Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Rožiniai vakarai ir apatiniai...
Tai buvo eilinis darbadienio vakaras, tačiau neeilinė diena. Pirmąkart sušilo iki 22 laipsnių. Paukščiai išprotėjo. Vairuotojai irgi. Tie ir anie lakstė kaip pakvaitę.
Po darbo kritau į fotelį. Nes taip jau buvau įpratęs per visą žiemą. Įsijungiau kompiuterį ir paleidau patį „žaliausią“ filmą tiesiogine šio žodžio prasme – futbolą.
Po kelių minučių – netikėtas signalas. „Klin“ – įkrito žinutė į pokalbių lauką ir baltas kvadratas uždengė pusę futbolo aikštės.
Žinutė „gal ką nors nuveikiam?“ buvo ne iš kaimyno kaip įprasta prieš žvejybą, o mano Ievos. Parašė tiesiai iš savo kompiuterio virtuvėje.
„Na ir patogumai...“, – pagalvojau. Dabar jau ir su savąja galiu per „kompą“ bendrauti, net jeigu ji už sienos. Vis geriau nei barškinti geležte per radiatorius. „Tai, kad futbolą žiūriu“, – atrašiau.
„Pripūsk padangas. Važiuosiu pasivažinėt“, – neatstojo ji. Aš prisiekiau kad padangose idealus slėgis, ko ji čia baiminasi?
„Dviračio padangas. Atidarau sezoną, – Ieva jau po šių žodžių padėjo elektroninę šypsenėlę. – Aš jau pasirengusi minti pedalus, paskubėk.“
Eidamas pro virtuvę kelioms sekundėms suakmenėjau. Ji ruošiasi į parką su savo aptemptais šortukais?! O surišti plaukai atidengia gulbės kaklą!
Ji apsimetė, kad nepastebėjo mano „suakmenėjimo“, o aš rūsyje pripučiau ir savo dviračio padangas. Niekur ji nevažiuos be manęs taip atrodydama.
„Lekiam kartu. Velniop tą futbolą“, – mirktelėjau viena akim ir pasileidome prie savo akmens, šaltinio ir didžiosios pušies.
Pavydžiu, kad spoksos į ją kiti dviratininkai? Biesas žino, gal truputį.
Puikus vakaras gavosi. Tik vėl reikėjo priprasti prie dviračio sėdynės. Mink kaip nori, bet žinok, kad rytoj skaudės.
Grįžome jau temstant. Vėl sukritau į fotelį ir pasinėriau į futbolą – bent rezultatus norėjau sužinoti. Šįkart prie „kompo“ jaučiausi ne taip beprasmiškai kaip prieš porą valandų.
Dabar jau aš pirmas „pakibinau“ Ievą. „Užkaisk arbatos, jei jau prie puodų sukiesi“, – brūkštelėjau į baltą pokalbių laukelį.
Ta atrašė su kažkokia tik jai būdinga potekste: „Prikaitino saulė virtuvę, tai nešalta net su naktiniais. Tais rausvais, peršviečiamais...“
Kažko vėsu kambaryje pasidarė. Teks eiti į virtuvę pasišildyti. Burtai kažkokie. O gal pavasaris?
Adomas, vakarais užimtas