Mykolajivas alsuoja nerimu: frontas už 30 kilometrų

Tie­sa, pir­mą kar­tą iš už­sie­nio į Uk­rai­ną at­vy­ku­siam žmo­gui pa­vo­jaus si­re­nų kaukimas, kas­dien bent ke­lis kar­tus Ode­so­je pus­va­lan­džiui už­go­žian­tis vi­sus ki­tus gat­vės gar­sus, ga­li pa­si­ro­dy­ti la­bai gąs­di­nan­tis. Pa­vo­jaus si­re­nos čia au­to­ma­tiš­kai įsi­jun­gia net ta­da, kai iš Ru­si­jos lai­vų pa­leis­tos ra­ke­tos le­kia į ki­tus Uk­rai­nos re­gio­nus.

Ode­sos prieš­lėk­tu­vi­nės ap­sau­gos tar­ny­ba gau­na vis nau­jes­nės ir mo­der­nes­nės va­ka­rie­tiš­kos įran­gos ir vei­kia vis ge­riau. Ka­dan­gi yra nu­mu­ša­mos be­veik vi­sos ra­ke­tos, skren­dan­čios į mies­tą, ode­sie­čiai jau­čia­si sau­ges­ni ir ne­bek­rei­pia dė­me­sio į pa­vo­jaus si­re­nas.

Mies­te jau at­si­da­rė be­veik vi­sos par­duo­tu­vės ir res­to­ra­nai, ta­čiau pre­kei­viai bei vieš­bu­čių sa­vi­nin­kai de­juo­ja dėl gresian­čio bank­ro­to, nes šie­met neat­vyks­ta poil­siau­to­jai. Žmo­nes, ku­rie in­ves­ta­vo sa­vo san­tau­pas į tu­ris­tų ap­tar­na­vi­mo vers­lą, tik­rai ga­li­ma už­jaus­ti dėl iš­ti­ku­sios kri­zės.

Ta­čiau jų ne­ri­mas yra nie­kis, pa­ly­gi­nti su tuo ne­ri­mu, ko­kį iš­gy­ve­na už šim­to ki­lo­met­rų nuo Ode­sos esan­čio Myko­la­jivo mies­to gy­ven­to­jai. Myko­la­ji­vas jau nuo pat ka­ro pra­džios at­si­dū­rė mū­šių lau­ke, ir žmo­nėms čia rū­pi ne tu­riz­mas, bet kaip iš­lik­ti gy­viems per kas­die­nius bom­bar­da­vi­mus.

Dėl su­sprog­din­tų ge­le­žin­ke­lio bė­gių trau­ki­nių eis­mas į Myko­la­ji­vą yra nu­trū­kęs. Į pus­mi­li­jo­ni­nį mies­tą (de­vin­tą pa­gal gy­ven­to­jų dy­dį) ga­li­ma nu­vyk­ti tik pri­va­čiais mik­roau­to­bu­sais. Jų per die­ną iš Ode­sos vyks­ta vos pen­ki, nes no­rin­čių ten ke­liau­ti yra la­bai ma­žai. Ge­ro­kai dau­giau yra pa­gei­dau­jan­čių iš My­ko­la­ji­vo iš­vyk­ti, ir juos kas­dien į Ode­są iš­ga­be­na ne­mo­ka­mi au­to­bu­sai. Iš čia dau­gu­ma pa­bė­gė­lių ke­liau­ja to­liau – į Va­ka­rų Uk­rai­ną ar­ba į už­sie­nį.

My­ko­la­ji­vą jau pa­li­ko dau­giau kaip pu­sė gy­ven­to­jų. Iš­li­pus mies­to cent­re iš kar­to į akis kren­ta ne­vei­kian­čios be­veik vi­sos par­duo­tu­vės ir ka­vi­nės, o ir dar neuž­da­ry­tų lan­gai bei du­rys ap­kal­ti me­džio plokš­tė­mis.

Gat­vė­se ne­daug ma­ši­nų ir praei­vių, o pa­sta­rie­ji be­veik vien pen­si­nin­kai ar ka­riš­kiai.

My­ko­la­ji­vas Uk­rai­no­je yra va­di­na­mas nuo­ta­kų mies­tu, nes čia esą la­bai gra­žios mer­gi­nos. Išs­kir­ti­nių gra­žuo­lių gat­vė­je ne­te­ko pa­ma­ty­ti, nes jau­nų mer­gi­nų iš­vis su­ti­kau ne­daug.

Iš­tuš­tė­ju­sia­me mies­te di­des­nes žmo­nių gru­pes ga­li­ma pa­ma­ty­ti tik prie Rau­do­no­jo Kry­žiaus lab­da­ros sky­rių. Pa­gal są­ra­šus da­li­ja­mi mais­to da­vi­niai, dra­bu­žiai, mais­tas.

Vyk­da­mas vie­nai die­nai į My­ko­la­ji­vą ne­ma­niau, kad trum­pas pa­si­sve­čia­vi­mas pa­fron­tės mies­te at­gai­vins bai­mę, ku­rią pa­ty­riau per ka­ro pra­džio­je iš­gy­ven­tus bom­bar­da­vi­mus Char­ki­ve. Ap­si­ri­kau, ka­ras yra ka­ras, ir vėl ša­lia pa­si­gir­dę spro­gi­mų ai­dai bei bai­min­ga mies­to dva­sia per­si­da­vė ir man.

Cent­ri­nė­je gat­vė­je kal­bi­nant ei­lė­je prie mais­to pa­ke­tų sto­vin­čius žmo­nes nu­dun­dė­jo du spro­gi­mai, ir dau­gu­ma pen­si­nin­kų iš­si­gan­dę iš­si­laks­tė kas kur. Vė­liau paaiš­kė­jo, jog prie­mes­ty­je bom­ba su­grio­vė na­mą ir su­žei­dė pen­kis žmo­nes.

Per pa­rą nuo spro­gi­mų Myko­la­ji­vo ra­jo­ne su­žei­di­mų pa­ty­rė de­vy­nio­li­ka žmo­nių, ta­čiau, lai­mei, nie­kas ne­žu­vo.

My­ko­la­ji­vui Uk­rai­nos pre­zi­den­tas su­tei­kė mies­to did­vy­rio var­dą, nes ji­s su­ge­bė­jo ne tik iš­vy­ti ka­ro pra­džio­je į jį įsi­ver­žu­sius oku­pan­tus, bet ir su­stab­dė ke­le­rio­pai gau­ses­nių prie­šų puo­li­mą. Krem­lius la­bai no­rė­jo užim­ti Myko­la­ji­vą, nes tai bū­tų lei­dę pe­rei­ti prie Ode­sos štur­mo ir kartu pa­lik­ti Uk­rai­ną be jo­kio priė­ji­mo prie Juo­do­sios jū­ros.

Oku­pan­tai su­sprog­di­no gė­lo van­dens vamz­dy­ną, ku­riuo į My­ko­la­ji­vą van­duo bu­vo tie­kia­mas iš Cher­so­no. Dėl to ke­lias sa­vai­tes žmo­nės van­de­nį sė­mė­si net iš grio­vių ir pel­kių. Bū­tent ta­da mies­tą pa­li­ko dau­gu­ma ma­mų su ma­žais vai­kais.

Pa­kal­bin­tos 69 ir 72 me­tų Alek­sand­ra ir Na­dež­da – vie­na bu­vu­si fi­zi­kos mo­ky­to­ja, o ki­ta vai­kų gy­dy­to­ja – sa­kė, jog ne­tu­ri gi­mi­nai­čių, pas ku­riuos ga­lė­tų iš­vyk­ti. Mo­te­rys ne­šė­si gau­tą mais­to pa­ke­tą, ir ne­slė­pė pyk­čio, jog Mask­va sa­vo ag­re­si­ją tei­si­na ko­va su fa­šis­tais.

„Nei mes esam fa­šis­tės, nei mū­sų mies­te jų bu­vo, vi­si čia kal­bė­jom ru­siš­kai ir ne­ti­kė­jom, kad ga­li bū­ti bom­bar­duo­ja­mi gy­ve­na­mie­ji ra­jo­nai, jau­čia­mės, tar­si mus pul­tų su­žvė­rė­ję na­cis­tai“, – sa­kė pe­da­go­gė Alek­sand­ra.

„Ne­tu­rim jė­gų vyk­ti ki­tur ir ne­no­rim pa­lik­ti sa­vo na­mų; ti­ki­me Uk­rai­nos per­ga­le ir grei­ta ka­ro baig­ti­mi, ta­čiau į gat­vę ei­nam su bai­me, kad ga­lim žū­ti ne­to­lie­se spro­gus bom­bai“, – pa­reiš­kė gy­dy­to­ja Na­dež­da.

Apie kas­dien ly­din­čią bai­mę kal­bė­jo ir prie hu­ma­ni­ta­ri­nės pa­gal­bos cent­ro sė­din­ti 26 me­tų Svet­la­na. Mer­gi­na į Myko­la­ji­vą su še­šerių me­tų sū­nu­mi And­riu­ša at­si­kraus­tė po to, kai jų Bla­ga­dat­ny kai­mą, esan­tį dvi­de­šimt ki­lo­met­rų link ru­sų užim­to Cher­so­no, ėmė in­ten­sy­viai bom­bar­duo­ti oku­pan­tų ar­ti­le­ri­ja.

„Mū­siš­kiai gy­nė­jai bu­vo įsi­tvir­ti­nę už kai­mo, ta­čiau mas­ko­liai kaž­ko­dėl bom­bar­da­vo ne tik juos, bet ir mū­sų kai­mą. Kai žu­vo ke­lios kai­my­nų šei­mos, vi­si, kas ga­lė­jom, puo­lėm bėg­ti, pa­li­kę ir gy­vu­lius, ir tech­ni­ką, iš kai­mo nie­ko ne­li­ko“, – pa­sa­ko­jo Svet­la­na.

„Ma­ne į sa­vo ma­ši­ną priė­mė pusb­ro­lis, o Myko­la­ji­ve kar­tu ap­si­sto­jo­me tuš­čia­me ki­to gi­mi­nai­čio bu­te, nes jie iš­bė­go į Mol­do­vą; to­liau kaž­kur vyk­ti ne­no­riu, prie bom­bar­da­vi­mų pri­pra­tom, jie yra kas­die­ny­bė, tad į lau­ką nei­nam tik ta­da, kai spro­gi­mai yra gar­sūs ir ar­ti­mi, o šiaip sten­gia­mės gy­ven­ti ti­kė­da­mi, kad mir­tis mus ap­lenks“, – sa­kė Sve­ta.

Mer­gi­nai tą die­ną te­ko še­šias val­an­das iš­sto­vė­ti ei­lė­je prie mais­to da­vi­nio, bet ji ne­si­pik­ti­no to­kia pa­fron­tės kas­die­ny­be.
Ni­ną su­ti­kau, grįž­da­mas į Ode­są.

Mer­gi­na į My­ko­la­ji­vą bu­vo nu­vy­ku­si trims die­noms ap­lan­ky­ti ka­riš­kį vy­rą bei ap­tvar­ky­ti pa­lik­tą bu­tą. „My­ko­la­ji­ve per di­de­lė ri­zi­ka žū­ti ci­vi­liui, to­dėl mies­to me­ras ra­gi­na vi­sus, kas ga­li, iš­va­žiuo­ti; ma­no vy­ras ne­no­ri, kad aš net tru­mam at­vyk­čiau, bet il­giuo­si tiek jo, tiek na­mų, tad kas dvi sa­vai­tes ap­lan­kau, nors mie­gu čia la­bai ne­ra­miai“, – sa­kė 28 me­tų mo­te­ris.