
Naujausios

Miega ant kapo
Ketvirtadienį 87-erių šiaulietė ir vėl atėjo apžiūrėti 1957 metais palaidoto buvusio Šakynos miestelio (Šiaulių r.) daktaro Kazimiero Kvedaro kapo. Greta – dviejų nežinomų mirusiųjų kapavietės. Kas buvo tie žmonės, niekas jau ir nesužinos – nuo akmeninių apsamanojusių paminklų nuplėšti ne tik kryželiai, bet ir metalinės lentelės su vardais, pavardėmis, gimimo ir mirties datomis. Senolė nežinomų žmonių kapavietes tvarko iš pagarbos kaimynystėje palaidotam gydytojui.
Ant vieno iš nežinomųjų kapo įsirengtas guolis – ties paminklu numesta pagalvė, antklodė. Kuo pasiklota, neaišku – primesta tik krūva dieninių užuolaidų. Ištrypta kapo žemė liudija, jog čia miegota ne vieną naktį. Ne tik miegota, bet ir valgyta – aplinkui išmėtyti plastikiniai maisto indeliai.
Kita nežinoma kapavietė paversta išviete: nors vemk.
Kitas "tualetas" bemaž už penkių metrų – ties suoliuku, skirtu pailsėti senųjų kapinių lankytojams.
Senolė Ieva sako, kad dvokiančių "dovanų" čia nakvojantys gyvieji palieka ir ties jos gerbto miestelio gydytojo, Šakynos ligoninės įkūrėjo K. Kvedaro kapu. Pasitaiko, kad ir gėles išrauna – po vienos nakties šiemet ant kapo nebeliko sostinėje gyvenančių mediko vaikų pasodintų puošniųjų begonijų "ledinukų".
Ne kartą ji už daktaro paminklo aptiko maišų ir ryšulių su senais batais, drabužiais, metalinėmis, akivaizdu, iš konteinerių surinktomis atliekomis. Kartą surado net skalbimo mašiną "Ryga" – ją, pernakvojęs ant kapo, benamis greičiausiai būtų vilkęs į metalo supirktuvę.
Tąkart ponia Ieva apie "radinius" pranešė policijai. Atvyko pareigūnai, praardė maišą, šiukšlės pabiro – apžiūrėję turinį konstatavo: kriminalo nėra. Patarę "lobį" vilkti į konteinerį, išvyko.
Kad vidurinis savanorės prižiūrimas kapas skirtas pasituštinti, tvarkytoja turi ir kitą atsiminimą. Pernai šluodama kapavietę ranka užkabino skystą turinį – matyt, gyvasis kapinių gyventojas kažkuo pašvinkusiu "kirminą ramino..."
Prisimena šiaulietė tada išmetusi ir šluotelę, ir pirštines, o pati skubėjo namo po dušu. Dvokas ir vaizdas dar ilgai persekiojo.
Nors tualetą pastatytų
Mintis susirasti Šakynos seniūnijoje gyvenusių ir čia palaidotų kraštiečių kapus, senolei gimė prieš gerus penkerius metus. Iš pradžių surado kitame šlaite palaidotus, apžiūrėjo, nukritusius lapus nurinko. Kai kurie ten palaidoti žmonės dar turi artimuosius, bet vis tiek, atėjusi į 1959 metais uždarytas kapines, ji būtinai prieina aplankyti, pasimelsti.
Paskui susirado ir minėto daktaro K. Kvedaro kapą. Pasak moters, garbingo mediko būta. Jis – 11 vietų Šakynos ligoninės įkūrėjas, puikus specialistas. K. Kvedaras gydė ir pačią Ievą, ir kadaise jos mamą.
Pamačiusi, kokią nepagarbą iškiliai asmenybei rodo visur dergiantys benamiai, sunkiai judanti moteris ėmėsi veiklos. Sako, sunkiausia užduotis jai iš Dvaro gatvės, kur gyvena, pasiramsčiuojant lazdomis ateiti į kapines. Pasilenkus kapstytis nėra sunku. Padirbėjusi fiziškai, išsijudina, pagerėja savijauta. Aptvarkiusi kapavietes, pasimeldžia.
Dabar kovai su benamiais tapus per sunkia, savanorė kreipėsi į Šiaulių gedulo namus ir pasiteiravo, kas yra atsakingas už nebeveikiančias kapines. Sužinojusi, nulingavo tiesiai į Šiaulių miesto savivaldybę. Tačiau tikslaus atsakymo taip ir neišgirdusi, tik įstrigo vienos specialistės replika, jog "prie kiekvieno benamio po žmogų nepastatys".
O policijos pareigūnai patarė kaskart sunaikinti prie kapaviečių randamus "benamių" lobius, esą kaskart iškraustomi, jie migruos kažkur kitur. Šiaulietė taip ir daro, bet niekas nesikeičia.
"Bažnyčia ragina savanoriauti, patvarkyti ne vien savų, bet ir nepažinotų žmonių kapus, žvakelę jiems uždegti, pasimelsti. Bet kaip savanoriauti, jei visur "blynų prikepta...", – stebisi geradarė.
Ji galvoja, kad Savivaldybė kultūros ir istorijos paminklą – senąsias miesto kapines – apsaugoti gali, bet nenori. O kol nerodo iniciatyvos galėtų kur nors prie įėjimo tualetą pastatyti.
Pensininkė laukia, kol atšals orai ir benamiai, ieškodami šiltesnio guolio, paliks mirusiuosius ilsėtis ramybėje.
Be rašto negali pasirūpinti?
Šiaulių miesto savivaldybės Urbanistinės plėtros ir ūkio departamento direktorius Virgilijus Statkus "Šiaulių kraštui" vakar sakė, kad kapinių dergėjams kelią galima užkirsti – reikia tik raštiško pranešimo, o tada jau Savivaldybė paragins miesto kapines prižiūrėti įpareigotą įmonę UAB "Ecoservice projektai". Kol pranešimo nėra, anot V. Statkaus, nėra pagrindo ir įpareigoti, nes nėra problemos.
Žolė senosiose miesto kapinėse, anot vadovo, šiemet pjauta kartą. Kitąmet planuojama įpareigoti kapinių tvarkytoją tokio darbo imtis du kartus per metus – mato, kad yra būtinybė.
Neseniai Savivaldybės tarybos narys Vaidas Bacys kolegoms pateikė idėją senąsias kapines ribotai atverti, tai yra neveikiančių kapinių statusą pakeisti į riboto laidojimo. Tikimasi, kad vėl ėmus čia laidoti žmones, kapines imtų tvarkyti jų artimieji.
Anot V. Statkaus, šis Tarybos nario siūlymas kol kas nesvarstytas.
Vyksta naktinės ekskursijos po kapines
Šiaulių turizmo informacijos centras jau kelerius metus, kone kiekvieną mėnesį, šiauliečiams ir miesto svečiams Šiaulių senosiose kapinėse veda naktines ekskursijas. Susidomėjimas itin išauga spalio mėnesį, prieš Visų šventųjų dieną.
Šiaulių turizmo informacijos centro direktorė Rūta Stankuvienė sako iki šiol negirdėjusi nusiskundimų dėl netvarkos. Esą nusiskundimų gali nebūti ir todėl, kad grupės vedamos ne pakraščiuose esančiais takeliais, o tam tikrais iš anksto suplanuotais takais ir prie žinomų, atsakingai tvarkomų kapų.
Ant vieno kapo įsirengtas guolis. Kita nežinoma kapavietė paversta išviete.
Kultūros paveldo objektą – Šiaulių senąsias kapines – sudaro trys dalys: katalikų, stačiatikių ir vadinamoji laisvamanių. Anot Kultūros paveldo departamento informacijos, oficiali katalikų parapijos kapinių įsteigimo data nežinoma. Istoriko V. Jocio atliktuose Šiaulių miesto senųjų kapinių istoriniuose tyrimuose nurodoma, jog šios kapinės ir jose stovėjusi medinė koplyčia istoriniuose šaltiniuose minima jau nuo XVIII amžiaus pabaigos.
Istorikas B. Tarvydas nurodo, jog šiose kapinėse masiškai pradėta laidoti tik per 1831 metų choleros epidemiją.
1905 metais katalikų kapinės buvo perpildytos. Šiaulių klebonas Gustavas Tomkevičius kreipėsi į Šiaulių miesto dūmą, prašydamas skirti vietą naujoms kapinėms. Dūmai pritarus ir sutvarkius kapinių plėtimo dokumentus, 1908 metais katalikų kapinės buvo praplėstos į pietryčių pusę, link Talkšos ežero.1940 metais ši kapinių dalis taip pat buvo prilaidota. II pasaulinio karo metais pavieniai žmonės buvo laidojami šeimos kapavietėse arba neprižiūrimose.
1945 metais Šiaulių miesto vykdomasis komitetas kapines nutarė uždaryti, leido laidoti tik šeimyniniuose rūsiuose ir kapuose. Tačiau apie 1955 metus gyventojų prašymu buvo išplėsta kapinių teritorija už katalikų sklypo šiaurės vakarinės kapinių tvoros, abipus pagrindinių kapinių vartų.
1959-ųjų rugsėjo 17 dieną Šiaulių miesto senosios kapinės oficialiai uždarytos. 1979 metais atlikta jų inventorizacija, suinventorintos 6773 kapavietės, tačiau nemaža dalis kapų taip ir liko nežinomų.
1990 metais nauja Šiaulių miesto taryba, vykdydama šiauliečių prašymus, senosiose kapinėse bandė atnaujinti laidojimus, nes daugelis kapų tapo neprižiūrimi, tačiau Kultūros paveldo saugotojai tam paprieštaravo.
