Naujausios
Dainos apie žmonių gyvenimus
Kovo 11-ąją apypilnėje Šiaulių miesto koncertų salėje „Saulė“ surengtas akustinis Ievos Narkutės koncertas. Šiauliuose augusi 24-erių mergina – bene labiausiai žinoma, kaip dainos „Raudoni vakarai“, skambančios filme „Tadas Blinda“, autorė ir atlikėja. Tačiau gimtinėje žiūrovus Ieva pakerėjo ne viena daina. Po koncerto klausytojai tikino, kad visos jos dainos – vienodai geros, gilios ir artimos.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Šiltą muziką priėmė šiltai
Nuo pirmų koncerto akimirkų atlikėja papirko susirinkusius nuoširdumu ir paprastumu. Kiekvieną kūrinį ji pristatė kaip labai „savą“ – originaliai ir šiltai.
Kalbėdama apie dainą, skirtą Šiaulių pietiniam rajonui, kuriame pati užaugo, Ieva užsiminė apie gausybę pirmų kartų, išgyventų mieste – pirmus tikrus draugus, pirmąją meilę.
„Turbūt pirmoji meilė reikalinga tam, kad sužinotum, su kokiu žmogumi negali būti“, – taikliai pastebėjo atlikėja.
Salė gyvai ir šiltai reagavo į dainininkės kalbas, dainas. Jai prisipažinus, kad jokiame kitame koncerte taip nesijaudino, kaip Šiauliuose, žiūrovai ėmė audringai ploti.
Pirmas koncertas – mokyklos koridoriuje
– Ieva, užaugote Šiauliuose, kokie prisiminimai?
– Gimiau Kaune, į Šiaulius su tėvais atvažiavau gyventi, kai man tebuvo du mėnesiai. Čia gyvenau iki pat studijų Vilniuje pradžios.
Pagalvojus apie Šiaulius, pirmiausia atmintyje iškyla pasivaikščiojimai su tėvais centriniu miesto bulvaru, didžiulė žydinčių pienių pieva prie namų, kuri man, mažytei, atrodė milžiniška. Prisimenu ledus iš „Pingvino“ ledainės, buvusios bulvare. Beje, tas bulvaras, kai buvau pradinukė ir mokiausi katalikiškoje pradinėje mokykloje (dabartinė Tėvo Benedikto Andruškos pradinė mokykla – aut. past.), man buvo labai ilgas. Paskui perėjau mokytis į J. Janonio gimnaziją. Čia jau atskira istorija – žiburėliai, pirmi pasimatymai, pirmi pagrojimai.
– Pati pradėjote kurti dainas ir žodžius?
– Taip, paauglystėje. Tai buvo linksmos, parodijuojančios dainelės, parašytos ekskursijų, įvairių kelionių su bendraklasiais metu. Kartu dainuodavom apie mokytojus, vieni apie kitus. Maždaug penkiolikos pastebėjau, kad pavyksta sukurti ne tik linksmas, bet ir rimtesnes dainas. Pradėjau dainuoti mokykloje per šventes, dalyvavau dainų konkurse – atstovavau Šiaulių kraštą Vilniuje. Džiugu, kad mokykla skatino bet kokį mokinių kūrybingumą. Man tai – mokykla iš didžiosios M.
– Vis dėlto akustinis koncertas „Saulėje“ – pirmas Šiauliuose?
– Na, ne visai (juokiasi). Su bendraklase buvome susibūrusios į grupę. Surengėme koncertą dešimtoje klasėje mokyklos koridoriuje. Dainavome ir mano, ir Stingo, „Guns N' Roses“ koverius.
Sugalvojome, kad mūsų pasirodymas turi būti apšviestas vien žvakių šviesos. Buvo ruduo, po Vėlinių. Todėl pasinaudojome žvakių, skirtų kapams, išpardavimais, nusipirkome jų apie 50. Nepagalvojome, kad šios žvakės skirtos deginti lauke. Koridoriuje jos ėmė rūkti kaip velniai (juokiasi). Smogas nuo trečio aukšto pasiekė pirmą. Bet niekas mūsų nebarė, tik dailės mokytoja Daiva Leliukienė – koncertą stebėjo po suolu pasidėjusi virdulį su vandeniu.
– Koncertuosite Kovo 11-ąją. Kuo jums svarbi ši data?
– Nesureikšminu datų, labiau koncentruojuosi į tai, ką darau. Tikiu, kad jau vien tai, jog tokią dieną žmonės susirinko pasiklausyti lietuviškų dainų, atliekamų žmogaus, kuris pats rašo lietuviškai (skambėjo ir kitų lietuvių poetų žodžiai), jau yra meilės gimtinei išraiška.
– Kodėl pasirinkote būtent dainuojamosios poezijos žanrą?
– Logiškai nesirinkau šio žanro. Net dabar nesu tikra, kad mano kūryba yra grynai dainuojamoji poezija. Man tai atrodo labiau tarpinis variantas tarp dainuojamosios poezijos ir pop muzikos, dar kažko.
Vis dar svarstau, kuris žodis čia svarbesnis – „dainuojamoji“ ar „poezija“. Buvo laikas, kai man buvo svarbesnė poezija, dabar vis labiau patinka dainuoti. Žinoma, tekstai labai svarbūs, ilgai prie jų sėdžiu, vargstu, galvoju.
Gyventi Lietuvoje – patriotiška
– Ieva, negaliu nepaklausti apie dainą „Raudoni vakarai“. Kaip pati vertinate jos sėkmę?
– Per pastaruosius metus, ypač pasirodžius ekranuose „Tadui Blindai“ dažnai susimąstau apie šią dainą ir man jos likimas vis dar atrodo neįtikėtinas. Net slapčiausiose savo fantazijose neįsivaizdavau, kad ji turės tokią įtaką mano gyvenimui, jos dėka galėsiu pasirodyti Šiauliuose kaip atlikėja.
– Jos žodžiai apie skaudžią mūsų istoriją – neįprasti jaunam žmogui?
– „Raudoni vakarai“ – meilės daina, nors ir su patriotiniu atspalviu. Galima sėkmingai vietoj žodžio Lietuva įdėti kitos valstybės pavadinimą ir ji skambės svetur. Juk visur žmonės vienodai laukia išėjusių, net tų, kurie nebegrįš, jiems vienodai skaudu.
– Ar nepasigendate to patriotiškumo tarp bendraamžių?
– Nemėgstu kalbėti apie kartas, yra visokių. Tačiau mano draugai gyvena Lietuvoje, jie čia studijuoja doktorantūroje už „grašius“, už tuos pačius „grašius“ dirba kažkokius darbelius ir šypsosi, myli, tuokiasi, gimdo vaikus. Kaip tai pavadinti, jei ne patriotiškumu. Jiems patinka gyventi čia, o ne plauti indus užsienyje, jie vis dar kažkuo tiki ir tikisi čia. Tokia esu ir aš.
Kūryba arti psichologijos
– Kodėl pasirinkote psichologijos, o ne muzikos studijas (Ieva studijuoja psichologiją antrame magistrantūros kurse Vilniuje – aut. pastaba)?
– Man ir muzika, ir psichologija – vienodai svarbios. Apie psichologės darbą svajoju nuo paauglystės, man įdomūs žmonės, noriu su jais dirbti. Apie žmones rašau dainas, apie jų gyvenimą, bendravimą. Tai – taip arti psichologijos.
– Ar studijos padeda kūrybai?
– Gal ir padeda, sunku atskirti, iš kur ateina dainų žodžiai. Kas būsiu: dainuojanti psichologė ar žmones analizuojanti dainininkė bijau prognozuoti. Baisus man šis klausimas.
– Gal po studijų planuojate grįžti į Šiaulius?
– Neplanuoju. Man Šiauliai – per maži. Manau, kad žmogus į mažesnius miestus ar kaimą gali važiuoti gyventi tada, kai viduje yra nusistovėjęs. Man norisi didesnių miestų, daugiau judėjimo.
KŪRYBA: Kurdama Ieva stengiasi nutverti bendras temas. Jos, merginos žodžiais, – raktas į žmonių širdis. „Jau vėliau jas galima apipinti įvairiomis „kvarbatkėlėmis“, paraitymais, bet jos turi būti kiekvienam artimos, pažįstamos“, – sako autorė.
MUZIKA: Tėvai Ievą Narkutę mokytis groti fortepijonu nuvedė, kai jai buvo šešeri. „Esu iš muzikantų šeimos: mama – muzikologė, tėtis – chorvedys, tad dabar sunku pasakyti, kiek tai buvo mano sprendimas, kiek jų įtaka. Muzika mūsų šeimoje visuomet buvo natūralus dalykas, nerašyta taisyklė“, – sako atlikėja.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.