Naujausios
Maestro balsas dar skambės
Šeštadienio vakarą Šiaulių arenoje pasaulinio lygio tenoras Virgilijus Noreika tarė „sudie“ didžiajai scenai. Maestro talkino geriausi Lietuvos tenorai: Merūnas Vitulskis, Edmundas Seilius ir Vaidas Vyšniauskas.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
alvydas@skrastas.lt
Mamos atminimas dainose
Maestro Virgilijus Noreika žiūrovams priminė, kad gimė Šiauliuose ir pirmuosius dešimt gyvenimo metų praleido Dvaro ir Vilniaus gatvių sankirtoje, prie buvusio Baltijos restorano.
Artisto karjerą V. Noreika pradėjo būdamas vos septynerių. Šiaulių dramos teatre jis vaidino nykštuką.
Kai buvo dar mažesnis, mama jam dainuodavo lietuvių liaudies dainą „Anoj pusėj Dunojėlio“.
Visą savo karjerą V. Noreika į savo repertuarą įtraukdavo šią dainą. Jis tai daro mamos atminimui, iš kurios ir paveldėjo balsą.
Unikalus ir nepakartojamas
Per koncerto pertrauką šiauliečiai dar kartą kartojo tai, ką jau žinojo seniai – V. Noreikos negalima lyginti su kitais atlikėjais.
Reikia suprasti, kad antro tokio nėra ir vargu ar greitai bus.
Kai V. Noreika dainuoja Otelo ariją, kiekvienas klausytojas atsiduria šalia mirštančios Dezdemonos.
Maestro pasitraukus nuo mikrofono, balsas tik šiek tiek prityla, tačiau sminga į širdį lygiai taip pat giliai.
Iš Šiaulių kilęs muzikantas Povilas Jaraminas akompanavo V. Noreikai 32 metus. Muzikantas džiaugėsi, kad maestro dar dainuos ir jam dar teks kartu pagroti: „Tokio artistiškumo, įtaigos ir sugebėjimo valdyti savo balsą aš gyvenime daugiau nesutikau“.
P. Jaraminui pritarė ir šiaulietis fotomenininkas Ričardas Dailidė, jis primą kartą V. Noreikos koncerto klausė 1962 metais.
Šimtmečio atlikėjas
Amerikos žurnalas „Opera news“ tarp geriausių šimtmečio tenorų įvardijo ir V. Noreiką. Šalia tokių atlikėjų kaip Luciano Pavarotti, Enrico Caruso.
– Maestro, ar didžioji scena po Jūsų neliks tuščia?
– Merūnas, Edmundas ir Vaidas – tarptautinės klasės atlikėjai – be kalbų. Su Vaidu dirbau aštuonerius metus. Su Edmundu – mažiau. Merūnas yra mano studentas magistrantas.
– Mamai kiekvieną koncertą dainuoja „Anoj pusėj Dunojėlio“. Kaip įamžinote tėvo atminimą savo dainose?
– Mano tėvas buvo vienas esperanto kalbos pradininkų. Šia kalba įdainavau tris dainas. Turiu šiuos įrašus. O dainą „Anoj pusėj Dunojėlio“ dainuoju būtent taip, kaip prisimenu iš mamos. Man buvo tuomet penkeri.
– Sugebate sudrebinti sceną net tada, kai palaužia sveikata.
– Jaudulys apima, kai jaučiuosi prastai ar esu prastos formos. Tuomet tenka labai susikaupti ir susitelkti į kvėpavimą. Tik pagalvokite – balso stygos yra vos aštuonių milimetrų. Jos labai opios.
– Ar šiauliečiai jus dar išgirs?
– Mano gimtojo miesto gyventojai išgirs mane soliniuose koncertuose, kur dažniausiai dainuosiu vienas. Kol galiu, tol ir dainuosiu.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VILTIS: Tenoras V. Noreika nuramino žiūrovus, kad atsisveikina tik su didžiąja scena, tačiau lankysis mažosiose.
MAESTRO: V. Noreika – ne tik pasaulinio garso atlikėjas, bet ir įtaigus aktorius, atliekantis dainą 200 procentų.
TENORAI: Scenoje tenorai įrodė – jiems mikrofonai nebūtini, kad daina pasiektų mūsų širdis.
