogus atgautų sąmonę, kurią lemia normali centrinės nervų sistemos būklė, o sąmoningumo esmė — būdravimas bei pažinimas, — sako medikas. — Komos metu išnyksta būdravimas ir suvokimas, todėl smegenys yra neaktyvios, nepasireiškia jokie refleksai, sutrinka gyvybinės funkcijos.“
Nors neišmatuojamos, bet nevisagalės
Įvertinti komos sunkumą padeda daugybė medicininių tyrimų. Vienas jų — Glasgow komų skalė, kai vertinama kalba, atsimerkimas bei galūnių judesiai. Gydytojas sako, jog ši skalė dėl savo paprastumo bei informuotumo itin paplitusi visame pasaulyje. Daugiausia — 15 balų — visiškai sąmoningas ir orientuotas žmogus, 3 balai — gili koma.
Negili koma leidžia išlikti skausmo reakcijai, tačiau esant giliai komai pacientas į skausmą nereaguoja.
„Tie atvejai, kai atrodo, jog pacientas vis dėlto pajudėjo, tėra tik nesąmoningi, refleksiniai reagavimai. Kiekvienam namiškiui norisi matyti būklę geresnę, nei ji iš tiesų yra“,— sako medikas. Bet patvirtina, jog žmogaus galios vis dėlto neišmatuojamos — komos būsenos ligoniai, neretai pasmerkti mirčiai, kartais pakyla iš patalo. Tačiau grįžimo į gyvenimą procesas itin sudėtingas — iš komos pabudęs žmogus negeba pakelti rankos, ištarti žodžio, neretai neprisimena net savo vardo. Atmintis, kalba, refleksai atgyja ne iš karto. Kiekvienas ligonis į komą nugrimzta savaip, tad pabudusiųjų atmintis, jausmai, gyvenimiški įgūdžiai taip pat nėra vienodi. Tai priklauso nuo jų smegenų kamieno ir pusrutulių pažeidimo.
Smegenys snaudžia, nors akys atmerktos
Kiekviena komoje praleista diena mažina galimybę pasveikti. Per ilgai užtrukusi koma pereina į vegetacinę būklę, kurios metu su pacientu neįmanoma palaikyti jokio psichologinio kontakto.
Dvi sąmonės dalys veikia visiškai atskirai: būdravimas išlieka, o sąmoningumas — mąstymas ir jausmai — prapuola. Esant vegetacinei būklei, būdravimas suprantamas kaip miego bei pabudimo ciklai. Skirtingai nuo komos, ligonis gali atsimerkti ir akys ima klaidžioti, tačiau didžiąją laiko dalį ligoniai būna užsimerkę, todėl atrodo, kad jie miega, tačiau paliesti ar užkalbinti jie gali staiga atsimerkti.
Vegetacinės būklės ligoniai dažniausiai kvėpuoja be aparatų, t. y. savarankiškai. Galimi įvairūs spontaniški bei refleksiniai nesąmoningi kūno judesiai ar veiksmai: spontaniška šypsena, susiraukimas, riksmas, verkimas, dantų griežimas, niurnėjimas, dūsavimas, kito žmogaus rankos suspaudimas, tačiau, anot mediko K. Lanausko, visa tai paprastai nėra susiję su konkrečiu stimulu. Visi šie judesiai yra refleksiniai ir nevalingi.
„Retas ligonis, esantis vegetacinės būklės, pasinaudoja jam vieninteliu likusiu šansu, kad pradėtų gyvenimą iš naujo, — dalijasi patirtimi gydytojas. — Jeigu ligonis vegetacinės būklės būna ilgiau nei metus, sugrįžti į sąmoningą būseną tikimybės beveik nebelieka. Atrodo, išties padarei viską, ką galėjai padaryti, kad žmogus gyventų, deja, organizmas nėra tobulas. Gyvenimas yra labai trapus“.
IŠIMTYS: Gydytojas anesteziologas-reanimatologas Kęstutis Lanauskas pripažįsta, kad žmogaus galios neišmatuojamos, kartais mirčiai pasmerkti ligoniai pakyla iš komos, tačiau sugrįžimas būna labai ilgas.
Autorės nuotr.