
Naujausios



Dovana miestui
Į galeriją meno mylėtojai ėmė rinktis dar gerokai iki atidarymo. Tokio lygio meno parodos Šiauliuose dar nėra buvę. Tarp žinomų miesto žmonių, menininkų nebuvo matyti miesto Savivaldybės vadovų. Su gėlėmis atidarymo laukė tik Kultūros skyriaus vedėja Daina Kinčinaitienė.
Parodos lankytojai pasklido po galerijos erdves. Vienas aukštas skirtas Neemija Arbitblato (vėliau pasirašinėjusio tik Blato vardu) kūrybai. Pasaulyje pripažintas menininkas gimė Kaune, jo kūrybinis kelias vedė į Paryžių, Veneciją, Niujorką. Žinomo litvako darbų galima rasti Europos muziejuose, privačiose kolekcijose.
Galerijos salėje eksponuojama Adomo Jacovskio tapyba. Tapytojas ir scenografas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, įvertintas ne vienu tarptautiniu apdovanojimu, dirbantis prestižinių pasaulio teatrų scenose. Jo kūrybiniame kelyje – darbai su režisieriais Gyčiu Padegimu, Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Jurašu, Rimu Tuminu ir kitais. Sukurta per 80 scenovaizdžių. Kai kurie teatrologai jo darbus scenoje vadina šedevrais. A. Jacovskio darbų turi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muziejai, kolekcininkai.
Kita galerijos erdvė skirta Solomono Teitelbaumo tapybai. Autorius laikomas vienu ryškiausių Lietuvos jaunosios kartos dailininkų. Jo darbai pristatyti parodose JAV, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Islandijoje, Rusijoje.
Pirmą kartą – Litvakų kultūros dienos
Į parodos atidarymą Adomą Jacovskį atlydėjo brolis grafikas, knygų dailininkas Jokūbas Jacovskis ir sesuo kostiumų dailininkė, grafikė, scenografė, fotografė Aleksandra Jacovskytė, bičiuliai. Solomonas Teitelbaumas džiaugėsi mamos, kartu ir jo vadybininkės Rivos Teitelbaumienės draugija.
"Laiptų galerija" pirmą kartą spalvingoje miesto gyvenimo ir renginių paletėje įkomponavo litvakų kūrybos spalvas", – skelbdama Litvakų kultūros dienų pradžią sakė galerijos direktorė Janina Ališauskienė. Šis renginys – dovana miesto 783-ejų metų gimtadieniui.
"Šiandien – Dailės diena, ji tęsis visą rugsėjo mėnesį, dar bus litvakų literatūros ir muzikos dienos", – J. Ališauskienė akcentavo, jog būtent per kultūrą galima pamatyti, kaip lietuvių ir žydų tautos, gyvendamos kartu, praturtino viena kitą.
Renginys prasidėjo nuo muzikinių pasveikinimų. Galerijos sienose netilpo berniukų ir jaunuolių choro "Dagilėlis" balsai, nunešę "krantais Nemunėlio" su daina "Kur giria žaliuoja", sujaudino choro atliekama žydų daina. "Hava nagila" skambėjo su Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorių linkėjimais.
Pakviesti pristatyti savo darbų, autoriai nebarstė žodžių.
S. Teitelbaumas pirmiausia padėkojo galerijos kolektyvui, rėmėjams už suteiktą progą savo darbus parodyti šalia pasaulyje pripažintų menininkų. "Ačiū, kad įsileidote į tokią kompaniją, ačiū ir Šurai (Aleksandrai Jacovskytei), ir Jokūbui (Jokūbui Jacovskiui), ir visiems, kad susirinkote".
A. Jacovskis prisiminė, kad paskutinį kartą savo darbus "Laiptų galerijoje" eksponavo prieš trejus metus, ir stebėjosi, kaip greitai bėga laikas. J. Ališauskienė dėkojo menininko broliui Jokūbui, kurio dėka pavyko pristatyti žinomo scenografo ir tapytojo darbus.
Išskirtinė litvako kūryba
Kelius į autorių kūrybą nutiesė dailėtyrininkas mokslų daktaras Viktoras Liutkus. S. Teitelbaumą ir A. Jacovskį gerai pažįsta, o litvaką N. Arbitblatą pažinojo neakivaizdžiai. Pirmiausia jis parodė atsivežtą šio menininko kūrybos albumą su autografu.
"Mes pradėjo susirašinėti apie 1995–1994 metus, kai dirbau Kultūros ministerijoje, Dailės skyriuje. Jo žmona garsi operos solistė, režisierė, scenos dizainerė Regina Resnik pradėjo rašyti į ministeriją ieškodama būdų, kaip į Lietuvą parvežti kūrybinį palikimą iš Venecijos. Kita dalis buvo Niujorke. Išspręsti to klausimo tada nepavyko, bet jis rado progą perduoti šią knygą su palinkėjimu. Joje yra sudėti labai puikiai N. Arbitblato nutapyti žymiausi Paryžiaus mokyklos dailininkai, kurių absoliuti dauguma buvo litvakai, užsieniečiai, atvykę ir Rytų ir Vidurio Europos", – pasakojo V. Liutkus.
Menininko palikimas grįžo į Lietuvą – Lietuvos dailės muziejus turi unikalią Blato darbų kolekciją: be tapybos yra ir grafikos, mažosios skulptūros, asmeninių daiktų. Anot V. Liutkaus, dailėtyrininkams darbo užteks kelis dešimtmečius į priekį.
Įdomus sutapimas: 1932 metais Kaune N. Arbitblatas atidarė pirmąjį dailės saloną Lietuvoje būtent tą pačią dieną, kai atidaryta paroda "Laiptų galerijoje" – rugsėjo 4-ąją. O 1926 metų vasarą Šiauliuose, "Birutės" rūmuose, šalia "Birutės" saldainių ir šokolado fabriko, buvo atidaryta paroda, kurioje rodyta ir Blato darbų.
Antrojo pasaulinio karo metais dailininko motina nužudyta Bergen-Belseno koncentracijos stovykloje, o Dachau koncentracijos stovyklą išgyvenęs tėvas mirė tuoj po karo.
Patį menininką karas užklupo Niujorke. Skaudžios artimųjų, giminių netektys paskatino kūrybą Holokausto aukoms atminti. Menininkas sukūrė bronzinius bareljefus Venecijos getui, Niujorko holokausto memorialui. Šių bareljefų sumažintas bronzines plaketes, kurias sukūrė Blatas, galima pamatyti ir parodoje.
Tarp tylos ir "įtepto" kvapo
Kalbėdamas apie A. Jacovskį dailėtyrininkas V. Liutkus jį siejo su litvakais, kurie išvažiavo į Paryžių, tapo žymiais dailininkais, yra įrašyti į mūsų dailės istoriją. Pirmiausia – su Maksu Bandu, talentingu tarpukario portretų kūrėju. V. Liutkus išskyrė vieną bruožą, kuris būdingas žydų dailei – melancholija. Ji jaučiama A. Jacovskio tapyboje. V. Liutkus prisiminė, kokį įspūdį jam paliko pirmą kartą pamatyta dailininko paroda.
"Absoliuti tyla, jokio buitinio šnaresio – langas, stalas ar lova, ar kokia asmeninė atributika. Ne – veidas, rankos, žmogaus poza – palinkęs, pakreipęs galvą, rankas suskliaudęs... Įspūdingas tapymas, kai nepasakyti yra daugiau negu kalbėti. Tapyboje tai yra vertybė, kai nepuoli į vaizdinius komentarus, literatūriškumą, kurio mūsų tapyboje kartais yra per daug".
Pats autorius apie savo kūrybą sako: "Užmetus akį, mano darbai gali pasirodyti panašūs, bet man jie labai skirtingi. Noriu tapyti vis tą patį, tik geriau..."
Kitą parodos autorių – Vilniaus dailės akademijos auklėtinį S. Teitelbaumą – V. Liutkus recenzavo, kai menininkas gynėsi meno licenciato laipsnį, tad pasinaudojo tada rašytos recenzijos ištraukomis.
"Jeigu reikėtų tapyboje ieškoti pavyzdžio, kuris geriausiai galėtų paaiškinti žodį "tepti", neabejoju, kad daug kas nurodytų Solomono Teitelbaumo tapybą. Nes jo tapyboje paveikslams sukurti yra panaudoti visi reikalingi tepimo judesiai: tįsti, tirštėti, įklimpti, krešėti, šiaušti, slysti".
Autorių jis vadino jusliu, teptuku liečiančiu viską, kas jam svarbu, ką jis mąsto apie "istorinę žydų etninę būtinybę ir ką jis suvokia kaip neišvengiamą dabartį". Ir šio autoriaus kūryboje V. Liutkus įžvelgia melancholijos, tik ji yra labiau liūdnumas, graudulys, kartėlis ir jausena, kurioje susiurbtas visas miesto, kuriame gyveni, "spindesys ir skurdas". Reikia mokėti įtepti į paveikslus kvapus ir vaizdus, kaip tai sugeba S. Teitelbaumas. V. Liutkaus žodžiais, dailininko "tapyba trykšta iš savo pačios indo", "kunkuliuoja ir verda potėpių katile".
V. Liutkus tik apgailestavo, kad Šiauliuose neliko Dailės fakulteto ir nebėra dailės studentų, "nebėra kam žiūrėti geros tapybos".
Paroda veiks iki rugsėjo 30 dienos.

S. Teitelbaumas: "Kiekvienas siužetas turi turėti potekstę"
Po parodos atidarymo "Šiaulių kraštas" pakalbino pačius autorius.
S. Teitelbaumas sako visada tapantis tik iš natūros. Jį įkvepia gamta. Ir į Baltijos pajūrį jis nešasi molbertą, dažus, ten praleidžia ne vieną valandą.
"Su jūra susigyvenau, ji – didelis įkvėpimas. Baltija kasdien vis kitokia, – sako dailininkas. – Man tapybai labai svarbu aplinka. Kiekvienas siužetas turi turėti potekstę, kažką reikšti."
Dalį parodoje pristatomų darbų įkvėpė rusų literatūra – F. Dostojevskio, A. Puškino. "Iš jų kūrybos sukuriu herojus peizaže, – sako dailininkas. – Literatūros skaitymas šiuolaikinėje aplinkoje padiktuoja kūrybinę mintį."
Jis prisiminė savo pirmąsias kūrybines dirbtuves, kai kūrėsi "Meno fortas". "Mačiau visas Eimunto Nekrošiaus repeticijas, taip pat ir spektaklio "Idiotas". Sudėtingas veikalas kiekvienam. Tema – neišsemiama."
Savo kurtame paveiksle kunigaikštį Myškiną iš "Idioto" jis pavaizdavo įmestą į aistrų katilą, "kuriame turbūt neišgyvens".
"Žmogus, kuris sako vien tiesą, žudo kitus žmones. Šiuolaikinėje epochoje jis neišgyventų. O toje epochoje bandymas išgelbėti teigiamą herojų baigiasi katastrofa". S. Teitelbaumui labai svarbi gėrio ir blogio kovos tema. O kas šiandien yra teigiamas herojus? "Tokių nėra: žmogus turi kaukę, jo viduje visada verda: kas nugalės – gėris ar blogis? Ne tik šiuolaikinėje epochoje, visose tai vyko ir vyks."
S. Teitelbaumas sako gerai išstudijavęs Vincento Van Gogo kūrybą iš originalų Olandijoje. "Yra ko mokytis. Jį laikė bepročiu, bet kai aš pamačiau Van Gogo muziejuje jo darbus, nutapytus beprotnamyje prie Sen Remi, man jie pasirodė patys logiškiausi. Tokie paradoksai", – šypteli autorius.
Savo kūrybą jis vertina kukliai, vadina amatu, bet pripažįsta: žiūrovo reakcija jam svarbi, jis nėra atsainus tam, ką kuria.

A. Jacovskis: "Dabar žinau, kaip nepadaryti blogo darbo"
Pokalbiui Adomas Jacovskis pasiūlė išeiti į kiemą: "Jūs paklausinėsit, aš – parūkysiu". Iš atminties išplaukia kažkada matytos nuotraukos, kur tapytojas – vis su smilkstančiu "dūmu". Tik šiandien jo rankose – elektroninė cigaretė.
– Kokie prisiminimai jus sieja su Šiauliais? Ar ne čia buvo jūsų, kaip scenografo, startas?
– Taip, čia buvo mano pirmoji premjera profesionaliame teatre – su Gyčiu Padegimu spektaklis "Freken Julija". Buvo 1977 metai.
Dailės institutą aš baigiau 1973 metais, paskui išėjau į kariuomenę. Grįžau, dirbau kino teatre, piešiau afišas. Negalėjau gauti darbo teatre. Ne taip, kaip mano studentai – studijuodami jau dirbo. Tada ir teatrų, ir režisierių buvo mažai. Mano bendrakursis Galius Kličius Šiauliuose dirbdavo dažnai, o tuo metu dirbo Jaunimo teatre ir nespėjo, jis man pasiūlė: gal tu nori į Šiaulius? Gerai.
Teatre dirbau su V. Čibiru, E. Nekrošiumi. Dabar dirbu tik su R. Tuminu. Operoje dirbu tik su kompozitoriumi, nes operoje reikia klausytis muzikos, o ne režisierių kalbų.
– Kas jums padarė didžiausią įtaką? Ar svarbi buvo tapatybė?
– Aš niekada neieškojau identiteto. Knygos, gyvenimas, patirtis, aplinka kažkaip įsisiurbia. Pastebėjau, kad maždaug nuo 40 metų pas mane nėra blogų darbų. Iki to laiko būdavo, aš tai suprasdavau, o dabar – ne. Aš nežinau, kaip padaryti gerą darbą, bet dabar žinau, kaip nepadaryti blogo. Kažkas palaipsniui keičiasi.
– Jūsų darbuose daug tylos...
– Mano scenografijoje daug tylos. Visi manęs prašo kažkokių daiktų tuščioje scenoje.
– Sugebate apsisaugoti nuo globalaus kasdienybės triukšmo?
– Nežinau... Gal čia charakterio savybės? Mane senelė vadindavo flegmatiku, bet aš nesu toks. Sako, kad aš liūdnas. Ne.
– Esate sakęs, kad be scenografijos galėtumėte gyventi, bet be tapybos – ne.
– Labai geri pasiūlymai teatre, negaliu atsisakyti. Bet be tapybos irgi galėčiau gyventi. Būčiau buhalteriu namų valdyboje, nieko nereikia galvoti, o čia pastoviai galvoji, galvoji.
– Juokaujat?
– Aišku, juokauju. Kai neturėjau darbo jaunystėje, labai norėjau dirbti teatre, dabar dirbu geriausiuose teatruose.
– Ar stebėjote į parodą atėjusius žmones? Jums svarbu, ką jie galvoja apie jūsų darbus?
– Jau seniai parodą kur nors turėjau, mano didžiausia paroda buvo prieš daug metų Šiuolaikinio meno centre, tada dar buvo svarbu, dabar aš jau ne vaikas. Ar tai ateina su gyvenimo patirtimi? Su patirtimi ateina abejingumas.
– Pavojingas jausmas.
– Taip, žinau. Bet abejingumas iki tam tikros ribos.
– Apie kūrybą šiandien nekalbėjote.
– Aš niekada nekalbu apie kūrybą, nes galiu prikalbėti daug nesąmonių, tegul žmogus pats pamato ir pagalvoja. Aš labai neiškalbus ir nemėgstu daug kalbėti. Jeigu kalbėčiau kaip V. Liutkus (parodą pristatęs dailėtyrininkas), aš į deputatus eičiau.
– Rodos, tapote tą patį žmogų. Jis panašus į jus?
– Galbūt, aš savęs juose neatpažįstu, man kiti taip pasako. Turiu galvoje keletą paveikslų, kuriuos noriu nutapyti. Bet aš darau pauzes. Poros metų. Ir tai padeda keistis. Aš tai jaučiu, kiti gal to nepastebi, bet pradedu kitaip vizualiai galvoti.
Kiti dirba nuolat. Vienas mano pažįstamas, žinomas menininkas, kažkada ateina laimingas į kavinę: vot, tris darbus nutapiau per vieną dieną! Aš galvoju: koks laimingas žmogus. O man labai sunku nutapyti.
Anksčiau tapydavau vakare. Mano dirbtuvės buvo pusrūsyje, ten mažai šviesos, išnešdavau darbą į lauką, kad pažiūrėčiau, kokios spalvos. Impresionizmo laikai jau praėję... Visi darbai, kurie parodoje, buvo nutapyti pusrūsyje.
Dabar turiu geras dirbtuves, šviesos, bet nedirbu.
– Jūsų darbuose menotyrininkai visada išskiria melancholiją. Sutinkate?
– Tinka. Yra net mano vienas darbas "Melancholiškas personažas". Vieną kartą bandžiau nutapyti besišypsantį, bet vis tiek liūdnokas išėjo.
– Jūs tapote galvą, rankas, plaštakas, bet tarp galvos ir rankų jauti širdį.
– Šito aš nežinau, jūs tai turite pajusti. Vienas skulptorius man yra sakęs: kokie skulptūriški mano darbai. Skulptūriška tapyba! Aš pats nebūčiau pagalvojęs.
– Ar galiu paklausti apie politiką? Gerdami vyną, rūkydami ir lošdami kortomis su broliu ir draugais apie ją kalbate?
– Iš kur jūs žinote? Jūs – mano feisbuko draugė?
Taip, mes kalbame apie tai, kas vyksta Lietuvoje, Europoje, Rusijoje, Anglijoje. Lietuvoje – tampymasis tarpusavyje. Seimas – absoliučiai juokas. O Rusijoje dar baisiau, kas vyksta. Aš dirbu ten teatre, dažnai bendrauju. 85 procentai yra "putinistų": "Krymas mūsų" ir "boingą ne mes numušėme". Jie apkvailinti savo televizijų, nežinau... Kažkada ir vokiečiai buvo viena iš kultūringiausių tautų Europoje, pas kiekvieną lentynoje stovėjo J. V. Gėtės tomas, o kokie jie paskui pasidarė...
– O kalbate apie kultūros politiką?
– Niekam nėra pinigų, teatrų pastatymams nėra pinigų... Atsibodo.
Kas manęs laukia? Pekine laukia J. V. Gėtės "Faustas" su režisieriumi Rimu Tuminu.