„Baltijos“ restorane blizgėjo ir taurės, ir parketas

ŠIAULIŲ LEGENDOS

„Baltijos“ restorane blizgėjo ir taurės, ir parketas

Prie durų laukiantis šveicorius, besišypsantys padavėjai, krakmolytos staltiesės, tviskantys indai, gardūs patiekalai ir išskirtiniai lankytojai. Taip apie Šiauliuose nuo 1961 metų veikusį „Baltijos“ restoraną, tarsi apie didžiąją meilę, pasakoja jam širdį atidavusios buvusios virėjos Laimutė Kančauskienė ir Irena Kuliešienė. Didžiausiu restoranu Baltijos šalyse tituluota „Baltija“ buvo garsi.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Prestižinė vieta

I. Kuliešienė „Baltijos“ restorane dirbo 31-erius metus, L. Kančauskienė – 8-erius.

„Baltijos“ restoranas – pirmoji L. Kančauskienės darbovietė. „Gerai mokiausi, patekau prestižinėn vieton!“ – apie darbą garsioje vietoje prisimena moteris. Pamainoje dirbo trise, kartu su Onute Andriuliene, Valerija Popova.

I. Kuliešienės darbo pradžia – 1961-ieji – restorano atidarymo metai.

„Prieš atidarant restoraną, valėme sienas, plovėme grindis. Atidaryme grojo muzikantai, ant laiptų buvo perkirpta juostelė. Didžiulis įvykis! Buvo sakoma, kad „Baltija“ – didžiausias restoranas visose Baltijos šalyse“, – sako moteris.

Pirmieji restorano vadovai buvo Egidijus Urlakis, Anelė Kantauskienė, Mejeris Geras.

Restoranas elitui, valgykla – visiems

Restoranas įsikūrė trijų aukštų pastate. L. Kančauskienė gyvai piešia anų dienų restorano vaizdą. Lauke – iškaba „Baltija“, iki šių dienų išlikę tvirti laiptai.

Dienos metu pirmajame aukšte veikė valgykla, kairėje pusėje buvo rūbinė. Antrojo aukšto restoranas duris praverdavo 19 valandą vakaro. Duris atidarydavo besišypsantis šveicorius. Lankytojai nusivilkdavo viršutinius rūbus, jiems talkindavo rūbininkai.

„Viskas buvo "smetanskai" – toks grožis! Net batus nuvalydavo!“ – ir dabar aikčioja L. Kančauskienė.

Per visą sieną iki lubų kilo veidrodžiai. Į antrą aukštą vedė balto marmuro laiptai, patiestas raudonas kilimas.

Antrame aukšte veikė dvi salės. Iš viso restorane tilpo 200 žmonių. Iš pradžių į restoraną buvo galima patekti tik pagal užsakymus, ši privilegija atitekdavo išrinktiesiems – to meto elitui.

Prie laiptų buvo estrada, čia grojo gyva muzika. Šalia estrados stovėjo didžiulė, lubas siekianti palmė. Restorane dainuodavo dainininkai Jurgis Žukauskas, Simonas Donskovas, Saulius Lileikis, Algis Ščevinskas, Dziuba, Brencius, vėliau – Vitalija Katunskytė.

„Muzikantų mada buvo nešioti trumpokas kelnes, iš po jų kyšodavo baltos kojinės. Kaip man patikdavo tos baltos kojinės!“ – kvatoja L. Kančauskienė.

Įspūdingi padavėjai

Viena padavėjų pamaina buvo vyrų, kita – moterų. Padavėjai, pasak moterų, buvo šaunuoliai ir gražuoliai. Romas Jurgaitis, pravarde Anglas. Visada besišypsantis, sparčiai visus aptarnaujantis. Vytautas Remeikis, kurį visi vadindavo Pan Kavalskis. Alfredas Gasiulis – aukštas, gražuolis, dėl kurio merginos alpdavusios.

Restorano staltiesės buvo baltos, gurgždančios, servetėlės – didelės, krakmolytos. Indai – išblizginti. O kas juos blizgindavo? Ogi Basė, Dusia, Liucia! Cheminių priemonių nebūdavo, plovėjos atsinešdavo nusijotų pelenų, šarmu visas taures išblizgindavo.

„Kokia laimė būdavo padavėjui: pakilnoja taures, o šios blizga, tviska! Tik nešk tiesiai ant stalo. Po darbų atsidėkodami nešdavo darbštuolėms arbatpinigių“, – prisimena L. Kančauskienė. Būdavo, kad iš ryto į darbą atėjęs kolektyvas teberasdavo indus blizginančias plovėjas.

Meniu neįmantrus, bet gardus

Nepakeičiamomis, amžinomis specialistėmis moterys vadina buvusias restorano barmenes Mikaliną Kurliauskienę ir Lionę Čekanauskienę. Jų bariukas buvo uždaras, gėrimų buvo galima gauti „po blatu“.

L. Kančauskienė puikiai prisimena restorano meniu. Šalti patiekalai: įdarytas karbonadas (natūralus, su kmynais), vištienos galantinai-drebučiai.

Jautienos liežuvius virdavo šutintuvais. Patiekdavo su majonezu.

Karštų patiekalų meniu – Kijevo kotletas, karbonadas. Pastarasis buvo itin populiarus. Karbonadą pavoliodavo kiaušinio plakinyje, džiūvėsėliuose.

Aliejaus nenaudodavo: virtuvėje stovėjo statinė taukų. Į lėkštę keliaudavo garnyras, bulvytės, karbonadas, aplietas šaukštu sviesto arba grybų padažu. Prieskoniams naudojo tik pipirus ir druską. Petražolių, svogūnų laiškų papuošimui užsiaugindavo namuose.

Gaminant buvo privaloma laikytis 1955 metų rusų leidyklos išleistos receptūrų knygos. Jei virėjos norėdavo gaminti ką nors lietuviško, važiuodavo apsiginti recepto į Vilnių.

L. Kančauskienė išsaugojo kalkuliacijų knygas, kuriose kruopščiai surašytos patiekalų produktų normos, perkainavimai.

Deficito laikais du kartus per metus restoranas gaudavo apelsinų. Kartą į restoraną atvežė jau palaikytų, pašalusių ananasų ir liepė jais prekiauti ant laiptų. Žmonės kraipė galvas: „Iš kur čia tokios ropės?“ Nei matę, nei regėję.

Lankytojai

Restorane rinkdavosi puošnios ponios, panelės, madingomis veltų kuodų šukuosenomis. Vyrai vilkėdavo tik kostiumus.

„Jei kavalieraitis norėdavo pasipiršti mergaitei, vesdavosi į „Baltiją“, – pasakoja L. Kančauskienė.

Vakarais, po spektaklių, į restoraną užsukdavo aktoriai: „Gal kas liko, gal kokios bulvių košikės turite?“. Virėjos pasidalindavo likučiais, nes seno maisto kitai dienai nelaikydavo.

L. Kančauskienė vardija restorano lankytojus. Ateidavo gerą humoro jausmą turėjęs greitosios pagalbos daktaras Vladas Pampikas, per kailinius galėjęs diagnozuoti ligą ir vaikui, ir senam.

Dailininkas Gerardas Bagdonavičius įžengdavo į kuodelį susipynęs plaukus. Jei reikdavo apipavidalinti garbės raštus ar gimtadienio sveikinimus – G. Bagdonavičius buvo nepamainomas.

Į restoraną užsukdavo ir kitas dailininkas – Antanas Krištopaitis.

Kad patektum į restoraną per šventes, šveicoriui reikėjo ir kapeikyčių įdėti. Jaunimas, einantis pro restoraną, svajodavo, kada sukaks 18-ka, ir galės peržengti šios legendomis apipintos vietos slenkstį.

Pildė kaprizus

I. Kuliešienė prisimena, kaip čia vakarodavo ir partiniai.

Vienos iš salių gale buvo įrengtas svečių kambarys su atskiru įėjimu. Ten lankėsi Antanas Sniečkus, Petras Griškevičius. Svečiai iš Maskvos irgi skanaudavo kambarėlyje. Jiems aptarnauti buvo skiriamos gražiausios padavėjos.

Moterys prisimena, kad kaprizinga buvo P. Griškevičiaus žmona. Restorano kolektyvas įvykdydavo visus kaprizus.

L. Kančauskienei įstrigo vieno pono, Šiaulių miesto galvos, 50-metis.

„Gavome įsakymą, kad laiptai būtų nublizginti degtine! Reikia kepti paršelius, farširuoti žuvis, o aš, pasiėmus iš bariuko degtinę, šveičiu turėklus“, – juokdamasi pasakoja L. Kančauskienė.

Dar vienas reikalavimas – violetinės gėlės. „Namie augo violetiniais žiedais žydintis medelis, iš turgaus nupirkome baltų jazminų. Atėjo vienas ponas ir pareiškė: „Mišinys netinka, reikia tik violetinių! Iki baliaus likusios trys valandos, kur jų begausi?!“ – anų dienų stresą prisimena L. Kančauskienė.

Restoranas veikė iki vidurnakčio. Būdavo, kad įsilinksminusiems leisdavo likti ir ilgiau. Naujuosius metus švęsdavo iki ryto.

„Įsimintinas vaizdas: mes einame iš darbo namo, o ateina didžiulė brigada blizginti parketo. Šveisdavo, vaškuodavo. Ateini iš ryto – salėje nebe alkoholiu dvelkia, o vašku kvepia“, – prisimena L. Kančauskienė.

Neišsenkanti fantazija

L. Kančauskienė ir I. Kuliešienė yra susižėrusios daugybę apdovanojimų, medalių, garbės raštų.

Restorano darbuotojos vykdavo į konditerių, kulinarų parodas. Lietuvai atstovauta Maskvos liaudies pasiekimų parodoje.

Šedevrus gamindavo ir trečiajame aukšte veikusio konditerinio cecho darbuotojos. Dalia Udrienė-Sinkevičienė kurdavo „skrybėles“, „pilis“. Kartu su Benigna Skvorcova, Angele Žukauskiene iš produktų sukurdavo vaizdelius, pavyzdžiui, „Malkų pjovimas pavasarį“. Tešla jų rankose atgydavo.

Svajonė – atgaivinti „Baltiją“

I. Kuliešienė, praeidama pro buvusio restorano pastatą, vis susimąsto, kad po vienu stogu išdirbo net 31 metus. Kartais į prisiminimus pasineria prisėdusi priešais veikiančioje kavinėje.

„Duotų mums voratinkliais apleistą „Baltijos“ kampą, – svajoja L. Kančauskienė. – Panevėžyje pagyvenę žmonės renkasi buvusioje senoje kavinukėje, patys pasirūpina maistu, gėrimais, muzika. Susimoka už vandenį, elektrą. Mes irgi mielai eitume – rinktųsi savi žmonės.“

Abi moterys neabejoja: darbas „Baltijoje“ joms buvo pašaukimas ir svajonė.

Jono TAMULIO nuotr. ir repr.

GARSENYBĖ: Restoranas „Baltija“ buvo garsus ne tik Šiauliuose.

PATIRTIS: Irena Kuliešienė „Baltijos“ restorane dirbo 31-erius metus.

PRESTIŽAS: Laimutė Kančauskienė darbą „Baltijoje“ vadina svajone ir prestižu.

SVAJONĖ: Laimutė Kančauskienė ir Irena Kuliešienė svajoja, kad būtų galima atgaivinti bent vieną senojo „Baltijos“ restorano kertelę.

KRIKŠTYNOS: Jaunųjų specialistų – virėjų, padavėjų – krikštynos. 1975 metai.

KOLEKTYVAS: „Baltijos“ restorano kolektyvas. Irena Kuliešienė kalba telefonu.

RAGAVIMAS: Degustacija miške. Su kepuraite – Laimutė Kančauskienė.

IŠVYKA: Kolektyvo išvykoje miške. Iš dešinės – direktorius Mejeris Geras, Irena Kuliešienė.

TEMA: Teminis vakaras „Susitiko karo veteranai“.

ŠEDEVRAI: „Baltijos“ restorano darbuotojų šedevrai.

KRUOPŠTUMAS: Laimutė Kančauskienė išsaugojo kalkuliacines korteles.

NŪDIENA: Taip buvęs „Baltijos“ restorano pastatas Šiaulių bulvare atrodo šiandien.