
Naujausios

"Santalkos nėra iki šiol"
Šiaulius galima laikyti centristų lopšiu. Vaclovas Vingras buvo vienas iš centristinio judėjimo, kurio steigiamasis suvažiavimas įvyko Šiauliuose 1992 metų rugsėjį, kūrėjų, Romualdo Ozolo bendražygis, Lietuvos centro sąjungos steigėjas.
"Centristų reikėjo, nes Sąjūdyje jau buvo įsivyravę kraštutinumai: balta–juoda, draugas–priešas, – prisimena V. Vingras. – Tada irgi rengėmės Seimo rinkimams. R. Ozolas visada buvo santalkos šalininkas, visada pabrėždavo, jog reikia telkiančios idėjos. Labai gaila, kad tos santalkos iki šiol nėra. Dabartinė Centro partija – visiškai nebe ta, ne tas intelektinis potencialas."
Vertindamas partijų kūrimosi procesus ir savo patirtį, teigia, jog buvo klaida Lietuvos centro sąjungai "susidėti" su liberalais. Liberalų ir centro sąjunga subyrėjo, o po to byrėjo, skyrėsi ir liberalų kuriamos partijos. Iki šiol tas procesas nesustojęs.
"Iš liberalų dabar dar Laisvės partija atsirado. Kas tai yra?! Tai tik idėjų nebuvimas. Nekalbėkim apie ideologijas – nesugebame idėjų iškelti, nesugebame susitelkti, nemokame suformuluoti bendrų tikslų, – įvardija V. Vingras. – Visa tai rodo mūsų silpnumą."
Jis vienareikšmiai negatyviai vertina naujų partijų kūrimą skaidant partijas. Ironizuoja, jog "skaidymasis tapo mada, skyrybomis iš reikalo". Susiskaidė liberalai, socialdemokratai, o dabar nuo Tėvynės sąjungos bandoma atskelti krikščionis-demokratus.
Seimo narys Rimantas Dagys, kurio narystę Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai sustabdė, kartu su Vytautu Radžvilu, Vytautu Sinica inicijuoja naują partiją.
V. Vingras neslepia turėjęs progos pažinti ir V. Sinicą, ir V. Radžvilą, kuriuos vertina kaip asmenybes.
Pats palaiko Arvydo Juozaičio iniciatyvą kurti naują partiją. Mano, jog jis tęsia R. Ozolo darbą, keldamas tautinio identiteto, tėvynės meilės, patriotizmo, šeimos stiprinimo svarbą.
Tokiai partijai mato nišą: "Gyvensenos susiniveliavo, o kas daro mus tauta? Kultūra, kalba, tradicijos, kurias turime išsaugoti, turime likti savimi ir būdami Europos Sąjungoje. Lietuva yra tik čia, taip sakė ir R. Ozolas."
"Bet neigiamai vertinu, kad atskirai partijas kuria ir tarpusavyje negali susitarti Arvydas Juozaitis ir Vytautas Radžvilas, nors tas pačias idėjas kelia. Negali įtakomis pasidalinti, nuspręsti, kuris bus pirmas?" – akcentuoja buvęs politikas.

Krūva prielaidų naujoms atsirasti
Valentinas Mazuronis, buvęs europarlamentaras, jokiai partijai nebepriklauso, o politinę karjerą pradėjo su liberalais. Buvo vienas iš pirmųjų Atgimimo metais įkurtos Liberalų sajungos narių, vadovavo Šiaulių miesto liberalams.
Kažkada vis juokaudavo, kad "buvau ir likau toje pačioje liberalų partijoje, nuo kurios kiti atsiskirdavo."
Žvelgdamas į šiandien vykstančius politinius procesus, teigia, jog juos lemia ne tik vidinis Lietuvos, bet ir pasaulinis kontekstas.
"Naujų partijų, girdžiu, bus daug, o viena iš prielaidų joms atsirasti yra ta, kad pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje nuosekliai buvo daužomos veikiančios didžiosios partijos, – pastebi V. Mazuronis. – Prie to Dalia Grybauskaitė daug prisidėjo – išmušė kone visas, išskyrus vieną. O tuščia erdvė nebūna – atsiranda vieta naujiems dariniams."
Kita vertus, pastebi, jog visos naujos partijos iš pradžių vadinamos "išsišokėlėmis", po to "tradicinėmis", o vėliau tampa "stagnuojančiomis", "mirštančiomis".
"Naujus judėjimus visur gimdo tradicinių ideologijų sustingimas, nesugebėjimas reaguoti į pokyčius, – akcentuoja buvęs europarlamentaras. – Atsiranda atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos, pabėgėlių rėmimo, visokių mažumų judėjimai, atsiranda ir pasipriešinimas – kova už tautą, už valstybę, už tradicinius dalykus. Tai vyksta ir Vokietijoje, ir Lenkijoje, ir Vengrijoje, ir Didžiojoje Britanijoje, ir Prancūzijoje. Neabejotinai tai persiduoda ir Lietuvai."
Tik pabrėžia, kad pas mus daug lemia "specifiniai bruožai" – asmeniškumai, skaldantis partijas, jų niekinimas.
Neneigia, jog partijose yra visko – ir vagysčių, ir nesąžingumo.
"Bet kai visuomenėje kuriamas įvaizdis, jog partijos – blogis, griaunamas demokratinės valstybės pamatas, – teigia V. Mazuronis. – Šiandien jau turime tokį rezultatą, kad Premjeras yra nepartinis, Prezidentas – nepartinis, nuo partijų atsižegnojama. Jeigu atmetamas valstybės valdymas per partijas, per partinę sistemą, tai kitas žingsnis – diktatūra."
Todėl teigiamai vertina iniciatyvas kurti partijas.
"Partijas kurti nelengva, prie jų visokių veikėjų prisišlieja ir klaidų daroma, bet, sakoma, per kančias – į žvaigždes, – vaizdžiai palygina. – Politiniame lauke evoliucija yra gerai, o "senosios" partijos – nors kokios jos senos, vos tris dešimtmečius veikia – turi transformuotis, keistis arba bus nušluotos tų naujųjų darinių. Žinoma, to nesinorėtų, bus choasas, jeigu viską griausime."

"Nišų nėra – yra tik augantis egoizmas"
Vida Skačkauskaitė (Stasiūnaitė) buvo tarp Lietuvos socialdemokratų partijos atkūrėjų. Vėliau steigė Naująją sąjungą, buvo viena iš jos vadovų.
Šiandien į naujų partijų steigimą ji žiūri vienareikšmiai kritiškai.
"Variklis partijas steigti vienas – didžiulis asmens egoizmas, – tvirtina V. Skačkauskaitė. – Štai, konservatoriumi pabuvęs Rimas Dagys, su kuriuo kartu buvome Socialdemokratų partijos atkūrėjai, steigia naują partiją, nes jis vienintelis žino, kaip reikia kurti Lietuvą. Todėl jis netelpa savo buvusioje partijoje. Jokių nišų naujoms partijoms nėra – yra tik augantis egoizmas."
Jos žodžiais, nauji dariniai sulimpa, nes prie lyderių prilipę ir kiti gauna "dozę" savo egoizmui patenkinti. Be to, naudos sau gali išpešti.
"Jeigu tokia partija ateina į valdžią, tai jos nariai įsipaišo ir į darbo vietas, todėl pas mus Lietuvoje toks gajus nepotizmas", – teigia buvusi partijų lyderė.
"Aš taip pat "netilpau" Socialdemokratų partijoje, – pasidalija savo patirtimi. – Kai Vytenis Andriukaitis pareiškė: aš būsiu kūrėjas ir jokių koncepcijų man nerašyk aš išėjau. Man toje partijoje trūko oro. Norėjau reikštis, o neleido, turėjau paklusti. Todėl išėjau kurti kitos partijos, o kai ten egoistai užaugo, jie mane išspjovė. Patys norėjo viską gauti, pasiimti, o čia, girdi, tu esi viską apžergusi."
Jos nuomone, neatsitiktinai partijų ideologinės ribos yra išplaukusios, nes naudos kriterijus vyrauja, yra tapęs lemiamu.
"Ideologinė niša būtų, jeigu partijos padėtų žmonėms suprasti vykstančius procesus ir juose susivokti, o dabar tik ieško kažkokios menamos idėjinės vėliavos, kad galėtų save pozicijonuoti", – sako V. Skačkauskaitė.
"Tad, vargu, ar sulauksiu aš iš R. Dagio ar kurio kito "gerovės valstybės", – ironizuoja buvusi politikė. – Kai pakilsime virš savo norų vardan Lietuvos žmonių, tik tada pamatysime, kad tokio kiekio partijų ir tokiomis formomis, kaip dabar yra, visiškai nereikia."