
Naujausios
J. Jovaišaitė mirė šių metų birželio 25 dieną, vos prieš mėnesį atšventusi savo 90-metį. Jau kitą dieną Savivaldybė gavo prašymą leisti išimties tvarka neveikiančių senųjų miesto kapinių Jovaišų šeimos laidojimo rūsyje palaidoti poetę Janiną Jovaišaitę (Obuchavičienę). Šiaulietės palaikai buvo kremuoti, laidoti norima urną su pelenais. Kiek vėliau Savivaldybė gavo dar vieną tokį prašymą.
Šią savaitę dviejuose komitetuose klausimą pristatęs Urbanistinės plėtros ir ūkio departamento direktorius Virgilijus Statkus pabrėžė, kad senosios miesto kapinės Ežero gatvėje uždarytos dar 1959 metais. Tai patvirtinta ir vėlesniais miesto Tarybos sprendimais 2006–2012 metais.
Departamento vadovas aiškino, kad Jovaišų šeimos laidojimo rūsys istoriniuose dokumentuose nėra identifikuotas, nes nėra išlikusios autentiškos laidojimo rūsio priklausomybės lentelės. Tai, kad jis priklauso poetės giminei, V. Statkus sakė įsitikinęs 98 procentais. Jo teigimu, laidojimo rūsio būklė yra avarinė. Jis siūlė kitas alternatyvas – laidoti poetę K. Donelaičio kapinėse jos tėvų kape arba kolumbariume.
Švietimo kultūros ir sporto komiteto posėdyje dalyvavusi architektė Elona Antakauskė paaiškino, kad vykdo poetės valią ir yra jos tolimų giminaičių įgaliota pasirūpinti, kad velionės palaikai atgultų senosiose kapinėse senelių rūsyje.
E. Antakauskė sutiko, kad kripta yra tik patenkinamos būklės, tačiau teigė, kad avarinės būklės požymių nėra. Ji parengusi projektinius pasiūlymus, kaip būtų galima iš kriptos šoninės sienos išimti kelias plytas ir į rūsį nuleisti urną. Prieš tai atsisveikinimo su poete ceremonija būtų surengta Saulės Laikrodžio aikštėje. Po to statinys Lietuvos rašytojų sąjungos lėšomis būtų užmūrytas, uždėta atminimo lentelė. Tai atliktų kvalifikuoti antkapių restauratoriai.
Poetės laidotuvėmis besirūpinanti E. Antakauskė sakė, kad ant rūsio anksčiau buvo originali lentelė su užrašu, tačiau jis pavogtas.
E. Antakauskė priminė faktus, kad Teodoras Jovaišas išpirko žemes senosioms miesto kapinėms praplėsti ir ten pastatė savo šeimos kriptą. Komitete dalyvavo ir poetės bičiulė Audronė Neimantaitė, kuri pasakojo, kad Janinos Jovaišaitės prašymu prie rūsio uždegdavo žvakutes.
"Negi žmogus norės rūpintis svetimu kapu?" – argumentavo moteris.
Bičiuliai pasakojo, kad poetė buvo tikra, jog jokių problemų nekils: "Mano senelis išpirko žemes, stovi mūsų kripta, ir man neleis pasilaidoti?"
Savivaldybės teisininkai pateikė išvadas, kad senosios miesto kapinės yra Kultūros paveldo objektas, jos nebeveikiančios, todėl ten laidoti negalima.
Komiteto narys Juozas Pabrėža sakė sutiktų su tokiais argumentais, jei Savivaldybė iki šiol nebūtų dariusi išimčių. Ne kartą buvo leista ten išimties tvarka laidoti. Viena iš tokių išimčių taikyta Garbės pilietės Gražbylės Venclauskaitės artimųjų prašymu. J. Pabrėžos manymu, poetė J. Jovaišaitė taip pat verta tos išimties.
Be to, Savivaldybė gavo Kultūros paveldo departamento raštą, kuriame neprieštaraujama dėl galimo palaidojimo.
E. Antakauskė atkreipė dėmesį, kad bičiuliai rūpinasi J. Jovaišaitės palaidojimu visuomeniniais pagrindais. Ji akcentavo Jovaišų giminės nuopelnus: senelis ne tik išpirko žemes, bet ir dosniai aukodavo vargšams. Tėvas buvo tremtinys, Sibire organizuodavęs tremtinių pabėgimus.
J. Jovaišaitė išleido 13 poezijos rinkinių, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
"Poetė išleido knygas savo lėšomis. Ji nebuvo tinkamai Savivaldybės pagerbta nei 80-mečio, nei 90-mečio proga, neskirtas finansavimas jos rinkinio leidybai. Tad prašome bent įvykdyti jos paskutinį norą", – prašė E. Antakauskė.
A. Neimantaitė patvirtino, kad namo, kuriame gyveno J. Jovaišaitė, dabartiniai savininkai pažadėjo savo lėšomis įrengti atminimo lentelę, įamžinančią, kad ten gyveno poetė.
Komiteto narys Vaidas Bacys siūlė politikams pagalvoti apie senųjų kapinių statuso iš uždarytų į riboto palaidojimo keitimą. Taip būtų išvengta precedentų ir teisinių kazusų.
Ji nebuvo tinkamai Savivaldybės pagerbta nei 80-mečio, nei 90-mečio proga, neskirtas finansavimas jos rinkinio leidybai. Tad prašome bent įvykdyti jos paskutinį norą.