Bendrystėje šviesti Lietuvai

Tra­di­ci­jos

Pir­mą­ją ple­ne­ro die­ną į sa­lę su­gu­žė­jo gau­sus bū­rys fo­tog­ra­fuo­jan­čių ir fil­muo­jan­čių – Šau­kė­nų mies­te­lis nuo se­no gar­sė­ja sa­vo et­no­kul­tū­ri­nė­mis tra­di­ci­jo­mis, jun­gian­čio­mis ki­ną ir kraš­to­ty­rą. Prieš dvi­de­šimt me­tų Šau­kė­nų mu­zie­jaus va­do­vė, bu­vu­si mo­ky­to­ja Ele­na Bur­du­lie­nė pa­gal­vo­jo ir pa­siū­lė kraš­to­ty­ri­nę me­džia­gą ne tik už­ra­ši­nė­ti, bet ir fil­muo­ti.

2010-aisiais įvy­ko pir­ma­sis ne­ko­mer­ci­nio ki­no fes­ti­va­lis „Ki­nas Šau­kė­nuo­se“. Ki­no mė­gė­jas šiau­lie­tis Ro­kas Jo­nai­tis pa­sa­ko­jo, kad čia lan­ko­si ge­rą de­šimt­me­tį: ža­vi šil­ta ap­lin­ka, šau­kė­niš­kių mei­lė gam­tai ir kul­tū­rai. Re­gi­na Pet­rai­tie­nė pri­ta­rė, kad ma­lo­nu at­vyk­ti, nes at­vy­ku­sius pa­si­tin­ka kaip ar­ti­miau­sius gi­mi­nes. Mėgs­tan­tis fil­muo­ti ir fo­tog­ra­fuo­ti Al­gir­das Ku­li­kaus­kas Šau­kė­nuo­se taip pat nuo­la­ti­nis sve­čias ir ne­pa­mai­no­mas bu­vu­sių ki­no fes­ti­va­lių ko­mi­si­jos na­rys. Kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių ati­da­ry­mo me­tu ek­ra­ne nuo­lat kei­tė­si vaiz­dai, praei­tų me­tų ple­ne­ro už­fik­suo­tos aki­mir­kos – tai bu­vu­sio šiau­lie­čio, jau ant­rą de­šimt­me­tį gy­ve­nan­čio Šau­kė­nuo­se fo­tog­ra­fo Au­ge­ni­jaus Amb­ro­zo „už­do­ku­men­tuo­tos“ praė­ju­sio ple­ne­ro aki­mir­kos.

Iš­kil­min­gą ple­ne­ro ati­da­ry­mą už­bai­gė stu­di­jos Gin-Dia me­ni­nė do­ku­men­ti­ka, bir­že­lio 22 d. ro­dy­ta ir per Šiau­lių te­le­vi­zi­ją. Stu­di­ja Gin-Dia Šau­kė­nų kul­tū­ros ir ama­tų cent­rui pa­do­va­no­jo 2018 m. vy­ku­sio ple­ne­ro už­fik­suo­tas vi­deoaki­mir­kas.

Kraš­tie­čių kū­ry­bos skai­ty­mai ,,Kur gra­žiai žy­di žo­džiai“

Va­ka­rop į jau­kų ra­te­lį su­sė­do poe­ti­nio žo­džio ger­bė­jai. Jau ta­po tra­di­ci­ja kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių me­tu pa­si­džiaug­ti ir poe­ti­nio me­no au­to­riais. Ren­gi­nio pa­va­di­ni­mui pa­si­rink­ta ei­lu­tė iš kraš­tie­čio poe­to, R. Bir­ži­ny­tės pre­mi­jos lau­rea­to Ge­di­mi­no Griš­ke­vi­čiaus ei­lė­raš­čio. Anot ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rės So­fi­jos Bla­žie­nės, no­rė­jo­si, kad at­vy­kę me­ni­nin­kai stip­riau pa­jus­tų vie­ti­nį gy­ve­ni­mo pul­są, dva­sią ir kartu pa­si­sem­tų įkvė­pi­mo. Prieš daug me­tų kraš­to kū­rė­jus su­bū­rė ir pa­ska­ti­no da­lin­tis už­ra­šy­to­mis min­ti­mis mo­ky­to­ja, kraš­to­ty­ri­nin­kė, mu­zie­jaus Šau­kė­nuo­se įkū­rė­ja Ele­na Bur­du­lie­nė.

Il­ga­me­tė lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Al­do­na Ba­ce­vi­čie­nė į su­si­ti­ki­mą atė­jo ne­ši­na dar ti­pog­ra­fi­niais da­žais kve­pian­čia sa­vo kū­ry­bos kny­ge­le ,,Bū­ties sū­ku­ry“. Su­si­ti­ki­mo me­tu skam­bė­jo ro­man­ti­nės dai­nos, ku­rias pa­do­va­no­jo Au­re­li­ja Kniū­rie­nė ir Ste­fa­ni­ja Vol­bi­kie­nė.

„Šį kait­rios va­sa­ros va­ka­rą Šau­kė­nų kul­tū­ros ir ama­tų cent­re pra­žy­do, su­skam­bo net še­šio­li­kos au­to­rių kū­ry­ba, jiems įteik­tos sim­bo­li­nės žą­sies plunks­nos, kad ir to­liau virš Šau­kė­nų sklan­dy­tų kū­ry­bos mū­za“, – pa­ky­lė­jan­čiu ren­gi­niu pa­si­džiau­gė So­fi­ja Bla­žie­nė.

Me­džio meist­rai

Ant­rą­ją ple­ne­ro die­ną me­ni­nin­kai bu­vo pa­kvies­ti ap­si­lan­ky­ti Kel­mė­je. Laz­dų dro­žy­bos meist­ras Me­čis­lo­vas Ežers­kis sa­vo na­muo­se įkū­rė Laz­dų mu­zie­jų. Pir­mą­ją laz­dą iš­dro­žęs ma­mos aš­tuo­nias­de­šimt­me­čiui 1986-ai­siais, taip vė­liau ir ne­sus­to­jo – šim­tai laz­dų pa­si­tin­ka lan­ky­to­jus mu­zie­ju­je. Akys raibs­ta nuo Me­čis­lo­vo fan­ta­zi­jos ving­ry­bių. „O čia bač­ka, kur laz­dos su vel­niu­kais“, – po­ri­na meist­ras. Laz­dos ypa­tin­gos, dro­ži­nė­tos ir švil­pian­čios. Tin­ka ne tik pa­si­rem­ti, bet ir per na­gus už­vož­ti – juo­ka­vo lan­ky­to­jai. O kam švil­pu­kas? O jei ne­spė­ji ko­ja ko­jon su vi­sais, tai pa­švilp­si, kad pa­lauk­tų. O kai prieis, tai su laz­da per kup­rą, per kup­rą, kad pa­li­ko – pa­tys klau­sia ir pa­tys šmaikš­čiai at­sa­ko me­ni­nin­kai.

Kar­tu su pa­ty­ru­siu dro­žė­ju ple­ne­re da­ly­va­vo ir jau­nas tau­to­dai­li­nin­kas iš Šiau­lių Ry­tis Mil­kin­tas. Jis šio ple­ne­ro „ve­te­ra­nas“, tre­čią kar­tą da­ly­vau­ja Šau­kė­nuo­se kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­se. Ple­ne­ro or­ga­ni­za­to­riams pa­siū­lius su­kur­ti me­ni­nį ak­cen­tą mies­te­liui, Ry­tis su­ti­ko ir pri­si­pa­ži­no, kad jam tai bus tik­ras iš­šū­kis, nes iki šio­lei jis kū­rė tik ma­žas skulp­tū­rė­les. Kū­ri­nį Ry­tis pa­va­di­no „Sie­los mu­zi­ka“, paaiš­kin­da­mas kad kiek­vie­nas žmo­gus sklei­džia ap­link sa­ve skir­tin­gą ir sa­vaip ža­vin­čią sie­los mu­zi­ką. Jo sie­los mu­zi­ka ir at­si­spin­di kū­ri­ny­je.

Ple­ne­ro prie­šis­to­rė

ŠKAC vyr. kul­tū­ro­lo­gė Gi­ta­na Ur­mo­nie­nė se­niai puo­se­lė­jo min­tį at­gai­vin­ti Šau­kė­nuo­se dai­li­nin­kų ple­ne­rus, ji pa­siū­lė or­ga­ni­zuo­ti kū­ry­bi­nes me­ni­nin­kų dirb­tu­ves. 2019 me­tais at­vy­ko du 1976-ųjų me­tų Šau­kė­nų ple­ne­ro da­ly­viai – il­ga­me­tis ŠPI (vė­liau ŠU) dės­ty­to­jas, Me­nų fa­kul­te­to Ta­py­bos ka­ted­ros ve­dė­jas, ak­va­re­li­nin­kas pro­f. An­ta­nas Vi­soc­kis ir vil­nie­tė me­ni­nin­kė Sau­lė Ur­ba­na­vi­čiū­tė, ji tada ple­ne­re da­ly­va­vo kar­tu su sa­vo tė­vu. 1976-ai­siais ple­ne­re da­ly­va­vo me­ni­nin­kai Eduar­das Ur­ba­na­vi­čius, Ig­nas Bud­rys, Os­val­das Jab­lons­kis, Ire­na Tre­čio­kai­tė-Že­ben­kie­nė, me­no­ty­ri­nin­kas Vy­te­nis Rim­kus.

Gi­ta­na Ur­mo­nie­nė pa­si­džiau­gė, kad pa­vy­ko at­gai­vin­ti, pri­kel­ti is­to­ri­nę ple­ne­ro dva­sią: „No­ri­me, kad kul­tū­ra ir me­nas atei­tų į Šau­kė­nus, pas pa­pras­tą šau­kė­niš­kį; kad me­ni­nin­kai į mū­sų mies­te­lį at­neš­tų sa­vo kū­ry­bi­nę ši­lu­mą, juk be kū­ry­bos gy­ve­ni­mas yra prės­kas. O ple­ne­ro or­ga­ni­za­vi­mas – tai ma­lo­nus kla­pa­tas, nors ir pa­vargs­ti, bet re­zul­ta­tai vis­ką at­per­ka.“

Bend­ruo­me­nė le­pi­na na­mi­niu mais­tu ir de­ser­tais

„Ką pa­pra­šo ple­ne­ro or­ga­ni­za­to­riai, tą ir ver­da­me, ke­pa­me,“ – šel­miš­ka šyp­se­nė­lė at­si­ran­da aso­cia­ci­jos „Šau­kė­nų mies­te­lio bend­ruo­me­nė“ pir­mi­nin­kės Jū­ra­tės Go­tau­tie­nės vei­de. – Pir­mais me­tais ce­pe­li­nus vi­rė­me, ki­bi­nus ke­pė­me, praei­tais – kot­le­tus, na o šian­dien ati­da­ry­mui pa­gal šei­mos re­cep­tą su vy­ru žu­vie­nę iš­vi­rė­me.“

Kiek­vie­nas bend­ruo­me­nės na­rys ga­li pri­si­dė­ti prie ple­ne­ro vai­šių. Ge­nu­tė Gul­bi­nie­nė pri­ga­mi­no vai­si­nių tor­tų, Eg­lė Šim­kie­nė pri­ke­pė kek­siu­kų. Oti­li­ja Bla­ži­naus­kie­nė su­spau­dė varš­kės sū­rių, už­si­gar­di­nti at­ne­šė švie­žio me­daus. Su­si­rin­ku­sie­ji vai­ši­no­si Liu­do Da­jo­ro in­di­vi­dua­lios įmo­nės ir Ele­nos Juš­kie­nės kep­ta duo­na – di­džiu­lis ke­pa­las sko­niu pri­mi­nė py­ra­gą. So­fi­ja Bla­žie­nė pri­ke­pė spur­gų, pie­tums ke­pė ku­ge­lį. Me­ni­nin­kai kas­dien dė­ko­jo už ska­nų, švie­žią mais­tą – so­tu­mas lei­do dar gi­liau pa­nir­ti į kū­ry­bi­nes gel­mes.

Aso­cia­ci­ja „Šau­kė­nų mies­te­lio bend­ruo­me­nė“ rū­pi­na­si ir at­vy­ku­sių­jų ap­gy­ven­di­ni­mu. Tra­di­ci­nių ama­tų cent­ras įsi­kū­ręs pu­šy­ne prie Juod­lės eže­ro. Vie­ta tie­siog ku­ror­ti­nė: pra­žy­dę le­li­jo­mis tam­sūs Jud­lės eže­ro van­de­nys at­gai­vi­na, įkai­tę sau­lė­je pu­šų sa­kai, sklei­džian­tys ypa­tin­gą aro­ma­tą, stip­ri­na sie­lą – čia me­ni­nin­kai ne tik ku­ria, bet ir il­si­si.

Tai vie­nas, tai ki­tas ple­ne­ro or­ga­ni­za­to­rius už­su­ka į bu­vei­nę prie Juod­lės eže­ro. Ant­rą­ va­ka­rą po die­nos kū­ry­bi­nių ieš­ko­ji­mų iš­se­kę me­ni­nin­kai su­sė­do va­ka­rie­nės. Ant sta­lo ga­ra­vo vir­tos bul­vės, ku­rias ska­na­vo su sil­ke. Poil­sį pra­skaid­ri­no Jū­ra­tė Ma­čer­nie­nė iš Šau­kė­nų se­niū­ni­jos, jos at­neš­tų pa­ska­nau­ti braš­kių aro­ma­tas už­stel­bė sil­kės sū­ru­mą, va­ka­rie­nė vir­to ma­lo­niu pa­si­sė­dė­ji­mu ir bend­ra­vi­mu. Ak­so­mi­nė­je ty­lo­je skam­bė­jo sma­gus juo­kas, ple­ne­re už­gi­mu­si drau­gys­tė iš­sklei­dė spar­nus virš Juod­lės eže­ro.

Ta­py­to­jai

Šau­nus bū­rys ta­py­to­jų su­si­rin­ko į šių­me­ti­nes kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves.

Iki Šau­kė­nų me­ni­nin­kės iš Lat­vi­jos Mai­ja Ja­ko­vi­ča ir Oli­ta Šle­se­re va­žia­vo 6,5 va­lan­dos. Jos at­vy­ko iš Ma­duo­nos mies­te­lio, įsi­kū­ru­sio pa­čia­me Lat­vi­jos vi­du­ry­je, Vi­dze­mės aukš­tu­mo­je, aukš­čiau­sio­je Lat­vi­jos vie­to­je.

Mai­ja Ja­ko­vi­ča ki­lu­si iš šių vie­tų, čia gy­ve­no jos se­ne­liai. Šau­kė­nų ple­ne­re Mai­ja jau ant­rą kar­tą. Me­ni­nin­kė džiau­gia­si nau­jais po­ty­riais, nuo­sta­bia gam­ta ir žmo­nė­mis, ku­rie dar taip ar­ti gam­tos – „jų sie­los dar gy­vos, jie to­kie at­vi­ri ir ge­ri; mies­tuo­se, ypač di­de­liuo­se žmo­nės ki­to­kie, su­sve­ti­mė­ję“.

Pa­ti­ko Mai­jai Ja­ko­vi­čai dirb­ti ama­tų cent­ro te­ra­so­je – re­tai pa­vyks­ta su­ras­ti to­kią pui­kią vie­tą ta­py­ti: še­šė­lio ne per daug ir švie­sos už­tek­ti­nai, sau­lės zui­ku­čiai ne­laks­to po dro­bę – ap­švie­ti­mas kaip ge­ro­se dirb­tu­vė­se.

Oli­ta Šle­se­re – dai­li­nin­kė-de­ko­ra­to­rė, o tai reiš­kia, kad ji ir flo­ris­tė, ir teks­ti­li­nin­kė, ir fo­tog­ra­fė. Pak­laus­ta, ar dir­ba pa­gal už­sa­ky­mus, pu­siau rim­tai, pu­siau juo­kais at­sa­kė: „kai žmo­nės tu­ri pi­ni­gų, prii­mu už­sa­ky­mus, o kai pi­ni­gai pas žmo­nes bai­gia­si, ta­da da­rau, ką no­riu“. – O jei pi­ni­gai bai­gia­si pas jus? – už­klau­sė­me. –„Tu­riu vy­rą,“ – juo­kia­si Oli­ta.

Prie Jud­lės eže­ro me­ni­nin­kėms la­bai pa­ti­ko ta­py­ti ir gy­ven­ti, bet per TRUM­PAI ir per GREI­TAI!

Pro­fe­so­rius An­ta­nas Vi­soc­kis su žmo­na ke­ra­mi­ke, il­ga­me­te ŠU dės­ty­to­ja doc. Al­do­na Vi­soc­kie­ne ir duk­ra ta­py­to­ja Vik­to­ri­ja Vi­soc­ky­te ant­rus me­tus da­ly­vau­ja Šau­kė­nų ple­ne­re. Me­ni­nin­kas su­si­rin­ku­siems pri­mi­nė apie dai­li­nin­ko gra­fi­ko Vy­tau­to Jo­ny­no nu­ta­py­tą pla­ka­tą, ku­ris 1930 m. lai­mė­jo ju­bi­lie­ji­nių Vy­tau­to Di­džio­jo me­tų pla­ka­to kon­kur­są. Pla­ka­te, pri­sta­tan­čia­m Lie­tu­vą, bu­vo pa­vaiz­duo­ti Šau­kė­nų Šv. Tre­jy­bės baž­ny­čios var­tai.

„Ne­no­riu vi­sų dar­bus ko­men­tuo­ti, bet tas il­ga­me­tis dės­ty­to­jo dar­bas už­de­da sa­vo ant­spau­dą“, – juo­kau­ja pro­fe­so­rius. Kiek­vie­nas ple­ne­ras at­ne­ša nau­jų siurp­ri­zų, ne­ti­kė­tų at­ra­di­mų. Ir šį kar­tą A. Vi­soc­kis pa­si­džiau­gė Vi­tos Ža­ba­raus­kai­tės ko­lia­žais, ku­riuo­se ryš­ki „eksp­re­si­ja, pa­si­kar­to­ji­mas, juo­dai ru­da is­to­ri­jos ga­ma“. Pro­fe­so­rius pri­si­pa­ži­no, kad jau ne pir­mą kar­tą jį nu­ste­bi­na Gin­tau­tas Stun­gu­rys – pir­mą­kart siur­rea­lis­ti­niu Graž­by­lės Venc­laus­kai­tės po­rtre­tu, o šia­me ple­ne­re dar kar­tą įsi­ti­ki­no, kad Gin­tau­tas „ne tik pui­kus fo­tog­ra­fas, ki­ne­ma­tog­ra­fas, in­te­lek­tua­las, bet ir po­rtre­tis­tas – ga­li­ma lais­vai at­pa­žin­ti jo nu­ta­py­tą as­me­nį“.

Ke­ra­mi­kė Al­do­na Vi­soc­kie­nė pri­si­pa­žįs­ta, kad pie­ši­mas, ta­py­mas yra jos ho­bis, nes mo­nu­men­ta­lio­sios ke­ra­mi­kos, de­ja, da­bar jau nie­kam ne­be­rei­kia. Ap­gai­les­ta­vo, kad jos dar­bų, de­šimt­me­čiais puo­šu­sių mies­to erd­ves lie­ka vis ma­žiau ir ma­žiau – nau­ji lai­kai, nau­jos ma­dos, nau­jas po­žiū­ris į kū­ry­bą.

Al­do­na Vi­soc­kie­nė taip pat trum­pai ap­žvel­gė su­si­rin­ku­sių­jų kū­ry­bą, pa­žy­mė­da­ma, kad Šau­kė­nų dva­ro ir baž­ny­čios var­tai „pe­rei­na“ per vi­sų su­si­rin­ku­sių­jų kū­ri­nius. Pa­si­džiau­gė me­ni­nin­kė ir lat­viš­ka ta­py­ba, ku­ri iš­kart „ma­to­si“. Lie­tu­vių au­to­rių dro­bė­se „vis­kas vir­pa, kli­ba, daug imp­re­si­jų“. Gal­būt to­dėl, kad lie­tu­viš­ka ta­py­bos mo­kyk­la „pa­vel­dė­ta iš pran­cū­zų. – „Mū­sų mo­ky­to­jai mo­kė­si Pa­ry­žiu­je,“ – gar­siai pa­mąs­tė me­ni­nin­kė. O Lat­vi­jos di­die­ji me­ni­nin­kai-pe­da­go­gai mo­kė­si Sankt. Pe­ter­bur­go aka­de­mi­jo­se, to­dėl lat­vių dar­buo­se jau­čia­si „tvir­ta ran­ka ir vaiz­das konk­re­tus“. Pa­gy­rė A. Vi­soc­kie­nė dar stu­den­tės Gin­ta­rės Ur­mo­nai­tės nu­ta­py­tus dar­bus.

Vil­nie­tė ta­py­to­ja, edu­ka­to­rė Sau­lė Ur­ba­na­vi­čiū­tė at­vy­ko pa­kvies­ta An­ta­no Vi­soc­kio:„Esa­me ko­le­gos-ak­va­re­li­nin­kai, da­ly­vau­ja­me kar­tu pa­ro­do­se „Ak­va-12“. Prieš ke­tu­ris de­šimt­me­čius Šau­kė­nų ple­ne­re ji da­ly­va­vo su tė­vu ta­py­to­ju ak­va­re­li­nin­ku Eduar­du Ur­ba­na­vi­čiu­mi (1931-2008), gi­mu­siu Už­ven­ty­je.

„Že­mai­ti­ja trau­kia, no­ri­si pa­žin­ti sa­vo šak­nis, – min­ti­mis į praei­tį nu­kly­do me­ni­nin­kė. – Esu gry­na vil­nie­tė, pa­siilgs­tu gam­tos, o čia ji to­kia nuo­sta­bi... Miš­kas man – šven­ta, tar­si grį­ži­mas į pir­mi­nę bū­se­ną... ta lie­tu­viš­ka erd­vė, eže­ras su­ke­lia trans­cen­den­ti­nę bū­se­ną. Kai iš mies­to stai­ga „iš­virs­ti“ į miš­ką, la­bai stip­rus po­stū­mis kū­ry­bai... ti­kiuo­si nu­ta­py­ti kaž­ką la­bai gra­žaus... lai­ko per ma­ža, sun­ku iš mies­to šur­mu­lio stai­ga pa­si­ner­ti į miš­ko ty­lą. Jau­čiu su­si­dve­ji­ni­mą, esu da­bar kaip ty­los vė­jas,“ – sva­jin­gai fi­lo­so­fa­vo me­ni­nin­kė.

„Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad pa­žįs­tu Šau­kė­nų mies­te­lį. Ma­čiau dva­ro var­tus, ma­čiau skulp­tū­rą baž­ny­čios kie­me – grimz­tan­ti už­marš­tin is­to­ri­ja, ku­rią ga­liu iš­sau­go­ti, at­vaiz­duo­da­mas po­pie­riaus la­pe,“ – sam­pro­ta­vo šiau­liš­kis me­ni­nin­kas Gin­tau­tas Stun­gu­rys. Fes­ti­va­ly­je „Šau­kė­nų ki­nas“ su­si­ža­vė­jo Ele­nos Bur­du­lie­nės as­me­ny­be, jos veik­la. Pats ku­ria me­ni­nę do­ku­men­ti­ką, to­dėl „su­gė­rė“ kiek­vie­ną iš­sa­ky­tą mo­ky­to­jos, kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus įkū­rė­jos žo­dį. Me­ni­nin­ko nuo­mo­ne ši mo­te­ris yra „gy­va Šau­kė­nų le­gen­da“, apie ku­rią Lie­tu­va dar per ma­žai ži­no. Su­lau­ku­si gar­baus am­žiaus Ele­na Bur­du­lie­nė žva­li, tie­siog ener­gi­jos sū­ku­rys, gi­mi­nin­ga sie­la.

Taip už­gi­mė Ele­nos Bur­du­lie­nės po­rtre­tas. Ma­mą iš­kart pa­ži­no duk­tė Al­ma Meš­kie­nė: „Tos pri­merk­tos akys, kai pa­ky­la spau­di­mas... toks pa­si­da­ro ma­mos žvilgs­nis... da­bar ji taip at­ro­do.“ Į ple­ne­rą Gin­tau­tas at­ve­žė Ma­hat­mos Gan­džio po­rtre­tą, ku­ris Lie­tu­vo­je daž­nai ly­gi­na­mas su Vy­dū­nu. „Šie­met pa­sau­lis mi­ni 150-ąsias Ma­hat­mos gi­mi­mo me­ti­nes,“ – paaiš­ki­no ki­no me­ni­nin­kas Gin­tau­tas Stun­gu­rys, po ke­lių de­šimt­me­čių per­trau­kos vis daž­niau pai­man­tis tep­tu­ką į ran­kas.

„Į ple­ne­rą įšo­kau kaip į va­žiuo­jan­tį trau­ki­nį“, – pri­si­sta­tė Vi­li­ja Jo­cie­nė iš Kau­na­ta­vo. Vi­li­ja at­si­ve­žė nau­ją fo­toa­pa­ra­tą, ku­ris jos dar „ne­klau­so“, to­dėl pa­veiks­luo­ti ne­pa­vy­ko. „Šiek tiek ban­dau pieš­ti, bet ne­ži­nau, ar iš­drįs­čiau pa­ro­dy­ti?“ – Vi­li­ja pa­veiks­lus ku­ria iš au­ga­lų: po­pie­ri­nis pa­veiks­las su žo­ly­nais ver­da­mas net 1,5 va­lan­dos, to­dėl re­zul­ta­tas pri­klau­so ne tiek nuo dar­bo, kiek nuo che­mi­nio pro­ce­so. „Ne­ži­nau, ar tai me­nas, ar tie­siog rank­dar­bis,“ – re­to­riš­kai už­bai­gia pri­si­sta­ty­mą Vi­li­ja Jo­cie­nė.

Me­ni­nin­kei iš Šiau­lių Bi­tei Kuic no­rė­jo­si pa­bėg­ti į gam­tą, įkvėp­ti „gry­no oro“. Bi­tė pri­si­pa­ži­no, kad kū­ry­bo­je ji yra tik įran­kis, iš­pil­dan­tis sa­vo su­si­kur­tą vi­zi­ją. Į ple­ne­rą at­vy­ko nu­si­tei­ku­si poe­tiš­kai: „Juod­lę esu įsi­my­lė­ju­si, ma­no sie­lai čia la­bai ge­ra, jau ži­nau, kad ta­py­siu Juod­lės le­li­jas“.

„Esu vie­ti­nis žmo­gus, ku­ris mėgs­ta pieš­ti,“ – taip sa­ve api­bū­di­no šau­kė­niš­kė Ri­ta Dar­gie­nė. Apy­lin­kės ir Juod­lės eže­rą ji pa­žįs­ta nuo dve­jų me­tu­kų ir vi­sa­da gal­vo­jo, kad eže­ras ne­si­kei­čia, ta­čiau šie­met ra­do iš­griu­vu­sį me­dį. Ri­ta su­pra­to, kad nie­ko nė­ra am­ži­na, gam­ta ir­gi sens­ta. O ki­ta­me sa­vo pa­veiks­le ji už­fik­sa­vo aki­mir­ką prieš pa­te­kant sau­lei – lau­kai, rū­kas virš jų – ža­vin­ga ir tru­pu­tė­lį ste­buk­lin­ga aki­mir­ka.

Ka­ro­li­na Bla­ži­naus­ky­tė iš Vid­so­džio bu­vo pa­ti jau­niau­sia da­ly­vė. – „La­bai kuk­li, nors pa­ti drą­siau­sia mū­sų kraš­to jau­no­ji me­ni­nin­kė, – pri­sta­tė mer­gai­tę So­fi­ja Bla­žie­nė. – Kiek kal­bi­no­me vi­sus, nie­kas ne­drį­so atei­ti į me­ni­nin­kų bū­rį, o Ka­ro­li­na iš­drį­so. Jos dar­be­ly­je už­fik­suo­ta gai­vio­ji tven­ki­nio dva­sia.“

„Ačiū, kad lei­do­te pa­si­bū­ti me­ni­nin­kų šei­mo­je, – pa­dė­ko­jo šiau­lie­tis Ri­man­tas Dau­gi­nas. – Mes ne pro­fe­sio­na­lai, o tik mė­gė­jai – dar ne dai­li­nin­kai, o tik mo­ko­mės,“ – po­ri­no šne­ku­sis Ri­man­tas. Su ko­le­gė­mis Ma­ria­na Če­tyr­ki­na ir Jū­ra­te Ter­me­nie­ne at­lė­kė vė­luo­da­mi, iš ki­to ple­ne­ro – jie vi­sur ieš­ko mo­ky­to­jų, iš ku­rių ga­lė­tų mo­ky­tis ir to­bu­lė­ti.

Me­ni­nin­kė Da­lia Sut­ku­vie­nė at­vy­ko iš Jo­niš­kio ra­jo­no Min­dau­gių kai­mo. Pri­si­pa­žįs­ta, kad ban­dė gy­ven­ti mies­te, pri­si­tai­ky­ti prie mies­to rit­mo, bet ne­pa­vy­ko – kū­ry­biš­ką sie­lą trau­kia gam­ta. Į Šau­kė­nus at­vyks­ta ant­rą kar­tą, jei ki­tais me­tais pa­kvies, bū­ti­nai ir vėl at­va­žiuos. Da­lia ne­mėgs­ta ta­py­ti iš na­tū­ros, ne­fo­tog­ra­fuo­ja vaiz­dų ir ne­si­sten­gia jų įsi­min­ti. Šie­met Šau­kė­nų mies­te­lio 520 me­tų ju­bi­lie­jui no­rė­jo at­vaiz­duo­ti ŠAU­KI­MĄ, nuo ko pa­gal le­gen­dą ir ki­lęs mies­te­lio var­das. Sus­to­jo, pri­si­lie­tė ran­ka prie se­nų­jų dva­ro var­tų, pa­ju­to kad ga­li ta­py­ti, bet per ma­žai bu­vo lai­ko. „Jei kas at­pa­žins Šau­kė­nų var­tus, bū­siu la­bai pa­ten­kin­ta“,– už­bai­gė mo­no­lo­gą Da­lia.

„Esu grei­tu­kė, mėgs­tu čia ir da­bar, “ – pri­si­sta­to ža­vin­go­ji Jo­lan­ta Mil­te­nė iš Plun­gės, į ple­ne­rą iš­si­ver­žu­si iš su­pan­čio­ju­sios kas­die­nės ap­lin­kos. – Pa­gal­vo­jau, jog ki­tą­met ga­liu ne­beišt­rūk­ti iš na­mų, tuoj į pa­sau­lį ateis anū­kė­lė... Va­žia­vau ieš­ko­da­ma nuo­ty­kio, ki­to­kių žmo­nių... Dir­bu vie­nam dar­be, ki­tam, le­kiu, pa­vargs­tu... O čia lais­vė, ap­link me­ni­nin­kai – ki­tos emo­ci­jos, ki­toks po­žiū­ris... at­vy­kau ir ap­tin­gau, nie­ko ne­si­no­ri, tik gro­žė­tis, įsi­jaus­ti, pa­jus­ti vie­ti­nę dva­sią... mėgs­tu se­nus pa­sta­tus, dar­ži­nes, vie­ną ir Šau­kė­nuo­se įam­ži­nau, ačiū šei­mi­nin­kams, ku­rie priė­mė ir lei­do ta­py­ti iš na­tū­ros... Sau­go­ki­te se­nus na­me­lius, jie gy­vi mu­zie­jai. Mes, dai­li­nin­kai juos la­bai my­lim ir įam­ži­na­me sa­vo dar­buo­se“, – pa­lin­kė­jo Jo­lan­ta Mil­te­nė.

Šiau­lie­tė Vi­ta Ža­ba­raus­kai­tė ne tik mo­ky­to­ja, dai­li­nin­kė, bet ir poe­tė, su­ža­vė­ju­si kraš­tie­čius nau­jau­siais sa­vo ei­lė­raš­čiais „Ne­ži­nau, kas įra­šy­ta die­vo at­min­ties ka­se­tėj“ ir ode mei­lei „Jaus­mai kaip pei­liai ėmė ir at­ši­po“. Ji ne­tu­ri lai­ko poe­ti­nei po­pie­tei, grei­tai pir­mo­ji per­skai­to sa­vo ei­les ir sku­ba ta­py­ti. Da­ly­vau­ja Vi­ta iš­kart dvie­juo­se ple­ne­ruo­se – Lin­ku­vo­je ir Šau­kė­nuo­se. Jos ko­lia­žais nu­ka­bin­ta di­džio­ji sie­nų da­lis, ki­ti me­ni­nin­kai tu­ri pa­si­ten­kin­ti tuo, kas li­ko nuo jos: „Dir­bu, o ple­ne­rai vyks­ta, pa­kvies­ta esu į abu, no­riu da­ly­vau­ti... kai pa­lei­do iš dar­bo, tai va­lan­dą iš lai­mės po Šiau­lius laks­čiau kaip nu­trū­kęs nuo gran­di­nės šuo...“

Dar per­nai Vi­ta nu­žiū­rė­jo so­dy­bą su gy­vu­liu­kais: „šie­met vaikš­tau po Šau­kė­nus, ož­kų nė­ra, gal­vo­jau, kad jau su­val­gy­tos, ap­ver­kiau... o vė­liau at­ra­dau jas ki­to­je pie­vo­je, tai iš džiaugs­mo pri­pie­šiau gy­vu­lė­lių.“

Ple­ne­rui Vi­ta Ža­ba­raus­kai­tė su­kū­rė Šau­kė­nų praei­ties ko­lia­žų ko­lek­ci­ją.

Grei­tai pra­lė­kė trys die­nos...

Išau­šo at­si­svei­ki­nimo die­na: pa­veiks­lai jau nu­ta­py­ti ir iš­ka­bin­ti, me­ni­nin­kai šven­tiš­kai nu­si­tei­kę. ŠKAC di­rek­to­rius Mar­ty­nas Dzi­mi­das dė­ko­ja jiems ir rė­mė­jams, be ku­rių neį­vyks­ta nė vie­nas kul­tū­ros ren­gi­nys. Mar­ty­nas – pro­fe­sio­na­lus mu­zi­kan­tas, gro­ja pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų mu­zi­kos or­kest­re. Kaip di­rek­to­rius ir kaip žmo­gus jis džiau­gia­si, kad me­ni­nin­kų dirb­tu­vės pri­trau­kia vis dau­giau kū­rė­jų, pa­ste­bė­da­mas, kaip ple­ne­ro me­tu už­gi­mu­si kū­ry­bi­nė at­mos­fe­ra ap­gau­bia mies­te­lį vi­siems me­tams, iki ki­tų kū­ry­bi­nių me­ni­nin­kų dirb­tu­vių.