
Naujausios


Daugiatūkstantiniai mitingai vyko ne kartą
1995 metais šiauliečiai net du kartus rinkosi į tūkstantinius mitingus Saulės Laikrodžio aikštėje. Gegužės mėnesį vargo prispausti žmonės piktinosi tuometinio Premjero Adolfo Šleževičiaus Vyriausybės ketinimu didinti kai kuriuos mokesčius. Įpykę mitinguotojai ragino nemokėti mokesčių, griebtis šakių. Pamatę į mitingą atėjusį tuometinį Šiaulių mero pavaduotoją Algimantą Sėjūną, šiauliečiai reikalavo jo pasisakymo. Po vicemero kalbos vieni jam plojo, kiti skandavo: "Gėda!".
Rugsėjį toje pačioje aikštėje apie 5 tūkstančiai šiauliečių piktinosi, kad valdžia "apie 80 procentų tautos parklupdė ant kelių". Mitingo metu buvo renkami protesto parašai prieš energetinių išteklių kainų padidinimą. Net prapliupusi liūtis neišgąsdino mitinguotojų, buvo priimta rezoliucija, reikalaujanti atšaukti padidintus komunalinių paslaugų tarifus bei energijos kainas. Daugiatūkstantiniame žmonių susibūrime dalyvavo keli Seimo nariai, o Savivaldybei atstovavo vicemeras Algimantas Sėjūnas. Įdomi detalė – tuo laiku, kai vyko mitingas dar darbo metu didelė dalis Savivaldybės valdžios ir darbuotojų išvyko į pirtelę Kelmės rajone, kur vyko jų "spartakiada". Tuometinis meras Alfredas Lankauskas tada sirgo, tačiau pirtelėje pasirodė.
"Aš negalėjau važiuoti į pirtį, turėjau būti su mitinguotojais. Aš kalbėjau tame mitinge. Žmonės buvo pikti, tačiau klausėsi", – prisimena Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Algimantas Sėjūnas.
Jis sako, kad tuomet nebuvo baimės prieš žmones ir klausia, kodėl ji turėtų atsirasti? Jie juk turi teisę pasakyti, ką galvoja, nors gal kartais ir nemalonia forma. A. Sėjūnas pripažįsta, kad miesto valdžiai gal buvo paprasčiau, nes mitinguota ne dėl Savivaldybės sprendimų.
"Šiandien yra didelė arogancija: jūs mums nieko negalite padaryti, mes turime daugumą. Kad ir su turgaus (Pabalių turgaus) prekeiviais, neįsivaizduoju, kad būtų galima taip elgtis. Jie vis tiek yra šiauliečiai, su bet kuria grupe meras turi išeiti, pasikalbėti. Vyksta kažkas negero, ne ta kryptimi", – sako buvęs politikas.
Jis prisimena, kad jo kabinetas buvo atviras žmonėms bet kuriuo metu, jei tik nebūdavo užimtas. Ateidavo pavieniai žmonės, jų grupės su savo problemomis.
"Išklausai, pasikvieti atsakingus žmones ir išsprendi jų reikalą. Juk žmonės be reikalo neateis. Čia demokratijos didelis netobulumas – jei turi daugumą, gali nebesiskaityti. Nubalsavo ir viskas", – stebisi A. Sėjūnas, paskutiniu metu aktyviai įsijungęs į planuojamų mieste kirsti medžių išsaugojimo veiklą.
Signataras su bendraminčiais neseniai protestavo dėl Šiauliuose kertamų medžių prie Lietuvos Vyriausybės ir Prezidentūros. Jis sako, kad tų protestų galėjo ir nebūti, jei miesto valdžia būtų kalbėjusi su protestuotojais Šiauliuose.
Merė – ant džipo
Apie 2000-uosius Šiauliuose ne vieną mitingą organizavo nacionalsocialistas Mindaugas Murza. Tada dar į jo mitingus susirinkdavo nemaža minia šiauliečių. Miesto mere buvusi Vida Stasiūnaitė (Skačkauskaitė) atėjusi į mitingą padarė žingsnį, kuris įėjo į miesto istoriją.
"Mano ūgis nedidelis, atėjau vilkėdama džinsais, striukele, o Mindaugas Murza šaukia: "Kur merė?" Visi rėkia: "Gėda, gėda – merė neatėjo". Tada ir užšokau ant šalia stovėjusio M. Murzos džipo. Taip padariau, kad mitinge būčiau matoma", – "Šiaulių kraštui" pasakojo V. Skačkauskaitė.
Vienintelė moteris, vadovavusi Šiaulių miestui, prisimena, kad tuo metu žmonės pyko dėl daugybės dalykų. Vyko sudėtingi procesai, per pertvarkas vieni nuskurdo, kiti praturtėjo. V. Skačkauskaitė prisimena, kad į mitingus ėjo varguomenė: kas darbus prarado, kas žemės neatgavo.
Savivaldybės šturmą atlaikė vicemerė
Vienas aršiausių mitingų prie Šiaulių miesto savivaldybės vyko 2009 metų sausio 16 dieną. Tą patį "juodąjį penktadienį", kai minia daužė Seimo langus Vilniuje. Įpykę dėl naktinės mokesčių reformos žmonės nesirinko, kas už tokius sprendimus atsakingi, ir prie Savivaldybės skandavo: "Vagys!".
Netrukus pasimatė, kad minioje buvo apykaklėmis ir šalikais užsidengę veidus skustagalviai, kurie kurstė susirinkusius žmones elgtis agresyviai. Kelios dešimtys mitinguotojų bandė veržtis į Šiaulių savivaldybę, tačiau įėjimą užtvėrė policijos pareigūnai. Malšinti galimų riaušių prie Šiaulių savivaldybės buvo atvykę ir kariškiai, tačiau jų pagalbos neprireikė.
Mitinguotojai laukė pasirodant valdžios atstovų. Tuometinio mero Genadijaus Mikšio Šiauliuose nebuvo.
Vicemerės pareigas ėjusi Alma Javtokienė prisimena, kad ji buvo susiruošusi pietauti, jau ėjo iš pastato, tačiau pamačiusi minią žmonių grįžo atgal. Reikėjo kažkam išeiti į Savivaldybės balkoną ir atsistoti prieš minią. Vicemerė prisimena, kad valdžios vyrai tokiam žingsniui nesiryžo – nei Administracijos direktorius Vladas Damulevičius, nei jo pavaduotojas Denis Michalenko. Vicemerė priėmė sprendimą susitikti su mitinguotojais pati.
A. Javtokienė šiandien jau su šypsena prisimena, kad į pastatą grįžo apsirengusi puošniais kailiniais, kuriuos buvo gavusi dovanų iš savo sūnų – žinomų krepšinininkų. Tačiau moteris suprato, kad išėjusi į balkoną prieš socialinių problemų prispaustus žmones kailiniuota ponia gali sukelti tik dar daugiau pykčio. Todėl fojė sustabdė Savivaldybės darbuotoją ir pasiskolino iš jos striukę.
Į Savivaldybės pastatą skriejo sniego gniūžtės. Vicemerei jau balkone pro nedidelį durų tarpą Savivaldybės vyrai įbruko ruporą. Ji bandė žmonėms aiškinti, kad ne Savivaldybė sprendžia mokesčių pakeitimo klausimus, o Seimas, tačiau susirinkusieji jos pasisakymą palydėjo švilpimu. Po valandos mitinguotojai išsiskirstė.
"Situacija buvo tokia, jog man atrodė, kad reikia išeiti pas žmones. Savivaldybėje visi stovėjo išpūstomis akimis išsigandę ir niekas nėjo. Vieni kitus stumdė, bijojo išeiti į balkoną, kad neapmėtytų kiaušiniais. Aš nebijojau. Šiandien aš jau nebeatsimenu, ką kalbėjau", – pasakoja seniai iš politikos pasitraukusi buvusi vicemerė.
Ji sako, jog nereikėtų galvoti, kad jai buvo labai smagu, bet ji nebijojusi žmonių. Iš pradžių kiek drebėjo balsas, bet greitai įsidrąsino.
"Niekada nejaučiau, kad kažką bloga būčiau dariusi. Toje sistemoje vienas, du žmonės nieko negali padaryti. Turi būti komanda. Viskas pareina nuo galvos. Man tik gaila, kad nei žmonių atėjimas į tą mitingą, nei mano išėjimas pas juos jų gyvenimo nepagerino", – sako A. Javtokienė.
Buvusi politikė įsitikinusi: jeigu valdžia turi drąsos priimti tokius sprendimus, kurie kelia prieštaravimus, tai privalo turėti drąsos apginti savo sprendimus prieš žmones.
Minėto mitingo metu prie Savivaldybės įėjimo besibraunančius žmones kalbino tada policijos komisaru buvęs Vincas Urbonavičius. Mitinguotojai jo argumentus ir bendravimą priėmė. Šiandien daug kas vertina, jog komisaro indėlis buvo nemenkas, kad mitinguotojai nesiveržė į pastatą.
Dabar V. Urbonavičius – kitoje barikadų pusėje. Jis tapo politinės valdžios atstovu – Administracijos direktoriaus pavaduotoju. Jo pastaruoju metu vykstančiose šiauliečių protesto akcijose nesimato. Norėjome paklausti kodėl, tačiau pavaduotojas telefonu neatsiliepė.

Piketuotojams – 10 sekundžių
Pastaruosius kelerius metus šiauliečiai, susibūrę į protesto akcijas, siekė pasakyti miesto valdžiai, kad jie nesutinka su beatodairišku brandžių medžių kirtimu miesto centre, su UAB Pabalių turgaus privatizavimu, su "Busturo" darbuotojų mažais atlyginimais ir vadovybės nesiskaitymu, su Nakvynės namų perkėlimu į buvusios pradinės mokyklos pastatą, su vaikų globos namų "Šaltinis" reorganizavimu.
Ar valdžia išgirdo savo rinkėjus? Vienintelis pasiekimas – kol kas išsaugoti senieji kaštonai. Šio pasiekimo kaina – vis dar neprasidedanti Kaštonų alėjos rekonstrukcija.
2018 metais "Busturo" darbuotojai į vieną iš dviejų savo mitingų rinkosi su baltomis kaukėmis, kurioms ant lūpų buvo užpiešti raudoni kryžiukai. Tai reiškė, kad žmonėms draudžiama kalbėti, jų nenori girdėti.
Šių metų liepą šalia Savivaldybės priimamojo profesinės sąjungos atstovės dalijo skrajutes su užrašu "Prieš negalią turinčių vaikų globos namų "Šaltinis" sunaikinimą". Pro šalį ėjęs meras Artūras Visockas skrajutę paėmė, tačiau sakė piketuotojams turįs tik 10 sekundžių. Nediskutavo su piketuotojais ir Administracijos direktorius Antanas Bartulis bei vicemeras Egidijus Elijošius – žingsniuodami pro šalį jie tik paėmė skrajutes.
Artūras Visockas – per beveik 30 atkurtos nepriklausomybės metų vienintelis Šiaulių meras, kurį tiesiogiai rinko miesto gyventojai.
"Valdžia išeina pas žmones, ir pats buvau išėjęs, kai galėjau, kai tai nesutapo su Tarybos posėdžiu. Net tada, kai sutapo, išėjau", – "Šiaulių kraštui" tvirtino meras ir aiškino, kad galbūt mitingų organizatoriai specialiai pasirenka laiką, kad valdžia jame negalėtų dalyvauti.
Meras tvirtina, kad valdžios atstovai visada piketuose dalyvauja. Dažniausiai ši pareiga atitenka vicemerui Domui Griškevičiui. Tačiau žmonės supranta, kad iš esmės sprendimai mieste priklauso nuo jų rinkto mero, o jo protestuodami miesto aikštėse beveik niekada nesulaukia.
"Jūs nekalbėkite apie mane, gal aš tuo metu mieste nebuvau", – sakė meras, pareiškęs, kad nesiruošia teisintis.
A. Visockas svarstė, gal medžių gynėjai, darydami mitingą, sąmoningai parinko valandą, kad jis negalėtų išeiti, nes tuo metu vedė savo frakcijos posėdį, o po valandos posėdžiavo Taryba. Kaip ir Pabalių turgaus prekiautojai, prašę Tarybos nepriimti sprendimo parduoti turgų. Mero pavaduotojas Domas Griškevičius tvirtino prašęs turgaus atstovų pakeisti piketo laiką, kad valdžiai būtų patogu apsilankyti.
Tačiau opozicinių frakcijų atstovai suspėjo prieš Tarybą susitikti bei pasikalbėti su piketuotojais.
Paprastai miestiečiai į protesto akcijas renkasi prieš Tarybos posėdį, tikėdamiesi sulaukti politikų dėmesio ir turėti įtakos sprendimų priėmimui.
Meras pripažino, kad vieną Tarybos posėdį trumpino, kad galėtų susitikti su gyventojais.
A. Visockas pareiškė, kad jis "Busturo" piketuose po Savivaldybės langais esančiame skvere dalyvavo, tačiau nė viename iš dviejų jo nesimatė.
"Jūs, matyt, menkai žiūrėjot. Ne tik buvau, bet ir pasisakiau, kad nuvažiuosiu į pačią įmonę, ir tikrai nuvažiuosiu. Vakar turėjau susitikimą su įmonės direktoriumi ir galbūt pavaduotoja ir pasakiau, kad 2–3 savaičių bėgyje apsilankysiu, kaip esu pažadėjęs", – tvirtino meras.
Viena iš piketų organizatorių įmonės profesinės sąjungos lyderė Alma Steponavičienė patvirtino, kad mero piketuose nesulaukė, nors jį kvietė.
"Sprendimai yra priimami Tarybos posėdžių salėje, kur yra valdžios atstovai, įgalioti žmonės. Jei miesto Taryba išeitų į gatvę, jie negalėtų priimti sprendimų", – savo poziciją gynė meras.
Jam panašu, jog mieste yra žmonių, kurie "provokuoja mitingus".
"Prieš kelias dienas signataras su tais žmonėmis (medžių gynėjais – aut. past.) lankėsi Vilniuje prie Prezidentūros ar Vyriausybės ir davė interviu. Jis pasakė, kad didžiausia miesto problema yra meras Artūras Visockas. Vadinasi, procesai dar ir politizuoti. Gal problema ne medžiai, o meras?" – piktinosi miesto galva, pridūręs, kad keturias valandas trukusiame Projektų įgyvendinimo priežiūros tarybos posėdyje galėjo pasisakyti visi norėjusieji ginti medžius.
Meras klausė: kaip dar reikia kalbėtis?
Jeigu valdžia turi drąsos priimti tokius sprendimus, kurie kelia prieštaravimus, tai privalo turėti drąsos apginti savo sprendimus prieš žmones.

Kodėl valdžios atstovai vis dažniau nesikalba su savo teises ginančiais žmonėmis, o protesto akcijos nesulaukia valdžios dėmesio, pakomentavo viešųjų ryšių ekspertas Arūnas Armalis:
– Tokiose situacijose gali būti keli niuansai. Didelį palaikymą turintys politikai kartais atsainiau žiūri į oponuojančių žmonių sambūrius ir su jais nebendrauja, nes išėjimas pas mitinguojančius yra problemos iškėlimas į kitą lygį, problemos "legitimizavimas". Jeigu miesto valdžia eina kalbėti su žmonėmis, jie parodo, kad klausimas tikrai vertas jų, populiarios valdžios, dėmesio.
Taip gali būti ir Šiaulių atveju – su labai ryškia persvara laimėti antri mero rinkimai bei gautas mandatų skaičius Taryboje sukuria didelio palaikymo įspūdį. Ir gali atrodyti, kad nepatenkintų yra labai mažai, o jų keliamos problemos yra nereikšmingos. Juk rinkimuose žmonės parodė, kad mero vykdyta politika visiškai tenkina didžiąją rinkėjų dalį. Ignoruojant nepatenkintuosius tuo pačiu mėginama netiesiogiai sumenkinti problemos svarbą.
Bet gali būti, kad keliama problema yra labai sunkiai sprendžiama, arba jai išspręsti reikia daug lauko. Todėl vengiama bendrauti su mitinguojančiais, nes išėjus pas juos, bus būtina kažką pažadėti. Tokiuose mitinguose abstraktūs politikų pokalbiai nesuveikia. Jeigu valdžios atstovai negeba formuluoti aiškių pažadų, kurie suveiktų raminamai, geriau tada iš vis neiti.
Kita priežastis – jeigu prie mitinguojančių "sukinėjasi" opozicija, valdantiesiems gali atrodyti, kad bet kuri nepasitenkinimo akcija gali būti inicijuota būtent opozicijos. Tada bet kurią visuomenės iniciatyvą "politizuoji", stengiesi parodyti, kad tai – tik oponentų ir jų simpatikų pastangos "diskredituoti valdžią".
Bet kokiu atveju, ignoruoti mitinguojančius galima tik išskirtinais atvejais. Jeigu tai daroma nuolat, valdžioje esantys politikai pradeda vaikščioti labai plonu ledu. Kiekvieno politiko elektoratą sudaro ne tik tvirtai jį palaikantys rinkėjai, bet ir tokie, kurie už jį balsavo tik tik todėl, kad kiti kandidatai atrodė dar blogesni. Taip pat ir kitų įtakai lengvai pasiduodantys rinkėjai.
Tad tokie "iš reikalo" balsavę rinkėjai gali greitai pradėti abejoti rinkto politiko veikla. Jeigu jis nuolat vengia nepatogių situacijų, gali pradėti atrodyti, kad toks politikas nepasitiki savimi. Ir netiki savo tiesomis, išsakomomis kitais komunikaciniais kanalais.
Jeigu politikas savimi pasitiki ir tvirtai tiki savo veiksmų tikslingumu, pagrįstumu ir teisingumu, jis ras būdų ir argumentų, kaip tuo įtikinti ir oponentus. Jeigu ne jis pats, tai jam dirbantys patarėjai. Ignoruoti visuomenės, kad ir gana neskaitlingos, nepasitenkinimą labai pavojinga, nes toks elgesys ne mažina nepatenkintų skaičių, o tik didina.
Viešųjų ryšių praktikos tendencijos į politikų uždarumą kaip tik nekrypsta, greičiau priešingai. Dar niekada politikai nebuvo tokie atviri, kaip yra šiuo metu. Socialiniai tinklai suteikia politikams galimybę rodyti kiekvieną savo žingsnį. Ir tai ne tik galimybė. Tai jau tampa pareiga. Aktyviai komunikuojanti visuomenė nori ir politikus matyti taip pat atvirai komunikuojančius. Uždari politikai labai rizikuoja "iškristi iš konteksto".
Tačiau tai, kaip ir viskas, turi ne tik teigiamas, bet ir neigiamas puses – blokuodami kritikus ir užliūliuoti palankių reakcijų socialiniuose tinkluose, politikai gali virtualią erdvę pradėti tapatinti su realybe.