
Naujausios
Įamžintas stiklo žaismas
Konkurse „Skaitmeniniai bendruomenių pasakojimai“ dalyvaujantys Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Lieporių filialo bibliotekininkai ir savanoriai filmuotoje medžiagoje bei nuotraukose įamžino miesto vitražus. Entuziastai įsitikino: vertingus darbus galima nuveikti ir neįdedant lėšų.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Entuziastų komanda
Konkurso „Skaitmeniniai bendruomenių pasakojimai“, organizuojamo projekto “Bibliotekos pažangai “, idėja — pritraukti bendruomenės narius į biblioteką.
Norą dalyvauti konkurse buvo pareiškę 150 bibliotekininkų ir bendruomenių narių komandų iš visos Lietuvos. Lieporių filialo biblioteka, pasirinkusi temą „Šiaulių vitražai“, pateko tarp 40-ies laimingųjų, atrinktų kurti skaitmeninį pasakojimą. Konkurso dalyviams organizatoriai dovanojo įrangą skaitmeniniam pasakojimui kurti — fotoaparatą, kamerą.
Filmas bei nuotraukų galerija apie miesto vitražus buvo sukurti Šiaulių bibliotekos Lieporių filialo darbuotojų ir savanorių iniciatyva: per vasarą plušėjo vyresnioji bibliotekininkė Regina Vertelienė, bendruomenės nariai Vytautas Pranculis, Viktorija Valčiukaitė.
Padėti fotografuoti ir filmuoti vitražus buvo užsirašę dešimt savanorių, bet, pamatę, kiek reikės įdėti darbo filmuojant, fotografuojant, o vėliau — montuojant sukauptą medžiagą, savanoriai vienas po kito nubyrėjo.
Kantrybės reikalaujantis darbas neatbaidė V. Pranculio, kuris fotoaparatu atskleidė vitražų paslaptis.
„Įdomiausia — vitražų paieška, — sako savanoris. — Pagal internete surinktą informaciją eini tikėdamasis rasti vitražą, o jo — nebėra. Ir atvirkščiau — randi, ko nesitikėjai.“
Nufotografuoti vitražą, įsitikino V. Pranculis, nėra lengva, reikia išlaukti reikalingo apšvietimo. Tad fotografuoti kai kuriuos kūrinius tekdavo keletą kartų.
Įamžinti vitražų V. Pranculis važiuodavo pasiėmęs šluostę, priemonių vitražo stiklams valyti: siekė išgauti kuo sodresnes kūrinių spalvas, atspindžius.
Būta ir netikėtų susitikimų: užklupus lietui, V. Pranculis po vienu stogu nuo darganos pasislėpė su vitražų restauratoriumi.
Filmuoti daugiausia teko R. Vertelienei, kamerą į rankas paėmusiai pirmą kartą. „Man buvo avantiūra“, — šypsosi bibliotekininkė.
Stebuklu bendraminčiai vadina Lieporių gimnazijos gimnazistę V. Valčiukaitę, kuri pasisiūlė tapti savanore būtent tuo momentu, kai itin reikėjo montuotojo.
„Džiaugiuosi, kad laiku atėjau savanoriauti, — šypsosi Viktorija. — Galbūt jaunimas priima vitražus kaip atgyveną, bet iš tiesų jais reikia mokėti mėgautis. Ir pati dabar kitaip žiūriu į vitražus — jie įtraukė.“
Vitražų likimai — skirtingi
Pasirinkti vitražo temą paskatino prieš kelerius metus Lieporių filialo vyresniojo bibliotekininko Sergėjaus Peršino rengta vitražų nuotraukų paroda. Tąkart bibliotekininkai pastebėjo, kad dažniausiai šiauliečiai žino vienintelį — didžiausią Lietuvoje vitražą, Kazio Morkūno „Saulės mūšį“, kurį galima pamatyti “Saulės“ koncertinėje įstaigoje.
Dalyvaudami konkurse, entuziastai nutarė parodyti, kad miestas yra turtingas vitražais.
Skaitmeniniame archyve įamžino penkiolika objektų: sukaupė apie 400 nuotraukų, nufilmavo apie 4 valandas medžiagos, iš kurios buvo sumontuotas 4 minučių filmukas. Skaitmeniniuose kūriniuose įamžintus vitražus patalpino interneto svetainėje www.grazitumano.lt
Vitražų aukso amžius Šiauliuose — devintasis dešimtmetis. Vitražais puošėsi gamyklos, mokyklos, kavinės, įstaigos.
Vitražų karaliai Šiauliuose — R. Daužvardis, P. Dobkevičius.
Miesto vitražai sulaukė skirtingų likimų: vieni buvo užmūryti, kiti pakeisti stiklo paketais, treti dingo be žinios. Vitražų įamžintojai suskaičiuoja per 10 kūrinių, kurių likimas — neaiškus. Užmarštin nuėjo ir kai kurių vitražų kūrėjų pavardės.
„Mūsų surinkta medžiaga — tik didelio darbo pradžia, — mano R. Vertelienė. — Miesto vitražai galėtų sudominti ekskursijų vadovus, tapti mokomąją medžiagą moksleiviams.“
FRAGMENTAS: Santuokų rūmų vitražo fragmentas (autorė J. Stoškienė).
SITUACIJA: „Šiauliuose vitražų yra išties daug, tik gaila, kad kai kurie stiklo kūriniai pakeisti moderniais stiklo paketais, dingę, suniokoti, pamiršti kūrėjų vardai“, — sako Šiaulių bibliotekos Lieporių filialo vyresniosioji bibliotekininkė Regina Vertelienė.
FOTOGRAFAS: Savanoriškai konkurse „Skaitmeniniai bendruomenių pasakojimai“ dalyvavęs Vytautas Pranculis vitražus įamžino nuotraukose. Kad pasiektų norimą šviesos efektą, vyras nugrandė ne vieną voratinklį.
MONTUOTOJA: Viktorija Valčiukaitė į konkursą „Skaitmeniniai bendruomenių pasakojimai“ įsijungė paskutiniame etape: montavo nufilmuotą medžiagą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
REKORDININKAS: Didžiausią Lietuvoje vitražą, Kazio Morkūno „Saulės mūšį“, galima pamatyti “Saulės“ koncertinėje įstaigoje.
VITRAŽAS: Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filialą puošia R. Daužvardžio vitražai.
Vytauto PRANCULIO nuotr.